Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Siang Siang, – vėl prašneko jis, – ar neprieštarausi, jei kai ką pasiūlysiu?

Vadinasi, dabar, po visų komplimentų, jis pagaliau nusprendė eiti prie reikalo – derinti savo jang su mano in .

Bet jo veidas buvo rimtas.

– Tu labai graži ir talentinga. Gal tau nederėtų vėjais leisti savo jaunystės čia.

Negalėjau patikėti ką tik išgirstais žodžiais! Tačiau prisiminusi, ko buvau mokyta, neišsiduodama esanti priblokšta ir toliau įsiteikiamai šypsojausi.

– Siang Siang, – vėl kalbėjo jis, – atleisk man už tiesmukumą. Tiesiog manau, kad tokia rafinuota moteris kaip tu turėtų gyventi kitaip.

Ėmiau sukti galvą. Gal jis leidžia suprasti kaip nors man padėsiąs? Pavyzdžiui, padengsiąs mano skolas ir ištrauksiąs iš Persikų žiedų paviljono?

Buvau beatsakanti, kad pasirinkti savo likimą – man nepasiekiama prabanga, bet jis vėl prašneko.

– Manau, kad su tokiu talentu galėtum būti mokytoja.

– Mokytoja? – vos nesukikenau. Ištvirkusi gėlių mergina taps padoria dama ir mokys vaikus? Kokia nereali svajonė! Matyt, šio žmogaus gyvenime visiškai nebūta negandų, jei jis nė nenutuokia, kas darosi už tamsių šio nuodėmingo pasaulio durų.

– Pone Andersonai, bet aš to nesugebėčiau.

Jis ilgokai tylėjo, galiausiai kreivai šyptelėjo.

– Gaila, Siang Siang.

Ko jam gaila? Vis dėlto nusprendžiau balsu to neklausti. Vėl pripyliau jam arbatos ir pagarbiai ištiesiau puodelį.

Jis taip pat pagarbiai paėmė jį iš mano rankų.

Apie seksą jis taip ir neužsiminė.

Ponas Andersonas toliau lankėsi Persikų žieduose su ponu Ho. Šis mielai išmėgindavo įvairias seseris, tarp jų ir Perlę, o Andersonas visada prašydavo manęs. Neabejojau: kai ponas Ho įnikęs lydavo ant seserų debesų, jis manydavo savo draugą amerikietį tą patį darant su manim, bet iš tikrųjų nieko panašaus nenutikdavo.

Kaskart Andersonui atėjus į mano kambarį, mudu tik kalbėdavomės ir gurkšnodavome arbatą, o aš grodavau. Jis taip ir nenustojo stengęsis atkalbėti mane nuo prostitucijos. Jis nuolat apgailestaudavo, kad leidžiu vėjais savo gyvenimą ir talentus – tarsi pati to nežinočiau. Tikėjausi, kad jis padės pasisiūlydamas sumokėti mano skolas Persikų žiedams, bet jis niekados nieko panašaus neminėjo, o aš, aišku, neprašiau.

Kartą papasakojau Perlei apie Andersoną, ir ji man pasakė, kad ponas Ho – dabar jis tapo nuolatiniu jos klientu – jai sakęs, esą jo draugas amerikietis smerkiąs prostituciją.

Sukikenau.

– Bet dauguma svetimšalių nelabųjų…

Perlė priekaištingai į mane dirstelėjo.

– Siang Siang, klysti, jei manai, kad visi barbarai yra pašėlę ir ištvirkę. Kai kurie net konservatyvesni už mus, kinus.

– Tai kodėl jis vaikšto į viešnamį?

– Pasak pono Ho, todėl, kad jis primygtinai kviečia amerikietį eiti kartu, o šis neatsisako. Manau, jis nesipriešina todėl, kad yra pono Ho partneris ir be jo negali daryti verslo Kinijoje.

Perlė šelmiškai pamerkė man akį.

– Gal tu patinki Andersonui ir jis nori atversti tave į savo tikėjimą.

– Kokį?

– Kristaus religiją.

Buvau girdėjusi apie tą keistą religiją. Joje figūravo kažkoks kūrėjas, vadinamas Dievu, ir jo sūnus, vadinamas Je Ho Hua, labai smarkiai stengęsis gelbėti žmonių sielas. Kartą barzdotas, juodu chalatu apsirengęs misionierius net atėjo prie mūsų turkio paviljono vartų ir bruko seserims į rankas lapelius. Ant jų buvo išspausdintas vienintelis žodis – MEILĖ.

Viduje atsidusau. Štai ko aš laukiau – meilės. Ne šio kūrėjo Dievo, ne jo sūnaus Je Ho Hua, bet gražaus, apsišvietusio jaunuolio!

– Tai tu manai, kad Andersonas yra Kristaus religijos sekėjas? – paklausiau Perlės.

