Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ji dėstė toliau:

– Štai kodėl „Kekšavimo klasikoje“ rašoma: „Žmonos mažiau patrauklios negu sugulovės, sugulovės mažiau patrauklios už prostitutes, o šios – už svetimas žmonas. O patraukliausios iš visų – moterys, kurių tau nepavyksta suvilioti.“

Perlė susirūpinusi pažvelgė į mane.

– Žinoma, Fungas gali grįžti vien tam, kad nusiaubtų urvą.

Visi mano nervai įsitempė.

– Ką man tada reikės daryti?

– Bet jis dar neatėjo su tokiais ketinimais, o kai ateis, rasiu kokią išeitį. Visuomet randu.

Staiga prisiminiau, kaip Perlė nuramino policijos viršininką ir išgelbėjo Pavasario Mėnesieną. Didžiai susijaudinusi puoliau jai į glėbį.

– Sese Perle, labai jums ačiū. Nežinau, ką be jūsų daryčiau.

Ji švelniai mane palingavo it motina sergantį vaiką. Kai galop paleido, paprašiau:

– Sese Perle, būkite gera, pagrokite man kinu .

Ji bemat išsitraukė instrumentą iš palovio, tada uždegė smilkalus ir ėmė derinti stygas.

– Šį kartą paskambinsiu tau „Tris variacijas slyvos žiedo tema“.

Perlė sugrojo vos kelis akordus ir sustojo.

– Siang Siang, slyvos žiedas vienintelis atlaiko žvarbiausius orus, jis styro tiesus, išdidus. Jis simbolizuoja tvirtybę ir neįveikiamą dvasią.

Paskui ji papasakojo garsią mėsininko Nie Džengo istoriją. Jo tėvą nužudė nedoras kariauninkas. Nie pasislėpė kalnuose ir lavinosi skambindamas kinu , kol galėjo grįžti ir įvykdyti teisingumą.

Perlė atsisėdo tiesiai, padėjo pirštus ant instrumento krašto ir ėmė medituoti rengdamasi išsklaidyti man skausmą ir nerimą. Paskui užgrojo.

Užhipnotizuota tyrų kino garsų ir vikrių Perlės pirštų, beveik mačiau tėtį: baltais plaukais, išsekusiu kūnu jis siaučiant pūgai drąsiai kopė į kalną. Rodės, jis žiūri į mane ir sako: „Siang Siang, gali leisti žmonėms atimti tau gyvybę, bet niekados neleisk jiems atimti iš tavęs dvasios!“ Kai jo nugara buvo bedingstanti tolyje, išgirdau jį sakant išdidžiu balsu: „Jeigu kaulų nesmelkia smarkus šaltis, ar gali tikėtis, kad slyvos žiedas bus kvapnus kaip niekad?“

Mano gyvenimą dabar smelkė šaltis, bet niekados neleisiu atimti iš manęs sielos. Privalau sunkiai plušėti, kad sukaupčiau daugybę pinigų ir vieną dieną galėčiau išeiti iš Persikų žiedų paviljono ir rasti mamą. Tačiau tėtė negyvas – jo nėra kur ieškoti. Galiu būti kaip Nie ir lavintis – deja, ne kalne, o viešnamyje, – kol galėsiu atkeršyti už tėčio mirtį. Surasiu tą prakeiktą kariauninką, kuris sunaikino mūsų šeimą, ir paleisiu kulką jam į kaktą! Tačiau kaip tą šunsnukį rasti?!

Visa, ką dabar galėjau, – įdėmiai stebėti, kaip Perlės pirštai gnaibo ir brauko, tampo stygas ir uoliai sklendžia virš jų kaip slyvos žiedai, besigrumiantys su pūga, kol mano akys pritvinko ašarų. Muzika baigėsi tyliais akordais, primenančiais tolumoje tylantį griaustinį.

Nusišluosčiau ašaras ir atsidusau.

– Sese Perle, ar galite išmokyti mane skambinti ir šią melodiją?

– Jeigu tik prižadėsi man vieną dalyką. Siang Siang, – giliai susimąsčiusi tarė ji, – prisimeni, sakiau tau, kad Pavasario Mėnesiena man primena vieną žmogų?

Linktelėjau.

– Ką?

– Mano vyresniąją seserį.

– Kur ji dabar?

Ašaros sužvilgo Perlės akyse, bet šįsyk jos veidas dėl to netapo koketiškas, tik liūdnas.

– Jos nebėra.

– Kas atsitiko?

– Rubinė pasikorė vaiduoklių sodo šventykloje.

– Vaje! Labai užjaučiu, sese Perle. Bet kodėl?

– Dabar negaliu tau pasakoti. Siang Siang, po to, ką patyrei, tau reikia gerai pailsėti. Gal grįžk į savo kambarį.

Papurčiau galvą.

– Sese Perle, kas nuo to pasikeis?

