Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Tiantian ir Kvapniosios Lotosės akys išsipūtė sulig kiaušinių tryniais lėkštėje.

Tačiau, mano nuostabai, Perlė nė kreiva akimi nepažiūrėjo į monetas ir pasisuko į tarnaitę – ši buvo bepradedanti kraustyti stalą.

– A Ling, čia pono Luko arbatpinigiai tau ir visiems tarnams, taigi turi jam padėkoti.

Niangi atrodė baisiai supykusi – tarsi užuot davę jai dvidešimt sidabrinių monetų, iš jos atėmė keturiasdešimt.

– Panele Perle, – drebančiu balsu tarė ji, – aš nenoriu turėti nemalonumų.

Perlė rūsčiai į ją dėbtelėjo.

– Paimk juos, A Ling. Jei nepaimsi, labai nemandagiai pasielgsi su mūsų kilniuoju svečiu.

Visi atrodė apstulbę, o labiausiai ponas Lukas. Perlė per tą laiką atitraukė ranką, tad jam neliko kitos išeities, kaip atiduoti monetas tarnaitei.

Jam išėjus, Tiantian ir Kvapnioji Lotosė dar nespėjo pradėti purkštauti, kai Perlė rankos mostu paliepė joms tylėti.

– Nusiraminkit, jeigu aš negausiu daugiau pinigų iš pono Luko, sumokėsiu jums dvigubai iš savo pačios kišenės.

Tada ji paėmė mane už rankos ir išsivedė iš kambario. Mudviem einant koridoriumi paklausiau, kodėl ji atidavė visus pinigus tarnaitei.

– Siang Siang, Lukas klysta, jei tikisi taip lengvai mus nupirkti. Aš taip pasielgiau, kad pakurstyčiau jo tuštybės ugnį. Atmink: mudvi esame knygų skaityklos ming dzi , ne kokios šlykščios, benamės kekšės iš kokio užkaborio. Jis manė davęs daug arbatpinigių, bet dabar žinos, kad man tiek tepakanka tarnų arbatpinigiams…

Mintyse paskaičiavau, kokia pinigų dalis būtų atitekusi man.

– Sese Perle, betgi…

Ji nusijuokė.

– Siang Siang, patikėk manimi: rytoj jis atsiųs daugiau pinigų. Toks žmogus kaip jis geriau mirs, negu susikompromituos.

Perlė neklydo. Kitą dieną ponas Lukas per tarną perdavė penkiasdešimt sidabrinių monetų: trisdešimt Perlei, dešimt man, kitas turėjo pasidalyti Tiantian ir Kvapnioji Lotosė.

Nepaisant Perlės gudrybių, turtingiausias žmogus Persikų žiedų paviljone, nėra ko nė sakyti, buvo mama.

– Lengvi pinigai! – sušukdavo ji kaskart matydama šlamančiuosius iš vienų rankų atsiduriant kitose ar klientą išeinant iš mano kambario.

Bet man nebuvo lengva, mat nors ir nebuvau parduota į Persikų žiedų paviljoną ir neturėjau išsipirkti, mano skola ir toliau sparčiai augo: už didžiojo pono Fungo nusiaubtą urvą; už ligoninės sąskaitas po persileidimo; už valgius, pastogę, drabužius ir menų pamokas. Taigi beveik visus mano uždirbtus pinigus ir man dovanotus papuošalus mama akimirksniu atimdavo „sąskaitoms apmokėti“. Diena, kai grąžinsiu skolas ir galėsiu palikti Persikų žiedus, rodės, kuo toliau, tuo labiau tolsta. Perlė įsigudrino uždirbti daug mažai dirbdama, o man teko stengtis iš paskutiniųjų vien tam, kad padengčiau skolas.

Nuo tada, kai atvėrė mano vainiklapius, svarbusis klientas didysis ponas Fungas ir toliau pas mane lankydavosi. Laimė ir nelaimė, dabar jis buvo vienas iš mano nuolatinių klientų. Man tai atrodė nelaimė, nes jam niekados nepabosdavo čiulpti man liežuvį, gardžiuotis mano seilėmis ir suglebusiu nefritiniu savo įrankiu groti mano pipos stygomis. O blogiausia, kad nors viduje baisiausiai juo dygėjausi, kaskart turėdavau nutaisyti džiugią šypseną, sumaniai darbuotis rankomis ir prisiversti būti jam maloni.

Na, o laimė, nes didysis ponas Fungas ne tik buvo turtingas, bet ir mėgo pasipuikuoti taškydamas pinigus į kairę ir dešinę. Kaskart, kai apipildavo mane dovanomis ir pinigais, vos ne norėdavau justi jam simpatiją. Kartais nustebdavau, nes pajusdavau šmėstelint kažkokį šiltą jausmą jam – gal iš gailesčio, o gal todėl, kad jis sukeldavo minčių apie tėvelį. Negaliu sakyti, kad juodu turėjo ką nors bendra, – tiesiog Fungas dabar mane paikino taip kaip kadaise tėtis.

