Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Taip apstulbau, kad net žiauna atvipo.

– Nori pasakyti, nuo tėčio?

Ji linktelėjo valydama arbatos dėmę suknelėje.

– Suvalgei visą mamos duotą sriubą?

– Su.

– Ji turėjo sukliudyti tau pastoti, tai kaip čia nutiko… – ji nebaigė minties.

– Sese Perle, ką man daryti?

– Nutraukti nėštumą, – ji įdėmiai pažvelgė man į akis. – Padarykim tai dabar pat, Siang Siang, kol dar nevėlu.

Man kraujas ėmė stingti gyslose.

– O kaip?

Užuot atsakiusi, ji ėmė raustis viename iš savo stalčių, paskui grįžo su ryšulėliu rankoje. Kai jį pradarė, man į šnerves tvoskė kartus kvapas.

– Kas čia?

– Ypatingos žolelės: dygminas, skudutis, imbieras ir šaknis, vadinama jaučio keliu. Nuo sriubos imsi kraujuoti, užtat atsikratysi kūdikio.

Perlė išėjo iš kambario ir grįžo su krosnele ir moliniu puodu. Pripylė į jį vandens, paskui sumetė žoleles ir užkūrė liepsną.

Pavirusi viską maždaug valandą, užgesino liepsną ir supylė viralą į dubenį.

– Še, Siang Siang, dabar viską išgerk.

Atsargiai gurkštelėjau ir išspjoviau skystį.

– Siaubingai kartu!

– Siang Siang, nustok elgtis kaip vaikas! – pyktelėjo jinai. – Rupūs miltai, išsrėbk viską!

Paskubomis nurijau viralą stengdamasi nekvėpuoti, kad nejusčiau tos kačių šlapimo smarvės.

– Gerai, – tarė ji, paskui supylė puode likusią sriubą į tuščią dubenėlį. – Dabar grįžk į savo kambarį ir pailsėk. Po valandos išsrėbk šį antrą dubenėlį. Vakare, kai baigsiu linksminti svečią, ateisiu tavęs aplankyti, – ji patylėjo, paskui pridūrė: – Dėl viso pikto, dar gerk acto mažiausiai du kartus per dieną ir labai smarkiai šokinėk.

Parėjusi į savo kambarį ėmiau šokinėti kaip šuo, mėginantis pasiekti ant virvės pakabintą antienos gabalą, paskui nerasdama sau vietos laukiau, kol praeis valanda, tada prisiverčiau išsrėbti antrą dubenėlį sriubos. Matyt, ji greitai suveikė, nes netrukus susmukau ant lovos ir užmigau neramiu miegu.

Pabudau jau temstant. Siaubingai skaudėjo pilvą, galva plyšte plyšo. Burna buvo perdžiūvusi, tad norėdama atsigerti vandens užsidegiau žvakę ir pamačiau, kad visa paklodė permirkusi krauju. Kyštelėjau ranką į tarpukojį ir pajutau tą patį skystį – šiltą, lipnų.

– Aš kraujuoju! Vaje, kraujuoju! – suspigau ir nualpau.

Kai atsimerkiau, virš savęs pamačiau Fang Rong veidą.

– Vajetau! Kas atsitiko?

Išsigandusi vos pralemenau:

– Atrodo… atėjo protetė.

Mama įdėmiai apžiūrėjo paklodę. Apsidairiau ir paklausiau:

– Kur sesuo Perlė?

– Perlė? O kas tau darbo? Ji išėjusi su klientu, kuriam rodo didžiausią prielankumą.

Nusiminiau. Turkio paviljone nė viena sesuo negali palikti rinktinio kliento dėl jokios priežasties. Vadinasi, nežinia kada Perlė galės ateiti pas mane.

Staiga mama ėmė uostinėti orą aplink mane ir jos veidu perbėgo įtarimo šešėlis.

– Kas čia per kvapas?

Nė kiek neabejojau ją turint galvoje ne mano kraują, bet žolelių viralą.

Apsimečiau kvailele.

– Koks kvapas?

– Stokis, aš tave apžiūrėsiu!

Mėginau stotis, bet pilvą ėmė varstyti baisūs diegliai.

– Negaliu, mama, – teįstengiau pralementi ir vėl nualpau.

Pabudusi pamačiau esanti ligoninėje. Mama kalbėjosi su pusamžiu vyriškiu baltu chalatu, šalia jos sukiojosi Mažoji Raudonė ir sunerimusi vis dirsčiojo į mane.

– Daktare, – klausė mama, – kodėl mano dukra taip sunkiai serga mėnesinėmis? Jai viskas gerai?

Gydytojas bejausme mina tyliai, bet valdingai atsakė:

– Paprastai mėnesinės neturi būti tokios sunkios, – jis nutilo ir metė žvilgsnį į mano pusę. – Kiek jai metų?

– Trylika. Hmm… beveik keturiolika.

Jis kilstelėjo akinius kiek aukščiau ant nosies; atrodė mažumą suglumęs.

– Ji turi sužadėtinį?

Mama, rodės, nesumoja, ką atsakyti.

– Ne, – galop tarė. – Dar neturi.

– Tai gal turi draugą, su kuriuo intymiai bendrauja?