Kurį laiką mudvi tylėdamos žiūrėjome viena kitai į akis.

– Na, gerai, – galiausiai tarė ji. – Bet prižadėk, kad iki gyvenimo galo laikysi tai paslaptyje. Ar prižadi?

– Prižadu.

Ji prašneko pašnibždomis.

– Mano tėvas buvo revoliucionierius ir mėgino nuversti Cingus10…

– O, varge!

Perlė rūsčiu žvilgsniu užčiaupė man burną.

– Kai jį ir bendražygius ištiko nesėkmė, jis pakeitė išvaizdą ir pasislėpė kaime, bet imperatoriaus kariai netrukus jį rado ir nubaudė mirtimi. Negana to, valdžia stengėsi išnaikinti visus jo giminaičius, nes jis buvo labai įtakingas. Mano motina pakeitė mūsų vardus ir išsiuntė mane su vyresniąja seserimi čia, kur niekam neateitų į galvą mūsų ieškoti. Paskui ji… nusižudė.

Ašaros nusirito Perlės skruostais. Toliau tylėjau – buvau per daug priblokšta, kad galėčiau ką nors pasakyti. Ji plaštakos viršumi nusišluostė veidą.

– Štai kodėl, nors Persikų žiedų paviljonas yra viešnamis, o mama su tėčiu – tikrų tikriausios pabaisos, negaliu užmiršti, kad man išgelbėjo gyvybę čia suteiktas prieglobstis. Mano sesuo mirė po aštuonerių metų…

– Kas atsitiko?

– Rubinė susipažino su vienu operos dainininku ir beprotiškai jį pamilo. Bet jis neturėjo pinigų, tad ji atidavė jam savo didelį žiedą su deimantais, dovanotą kliento, kuriam ji rodė didžiausią palankumą. Kartą tas klientas pamatė ją restorane vakarieniaujančią su operos dainininku; ant jo piršto spindėjo žiedas su deimantais. Kitą dieną, kai Rubinė išėjo iš Persikų žiedų į vakarėlį, prie jos prišoko kažkoks nepažįstamas vyras ir šliūkštelėjo į veidą rūgšties…

Instinktyviai užsidengiau skruostus.

– Rubinė niekados daugiau nepažvelgė į savo veidą. Ji nuėjo tiesiai į šventyklą vaiduoklių sode ir pasikorė.

Paliečiau Perlei ranką.

– Labai užjaučiu, sese Perle.

Ji atsiduso.

– Kaip ir tu, likau visiškai vieniša pasaulyje, tad prisiekiau niekada neleisti jokiam šlykščiam, dvokiančiam vyrui sutrypti man širdies ir sugriauti gyvenimo.

Staiga Perlė atlošė galvą ir nusijuokė.

– Keista, bet kuo abejingesnė apsimetu, tuo labiau jie veržiasi prie manęs – nelyginant kūdikiai prie spenio. Taigi liksiu čia dar kelerius metus ir naudosiuos savo kerais, – ji patylėjo, paskui vos ne pašnibždomis pridūrė: – Niekam šito nesakiau, tau pirmai. Iš tikrųjų niekur iš čia neišeinu dėl Rubinės.

– Betgi… ji negyva.

– Taip, bet jos dvasia vis dar gyva.

Pajutau, kaip man pasišiaušia plaukai.

– Turi galvoje jos vėlę?

Perlė neskubėjo atsakyti į mano klausimą.

– Sklando tokia geltona peteliškė… – ji vėl nutilo; atrodė, kad jos mintys klajoja kažkur tolimame krašte. – Į ją persikūnijo Rubinė.

– Nori pasakyti, jos siela gyvena peteliškės kūne? Kodėl taip manai?

– Todėl, kad Rubinei patiko drugeliai, o geltona buvo jos mėgstamiausia spalva. Negana to, kaskart, kai einu į vaiduoklių sodą jos pagerbti, virš manęs visada sklando geltona peteliškė. Noriu būti su ja tol, kol ta peteliškė gyvens.

– Bet jos gyvena neilgai.

– Manau, kad ji persikūnijo jau daugybę kartų.

– A! – šūktelėjau nežinodama, ar tikėti tuo aiškinimu apie reinkarnaciją, bet Perlės ištikimybė seseriai mane sujaudino. Ak, kad turėčiau tikrą seserį – tokią kaip ji!

Tada Perlė prašneko:

– Siang Siang…

– Ką?

Ji įsmeigė į mane kupinas švelnumo akis.

– Ar norėtum būti mano jaunąja seserimi?

Mane užplūdo tiek jausmų, kad netekau žado. Ne iš karto atsakiau:

– Sese Perle, jūs turite galvoje… Bet argi mes jau nesame seserys?

– Aišku, aš turiu galvoje kitką, – švelniai papriekaištavo ji. – Ar žinai, kas yra prisiekusios kraujo seserys?