Ne kartą po mudviejų apsilankymo Vu kalne jis sakė, girdi, jei ir toliau būsiu maloni, – kitais žodžiais tariant, lovoje darysiu visa, ko jis nori, – jis ir toliau lepins mane kaip savo brangiąją dukrą. Tačiau man paklausus apie tikrąją dukrą, jis man prikišdavo smalsumą ir grasindavo nebenešti dovanų.

Laimė, iš senatvės ar šiltų jausmų man, jis, matyt, niekados neprisimindavo tų grasinimų ir kitą kartą apsilankęs paprastai vėl atnešdavo dovaną. Kartą dovanų atnešė ne papuošalų, drabužių ar pinigų, o tokį žavingą ir netikėtą dalyką, kad negalėjau patikėti savimi: puoliau jam į glėbį ir pabučiavau į lūpas!

Papūga!

Tokio gražaus padaro kaip gyva nebuvau regėjusi. Visa balta, tamsiai raudonu snapu, ji mano mintyse asocijavosi su slyvų žiedais siaučiant baisiausiai pūgai. Prieš akinamai žvilgančias jos plunksnas, rodės, nublanksta net spalvingiausi Perlės apdarai. Šilkinis jų paviršius palietus taip ramindavo, kad man niekada nenusibosdavo ją glostyti. Net jos uodega buvo elegantiška, panaši į plonyčių avies plaukelių teptuką, kuriuo tapydavau gležnas gražuoles. Juodos paukščio akys panėšėjo į du tamsius stiklo rutuliukus giedrame danguje.

Vos tik pamačiau papūgą, nusprendžiau, kad jos vardas turi būti Slyvos Žiedas. Kad pajustų kino dvasią, kartais jai juo skambindavau, dažniausiai „Tris variacijas slyvos žiedo tema“. Aš net paaiškinau jai šio kūrinio prasmę tikėdamasi, kad papūga persiims narsia žiedo dvasia.

Žavėdamasi Slyvos Žiedo grožiu prisimindavau, ką ponas Vu sakė per vieną pamoką: „Tapydami mes siekiame tobulumo, pranokstančio gamtą, bet, aišku, gamtos grožis yra neprilygstamas.“

Žiūrėdama į grakščius Slyvos Žiedo kūno linkius, subtilius baltų plunksnų atspalvius ir sodriai raudoną snapą jaučiau puikiai suprantanti, ko mane mokė ponas Vu. Po vargšo Guigui tragiškos mirties, be Perlės, papūga dabar tapo didžiausia paguoda mano gyvenime. Kai gaudavau atsipūsti, ji tupėdavo man ant peties, kol skaitydavau poeziją – Li Daibo13 „Meditaciją tylią naktį“, Vang Vėjaus14 „Pasiilgau savo draugo“ ar Meng Haožano15 „Pavasario rytą“. Patenkinta kikendavau kaskart, kai ji nagais masažuodama man geliančius raumenis mėgdžiodavo nugirstas frazes. Kartais, kai išliedavau jai širdį, ji pakreipdavo galvą ir klausydavo, tartum išties suprasdama eiles ir gilius mano jausmus.

Atsidėkodama papūgai už dėmesį šerdavau vaisiais. Labiausiai ji mėgo arbūzus, bet lesdavo tik sėklas, o minkštimą išspjaudavo. Deja, raudona lipni košė ant grindų gadindavo man džiugią nuotaiką, nes primindavo tą kruviną naktį su tėčiu.

Išmokiau Slyvos Žiedą posakių – paprastų sveikinantis sakomų frazių, tokių kaip „Linkiu sėkmės“; „Linkiu geros sveikatos ir ilgų metų“; „ Gongsi facai “ – „Linkiu uždirbti daug pinigų“. Kai kurias ji įsiminė mano nemokoma: „Gera, ką?“, „Nori dar?“

Bet ji dar išmoko sakyti: „Užmušiu! Užmušiu!“

Man labai nepatiko, kai išgirsdavau smurtingus žodžius iš to dailaus jos snapo, bet papūga jų išmoko per mano neapdairumą. Per paskutinį didžiojo pono Fungo apsilankymą, kai jis baigė čiulpti man liežuvį ir susiruošė eiti, dar kartą jam padėkojau už tai, kad dovanojo man Slyvos Žiedą, paskui paaiškinau, kodėl šitaip pavadinau paukštį.

Mano nuostabai, Fungas ėmė nesuvaldomai juoktis.

Pajutau, kad man ima degti ausys.

– Didysis pone Fungai, kas čia taip juokinga?

Fungas suprunkštė ir visos raukšlės, rodės, susirinko į daiktą akių ir lūpų kampučiuose.

– Cha, cha, Siang Siang, štai kodėl aš tavim žaviuosi. Žinai, tu niekada nebūsi tikra kekšė, nes širdies gilumoje tebesi tik nekalta maža mergaitė.