Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Staliukas buvo nukrautas moteriškais dalykėliais: lūpdažiais, flakonėliais ir buteliukais su pudra, skaistalais, kvepalais „Gėlių rasa“, kremu „Sniegmedis“, vėžlio kiauto šukomis, plaukų segtuku iš koralų, trim ką tik nuskintomis gėlėmis. Nustebau pamačiusi ant jo ir auksinę apyrankę bei auksinius auskarus su nefritu.

Mama ilgai nužiūrinėjo mane veidrodyje.

– Tau pasisekė, kad tavo antakiai lenkti kaip pusmėnuliai – antraip man tektų juos nuskusti, paskui nudažyti rašalu.

Rašalu? – knietėjo man paklausti, bet nusprendžiau prikąsti liežuvį.

Mama pradėjo kai lian – mano veido atvėrimo procedūrą. Pirmiausia ji pririšo raudoną siūlą tarp savo nykščių ir viduriniųjų pirštų, paskui jį aplaižė. Tada ėmė skusti man veidą tuo siūlu – grandyti nuo jo nešvarumus ir plaukelius.

Fang Rong buvo prisikišusi taip arti, kad galėjau suskaičiuoti plaukučius plačiose jos šnervėse, ištirti auksinius dantis burnoje ir net apžiūrėti šiurkštų didelio jos apgamo paviršių. Stengiausi nekvėpuoti, kad neapsinuodyčiau jos iškvėptu oru.

– Siang Siang, ar žinai, kad, atvėrus tau veidą, atsivers begalinė sėkmė?

Linktelėjau.

– Nejudink galvos!

Taigi sėdėjau sustingusi, kol ji baigė grandyti man veidą tuo drėgnu raudonu siūlu. Tada išpudravo veidą ir kaklą – bėrė vieną sluoksnį po kito, kol neiškentusi pasakiau:

– Mama, užteks. Kam reikia tiek daug pudros?

– Todėl, kad vienu balto atspalvio sluoksneliu galima paslėpti šimtą bjaurumų, ir vyrams šitaip patinka, aišku?

Ji priekaištingai dėbtelėjo į mano atvaizdą veidrodyje.

– Manai, švaistyčiau pinigus pudrai, jeigu vyrams ji nepatiktų?

Tada taip audringai sukikeno, kad net aptaškė man skruostą seilėmis.

– Laimė, už kosmetiką mokėjau ne aš.

– Tai kas tada?

– Žinoma, didysis ponas Fungas – kas dar, mažoji kvailele!

Ji parodė ranka į stalelį.

– Matai šią apyrankę ir auskarus? Viskas dovanota didžiojo pono Fungo. Jis nori, kad būtum gražiausia kekšytė Persikų žieduose.

Ji grėsmingai į mane dėbtelėjo.

– Didysis ponas Fungas jau išleido kelis šimtus didelių sidabrinių monetų rengdamas čia brangius pokylius ir lošimų vakarėlius, taigi, žiūrėk, kad jo neapviltum!

Baigusios gražinti man veidą ir šukuoti plaukus, mama su Mažąja Raudone padėjo apsivilkti raudono šilko palaidinukę ir žalias kelnes – drabužiai buvo siuvinėti gėlių kaspinais. Tada mama paėmė nuo stalo orchidėjas ir prisegė man prie plaukų.

Pažiūrėjau į veidrodį. Ar ta mergina, smalsiai žvelgianti iš anapus stiklo, iš tikrųjų aš? O gal… ji tik gardus patiekalas, kurį reikia praryti?

Mama žiūrėjo į mano atspindį veidrodyje ir taip šiepėsi, kad veidas vos neplyšo pusiau. Net jos apgamas atrodė patenkintas.

– Matai, kokia gražia princese tapai, Siang Siang? Kertu lažybų: niekas nepatikės, kad tesi kekšė – cha, cha, cha!

Ji pakėlė rankas ir išskėtė tuos į dešreles panašius pirštus.

– Žiūrėk, mano senos, artrito išvargintos rankos vis dar sugeba daryti stebuklus!

Ji prisitraukė mane ir stumtelėjo į priekį smarkiai suduodama per petį.

– O dabar – į svečių priėmimo kambarį!

Pirmą kartą buvau kaip pridera tenai pakviesta, tad iš pradžių apstulbau: kaip gyva nesu regėjusi tokio prašmatnaus ir taip prabangiai puošto kambario. Gerai nulakuoti baldai žvilgėjo it bronziniai veidrodžiai. Ant žemos rudos skrynios stovėjo aukšta emaliuota vaza su rožinėmis orchidėjomis. Rožiniai jų vainiklapiai, rodės, linksi man, o jų dailiai susipynusios šakelės priminė pono Vu kaligrafinį raštą. Prie vienos sienos stovėjo milžiniška lova su baldakimu; jį laikantys stulpai spindėjo kaip išlieti iš aukso. Ant raudonų pagalvių buvo išsiuvinėtos nardančios mandarininės antys. Tamsiai raudoname užtiesale pavaizduoti intymiai susiviję uodegomis drakonas ir feniksas. Už lovos stovėjo ilga sulankstoma širma; joje buvo išraižytos scenos iš garsiojo romano „Vakarų kambario istorija“, tarp jų ir kinu skambinantis mokslininkas! Šalia lovos – veidrodis paauksuotais rėmais, sienos nukabinėtos paveikslais – jaunų gražuolių ir kraštovaizdžių su kalnais tolumoje. Iš žalvarinio smilkytuvo kilo kvapnūs dūmai.

