Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Aišku, jis nieko panašaus nepadarė, mat dabar pusiau be sąmonės gulėjo ant grindų ir gaudė kvapą.

Kai karštligiškai mąsčiau, ką daryti, durys garsiai trinktelėjusios atsidarė ir į kambarį įlėkė Fang Rong ir Vu Čiangas.

– Gailestingoji Guan In! – sušuko jie vienu balsu ir abu pasuko galvą į mane.

– Ką padarei didžiajam ponui Fungui?! – mama paklausė taip piktai, kad galėjai pamanyti, jog nori nudėti mane balsu.

– Aš… aš… nenorėjau jo užgauti. Įvyko nelaimingas atsitikimas…

Tėtė parpuolė ant grindų ir apžiūrėjo susmukusį kūną.

– Nesijaudink, jis vis dar kvėpuoja lygiai.

– Greitai nešk jam vyno ir gydomojo aliejaus! – užriko ant jo mama.

Tėtė įpylė vyno nuo stalo ir ėmė girdyti didįjį poną Fungą viena ranka, kita smarkiai trindamas jam smilkinį.

Mama priėjo prie pat manęs ir pakuždomis rūsčiai paklausė:

– Mėginai jį nužudyti?

– Ne, aš… aš mėginau… suteikti jam malonumą.

Nustebau, nes mamos veidas staiga nušvito.

– Nori pasakyti, jam patinka, kai jį kankina? – Ji šelmiškai nusišypsojo. – Jis prašė, kad jį čaižytum, – ji pamerkė man akį. – Na, supranti?

Nesupratau, ką ji turi galvoje, bet iš žvalios išraiškos nusprendžiau, kad išvengsiu rimbo, jeigu linktelėsiu. Taigi ėmiau plakti galva kaip kūju į priekalą.

Ji įgnybo man į veidą.

– Ak, tu šliundryte! Perlė tave to išmokė?

Papurčiau galvą.

Ji su dėkingumu į mane pažiūrėjo.

– Vadinasi, visų tų dalykų išmokai pati, niekieno nemokoma?

Šypsojausi linksėdama galva it kokia beprotė.

– Žiūrėkit! – staiga sušuko tėtis.

Pasisukome ir pamatėme, kad didysis ponas Fungas prasimerkia.

Tėtė padėjo jam atsisėsti.

Mama pasilenkė prie svečio ir plačiai nusišypsojo.

– Na, didysis pone Fungai, gerai pasismaginote, tiesa?

Mūsų visų nuostabai, senis piktai ją užsipuolė:

– Jums… jums… reikėtų išmokyti merginas drausmės prieš leidžiant patarnauti klientams!

Mama vis dar iki ausų išsišiepusi sušuko:

– Bet Siang Siang sakė, kad jums taip patinka?!

– Man šitaip patinka?! Ką čia paistai, sena šlykšti kale?!

Mama vėl pervėrė mane žudančiu žvilgsniu.

Senis vargais negalais atsistojo; kai jau tvirtai laikėsi ant kojų, skėlė antausį Fang Rong, paskui Vu Čiangui, galiausiai man. Mums nespėjus sugalvoti, ką daryti, jis nusispjovė, paskui apvertė stalą. Tada sudaužė dubenis, lėkštes, vazas. Visi valgiai ir vynas atsidūrė ant grindų ir išlakstė tūkstančiu krypčių lyg išgąsdintos pelės. Fungas paėmė fenikso pavidalo žvakę ir sviedė į veidrodį. Stiklas sutrūkinėjo ir pažiro ant grindų į šimtą žvilgančių šukių.

– O, dangau, – tėtė garsiai sukuždėjo mamai, – jis siaubia urvą!

Pajutau, kaip voras man ant nugaros ima austi ledinį voratinklį.

Didysis ponas Fungas priėjo prie smilkytuvo. Supratę, kad jis tuoj paspirs jį ir padegs kambarį, mama su tėčiu puolė ant kelių ir ėmė lyg prisukti linksėti galva. Matydama, kad aš tebestoviu, mama timptelėjo mane už rankos ir parklupdė, tada ėmė trankyti mano galvą į grindis – atrodė, kad ji imperatoriaus virtuvėje grūda ryžius.

– O, gailestingasis, dosnusis didysis pone Fungai, – baimę išduodančiu balsu ėmė maldauti mama, – prašau jūsų to nedaryti! Mes gerai pamokysime Siang Siang. Būkit geras – užgesinkit savo pykčio liepsną!

Tėtė nedelsdamas pridūrė:

– Ji dar tik vaikas, tad nieko neišmano. Ji tik stengėsi suteikti jums malonumą.

Pasinaudojau proga ir įsiterpiau:

– Taip, didysis pone Fungai, prašau man atleisti. Maniau, kad jums patinka – jūs juk šaukėte, esą viską darau nuostabiai, ir atrodėte labai patenkintas. Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas.