– Galbūt – nesu tuo įsitikinusi. Kaip dar gali paaiškinti, kodėl jis taip dorovingai elgiasi kekšyne?

– Vadinasi, manai, kad, užuot stengęsis kaip kiti vyrai prarasti savo sielą, jis stengiasi išgelbėti mūsiškes?

Perlė pamerkė akį.

– O mes jas turime?

Mudvi pratrūkome nesutramdomu juoku.

Bet tada ponas Ho ir jo partneris barbaras nustojo lankęsi.

16 Raudonosios dulkės kinams yra materialiojo arba kūniško pasaulio metafora.

15

Gerbiama prostitutė

Laikas bėgo ir pagaliau aš pelniau tam tikrą šlovę.

Kasdien priešais Persikų žiedų paviljoną būdavo iškeliami gerbėjų atsiųsti didžiuliai plakatai su gėlėmis, skirti ypatingoms seserims – ming dzi . Kartais jų prisiųsdavo tiek daug, kad būdavo į ką paganyti akis: atrodė, kad vandenynu ritasi gėlių bangos. Rodės, kiekvienas plakatas spraudžiasi į priekį, kad būtų pastebėtas. Tai būdavo didelė garbė – ne vien seseriai, gavusiai daugiausia plakatų, bet ir juos atsiuntusiems klientams. Nors atrodė, kad varžosi seserys, iš tikrųjų konkurencija vyko tarp jų įtakingų rėmėjų.

Dabar bemaž kas dieną mano vardas pasirodydavo toje žiedų jūroje, dažnai – su šlovinančiomis eilėmis, tokiomis kaip šios:

Natūrali kaip debesys ir dangus, išmintinga kaip ledas ir sniegas

Ledo vaza ir nefrito grynuolis, savo vaiskumu pasiekiantys amžinybę.

Tais metais man sukako aštuoniolika – garbingai.

Dabar klientai vadino mane janming juanbo – plačiai pasklidusiu meiliu vardu. Mat galų gale tapau ming dzi .

Žinia, visas tas dėmesys glostė man savimeilę, bet podraug labai mane liūdino.

Norom nenorom prisimindavau, kaip po kiekvienos skaitymo ir rašymo pamokos švelniai į mane žiūrėdamas tėvelis sakydavo:

– Siang Siang, daug mokykis ir vieną dieną pelnyk šlovę. Tikiuosi, kad būsi pirma moteris džuang juan .

Džuang juan titulas būdavo suteikiamas žmogui, geriausiai išlaikiusiam imperatoriaus egzaminus. Žinia, daktarui Sun Jatsenui nuvertus Cingus ir paskelbus respubliką, imperatoriaus egzaminai nebebuvo rengiami. Tačiau tėvelis tikėjosi, kad tapsiu iškilia mokslininke, pelnysiu šlovę mūsų protėviams ir išgarsinsiu kaip intelektualė būsimas mūsų giminės kartas.

Jeigu tėvelis tebebūtų gyvas, kaip jis pažiūrėtų į mano – gėlių merginos, vyrų numylėtinės – šlovę, užtraukusią mūsų giminės vardui vien gėdą?! Kaip jis reaguotų į garbingą – prostitutės – statusą?

Kaskart, kai vidury nakties prisimindavau tėvelį, jausdavau palengvėjimą, kad jis nesulaukė mano šlovės dienų.

Pelniusi tokį garbingą statusą ir toliau traukiau įvairiausius klientus – mokslininkus, poetus, pirklius, valdininkus, o kartą – net katalikų kunigą. Šis, užuot nusivedęs mane į Vu kalną lietaus ir debesų, mėgino prikalbinti atsiversti į jo Kristaus religiją. Girdi, tada po mirties nukeliausiu ne į pragarą, o į dangų. Tie vyrai apipildavo mane dovanomis (kunigas, ilgai glamonėjęs man krūtis, padovanojo Bibliją auksuotais kraštais), vesdavosi į restoranus ir paikino, pasak vieno kliento, kaip princesę. Niekai! Man būtų labiau patikę, jei girdamas atvirai būtų pavadinęs ming dzi – gerbiamos prostitutės – vardu.

Tačiau Perlė man priekaištavo:

– Siang Siang, kekšyne pamiršk atvirumą – tik džiaukis, kad tie čou nanžen stengiasi tau įtikti. Gal tau labiau patiktų, kad jie elgtųsi su tavim, lyg būtum tikra kekšė – muštų ir degintų krūtų spenelius smilkalais?

Išgirdusi Perlę sakant „tikra kekšė“ mintyse nusišypsojau – ji sakė tikrų tikriausią tiesą!

Kartą neturtingas mokslininkas man sakė pardavęs Mingų dinastijos laikais leistą penkių klasikos veikalų rinkinį, kurį be galo brangino, kad galėtų su manimi kelti debesis ir lietų.