Mama rūsčiai dėbtelėjo į mane, paskui išsišiepusi vėl atsigręžė į gydytoją.

– Neturi. O kodėl klausiate?

– Klausiu todėl, kad šis smarkus kraujavimas man panašus į persileidimą.

– Persileidimą?

Mamai žiauna atvipo vos ne iki krūtinės. Žvilgsnis atrodė toks grėsmingas, kad būtų užtekę nepageidautinam kūdikiui nužudyti.

Mums grįžus į Persikų žiedų paviljoną tikėjausi griežtos bausmės, bet, mano nuostabai, nieko neatsitiko.

Kai pagaliau pasitaikė proga pasišnekėti su Perle, ji tarė:

– Didysis ponas Fungas ateis vėl. Patikėk manimi, mama iki tol jokios kūno bausmės tau netaikys, nes turės parodyti tave jam gyvą ir sveiką.

Gal Perlė ir neklydo dėl didžiojo pono Fungo, bet tik ne dėl mamos.

Kitą vakarą, man nespėjus susigaudyti, kas darosi, Fang Rong įsmuko į mano kambarį su man nepažįstamu tarnu. Ji išrengė mane nuogai ir paėmė iš jo kažką – mane apėmė siaubas, kai suvokiau, kad tai dvi smailos, raudonai įkaitintos bambuko lazdelės. Tarnas mane laikė, o mama pervėrė jomis man spenelius.

Klykiau iš skausmo, iš akių pasipylė ašaros.

Kišdama man po nosimi ilgus, raudonai lakuotus nagus, panašius į trykštantį iš žaizdų kraują, ji kriokė:

– Ak, tu dvokianti šliundra, kad tave perkūnas nutrenktų! Nejaugi tau taip niežti dziundzė, kad negali sulaukti didžiojo pono Fungo?! Su kuo pisaisi ?!

– Su niekuo. Man tik mėnesinės.

Jau geriau tegul man perveria spenelius, negu nudiria gyvai odą, kaip grasino tėtė.

– Mėnesinės? Nedrįsk manęs apgaudinėti! Gydytojas sakė, kad tu persileidai.

– Jis nebuvo tuo įsitikinęs. Mama, patikėkit manim, man tik mėnesinės!

Tiesos negalėjau sakyti, o jeigu būčiau ją atskleidusi, padarinių net nedrįsau įsivaizduoti.

Tol klykiau, maldavau ir įtikinėjau, kad man tik mėnesinės, kol galiausiai Fang Rong išraiška tapo švelnesnė.

– Na, gerai, Siang Siang, šįsyk tavim patikėsiu, – ji nusispjovė. – Bet jeigu vėl blogai pasielgsi, prilupsiu katę – supratai?

Linktelėjau nukęsdama ir kartėlį, ir skausmą.

Tada mama kilstelėjo mano krūtis ir garsiai sukikeno.

– Siang Siang, ar matai, kaip aš gerai padirbėjau? Dabar tavo speneliai tokie raudoni ir taip gražiai paburkę. Galiu lažintis: kai didysis ponas Fungas juos pamatys, jo nefrito kotas pašoks iki pat Himalajų viršūnių!

Tai tarusi ji pratrūko juoku ir abu su tarnu išdulkėjo iš kambario.

Priblokšta, pažeminta paskubomis apsirengiau ir nuskubėjau į Perlės kambarį, bet jos ten neradau. Parašiau raštelį ir pakišau po durimis. Grįžusi į savo kambarį užmigau skausmingu, neramiu miegu. Praėjus kelioms valandoms mane pažadino pojūtis, kad dega krūtys. Nusivilkau palaidinukę, paspjaudžiau seilių ant spenelių ir atsargiai įtryniau jas pirštais.

Retkarčiais vis užsnūsdama glostinėjau skaudamus pradurtus spenelius. Paskui išgirdau girgžtelint duris.

Įėjo Perlė. Ji prišoko prie manęs ir bemat jai išbalo veidas.

– O, varge! Siang Siang, kas nutiko?!

Papasakojau jai apie bausmę.

– Prakeikta kalė!

Perlė apglėbė mane ir ėmė švelniai guosti.

– Viskas bus gerai, Siang Siang. Galėjo baigtis blogiau.

– Galėjo prilupti katę?

Ji linktelėjo; jos akys žvilgėjo nuo ašarų.

– O ką tai reiškia?

– Mama negali subjauroti jokiai seseriai veido ar kūno, nes yra investavusi į jas pinigų. Ir negali marinti badu, nes joks vyras nenorės merginos, kurios vieni kaulai ir oda. Štai kodėl mama nenubaudė A Ping, nors sriuba nepadarė reikiamo poveikio: jai reikia, kad klientams atrodytume gražiai apkūnios. Taisyklė tokia: mušk per kūną, bet ne per veidą. Arba mušk katę, bet ne merginą. Kartą mama taip pasielgė su Rubine, kai ši neįstengė uždirbti pinigų. Ji pririšo ją prie lovos, įkišo į kelnaites katę, pasiėmė bambuko lazdą ir ėmė ją talžyti. Gali įsivaizduoti, kaip padūko vargšas gyvūnėlis ir kaip jis turėjo draskytis!