Kambario viduryje stovėjo apskritas stalas, ant jo buvo tvarkingai sudėta brangių daiktų: žalsvas išsiskleidžiančio lotoso pavidalo dubuo; arbatinis su puodeliais, ištapytais auksiniais bijūnais; juodai lakuoti padėklai, sklidini saldainių ir džiovintų vaisių. Prie stalo ant grindų stovėjo dvi dėžės su daugybe stalčių, papuoštos gėlėmis ir raudonais kaspinais.

Ak, kaip troškau, kad tėtis būtų gyvas, o mama Šanchajuje ir visi galėtume laimingai gyventi šiame gražiame kambaryje! Deja! Mano žvilgsnis užkliuvo už raukšlių krūvos – visas grožis buvo subjaurotas, mano svajonė sudaužyta į šipulius. Ant altorių atstojančio aukšto stalo šalia Raukšlėtojo Senio buvo padėtos dvi žvakės, viena vaizduojanti raudoną drakoną, kita – feniksą. Ištirpęs vaškas lašėjo kaip kruvinos ašaros, o skaisčios liepsnos, rodės, išdrabstė tą raukšlių krūvą po visą kambarį it kokius šliužus.

Pati nepajutau, kaip žengtelėjau atatupsta, bet mama stumtelėjo mane į priekį.

– Didysis pone Fungai, štai jūsų gražioji Siang Siang.

Tarp raukšlių palaidotos Fungo akys išsiplėtė ir perbėgo mano kūnu nelyginant aukso ieškotojo deglai. Staiga jis pliaukštelėjo sau per šlaunį ir sušuko:

– Gera, labai gera!

Mama koketiškai sukikeno.

– Gera? Gal juokaujate, didysis pone Fungai? Siang Siang – pati geriausia!

Fungas paglostė šerius ant skruosto.

– Geriausia? Tai dar turiu išsiaiškinti, todėl dabar…

– Taip, taip, be abejo, didysis pone Fungai, paliksiu judu vienus. Mėgaukitės savo drakono ir fenikso naktimi. Užtikrinu: pinigų neišmetėte į balą.

– Tegul tik taip nebūna! – Jis apsidairė aplink. – Tai kur audeklas?

– Koks audeklas? – pasmalsavau.

Ir mėsos luitas, ir raukšlių krūva pratrūko juoku.

Mano nuostabai, mama ištraukė baltą nosinę iš mano palaidinukės rankovės – net nenumaniau, kad buvo ją ten paslėpusi. Mojuodama audeklo skiaute šelmiškai nusišypsojo.

– Didysis pone Fungai, čia Siang Siang džuang juan antspaudas.

Tada prisiminiau, kad Perlė man buvo pasakojusi apie tą audeklą. Džuang juan – mokslininkas, geriau už visus kitus išlaikęs imperatoriškus egzaminus, tai įrodantis antspaudas – raudonas. Taigi džuang juan reiškia, kad imperatorius patvirtino, jog esi pasižymėjęs, pirmučiausias mokslininkas. Mano atveju – jog esu pasižymėjusi mergelė.

Sumirksėjau tramdydama ašaras. Taip, netrukus aš gausiu tą garbingą antspaudą! Bet ne todėl, kad pranokau visus imperatoriškuose egzaminuose, o todėl, kad pirmą kartą mane pis kažkoks senis.

Raukšlėtasis Senis metė į mane gašlų žvilgsnį.

– Siang Siang, tavo kraujo dėmės ant šio balto audeklo įrodys, kad buvau pirmas vyras, perskėlęs tavo arbūzą. Manai, antraip būčiau sukišęs tokią krūvą pinigų už trylikametę? Cha! – Jis parodė į stalą ir dvi lakuotas dėžes ant grindų. – Visi šie drabužiai, pinigai, papuošalai, maistas ir vynas yra tau.

Mamos lūpų kampučiai užsirietė iki pat ausų, akys rūsčiai į mane dėbtelėjo.

– Siang Siang, tuoj pat nusilenk ir padėkok didžiajam ponui Fungui!

Žemai nusilenkiau ir pasakiau „ačiū“. Staiga prisiminiau viską, ko mokė mane Perlė. Taigi prašiepiau lūpas, o apdujusiomis akimis mėginau sugauti Fungo žvilgsnį, bet nepataikiau, ir jos įsmigo į raukšlėtą jo kaktą.