Mama nedrąsiai sukikeno.

– Taigi. Gal dovanosite tai mergytei ir pamiršite šį mažytį nelaimingą atsitikimą?

Matydamas, kad senis šiek tiek aprimo, tėtė įgnybo man į šlaunį ir reikšmingai pamerkė akį. Nieko nelaukdama patampiau didžiajam ponui Fungui kelnių kišką.

– Didysis pone Fungai, prašom man atleisti ir nesudaužyti urvo! – maldavau. Mano skruostais pabiro ašaros ir aš apsimečiau, kad nuo raudos mano pečiai tirta.

Įvyko stebuklas: mano ašaros ir tirtėjimas padėjo. Atrodė, kad Fungo pyktis apmalšo, jis net nutaisė kažką panašaus į šypseną.

– Hmm… Leiskit pagalvoti, ką turėčiau padaryti tai išdykusiai raganiukei…

– Atleiskit jai, – maldavo tėtis. – Tik atleiskit…

– Ir užmirškit, – įsiterpė mama. – Maža mergaitė padarė klaidą, ir tiek.

Aš ėmiau garsiai daužyti galva į grindis.

– Taip, didysis pone Fungai. Neabejoju, kad toks kilnus žmogus kaip jūs turi ir kilnią širdį, tad labai prašau man atleisti. Jeigu ne, – giliai įkvėpiau, tada išpyškinau laibu mergaitišku balseliu: – mano mažas užpakalis nusidažys mėlynai štai šiame vėsiame kambaryje!

Išgirdęs mano žodžius didysis ponas Fungas pagaliau neišlaikė ir pratrūko juoku. Mes visi lengviau atsikvėpėme. Tėtė pašoko ant kojų ir įpylė jam arbatos – parodė pagarbos ir atsiprašymo ženklą. Mama išskėtė savo vėduoklę ir ėmė smarkiai jį vėduoti – šis ženklas buvo skirtas įsiteikti ir pamaloninti. Pamerkusi man akį, atsiklaupė prie jo ir ėmė masažuoti kojas.

Didysis ponas Fungas sėdėdamas pasipūtusiai šypsojosi nelyginant imperatorius, aptarnaujamas storos tarnaitės, lipšnaus eunucho ir koketiškos sugulovės.

Tai tęsėsi ilgai, kol visas Fungo pyktis išgaravo. Pagaliau nusprendęs išeiti jis tarė:

– Šiandien esu per daug pavargęs, be to, man reikia pasitepti mėlynes balzamu. Šiaip ar taip, aš dar grįšiu.

Jis pasisuko ir mus nužvelgė.

– Ir kitą kartą su manim elgsitės kaip su imperatoriumi, aišku?

Pirmą kartą visi trys atsakėme vieningai:

– Taip, didysis pone Fungai!

9 Generolas Guan Ju (160–219 m. po Kr.).

11

Išžaginta uola

Tą vakarą jutau tokį palengvėjimą, kad net šokau savo kambaryje. Paskui išsimaudžiau, apsivilkau pižamą ir susmukau ant lovos. Bet neužmigau, nes dienos įvykiai be perstojo sukosi galvoje kaip karuselės žibintas.

Neišėjo iš galvos didysis ponas Fungas. Beveik įsivaizdavau jį grįžtantį į Persikų žiedų paviljoną su savo gauja. Jis paprašo masažo, paskui prisispaudžia savo raukšlėtu, dėmėtu kūnu prie manęs ir dvokiančia burna ima pakšnoti man visą veidą. Kai nenusileidžiu jo reikalavimui įleisti jo nefrito kotą į savo auksinius vartus, jis ima spyriais vartyti baldus ir nusiaubia urvą!

– Padėk, dangau!

Krūptelėjusi pabundu iš to košmaro. Mano pižamos nugara kiaurai permirkusi.

Giliai kvėpuodama, kad nusiraminčiau, išgirdau girgždant. Nusimečiau apklotą, iššokau iš lovos ir priėjusi patikrinau langus – visi sandariai uždaryti. Kai buvau begrįžtanti į lovą, pajutau, kaip kažkieno ranka sugriebė mane iš už nugaros. Širdis ėmė daužytis it į spąstus įkliuvusi pelė. Nespėjau suklykti, nes kita ranka jau uždengė man burną. Mėginau ištrūkti, bet ranka veržė taip smarkiai kaip grandinė mamos seifą.

Kol viena ranka gniaužė man burną, kita maskatavo kažką man prieš akis. Gyvatė?! Kaktą ir pažastis išmušė šaltas prakaitas.

Galop žmogus mane paleido.

– Tau jis patinka, Siang Siang?

Negalėjau patikėti – balsas buvo Vu Čiango!

Pasisukau ir pamačiau jo veidą grėsmingai palinkusį virš manojo.

– Tėti…

Ėmiau laužyti galvą, kaip čia jį nuraminti.