Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Siang Siang, – galiausiai nutraukė tylą Pavasario Mėnesiena, – tu tikrai manai, kad vaiduoklių nėra?

– Gal yra – nežinau.

– O jeigu su kokiu susidursime? – jos balsas mažumą drebėjo.

– Kadangi grįžti negalime, mums telieka pažvelgti jam į akis ir gal net paklausti: „Kaip laikaisi, gražusis vaiduokli? Gal atsisėskime, išgerkime po puodelį arbatos ir pasišnekučiuokime?“

Abi kiek patylėjome, paskui pratrūkome nervingu juoku.

– Tu man patinki, Siang Siang. Tu ne tik labai graži, bet dar ir juokinga.

Nespėjusi nieko atsakyti pamačiau, kad priėjome proskyną.

– Žiūrėk, Pavasario Mėnesiena, atėjom!

Už brūzgynų atsivėrė lygi aikštelė, užlieta sidabro mėnesienos. Tolumoje dunksojo nedidelė šventykla apačioje riestais stogais, nuo jų kabojo du dideli neuždegti žibintai. Vėjelio siūbuojami jie mirksėjo pro lapiją it dvi nereginčios akys. Priešais šventyklos vartus senų medžių lapai čežėjo – galėjai pamanyti, kad šnabžda ar verkia žmogus, nusiteikęs žūtbūt papasakoti kažkokią graudžią istoriją.

Pavasario Mėnesiena niuktelėjo man į alkūnę.

– Siang Siang, kas ten žvilga ant žemės?

– Nežinau. Eime pažiūrėsim, – atsakiau tempdamasi Pavasario Mėnesieną iš paskos.

Mano nuostabai, paaiškėjo, kad žvilga mėnulio atspindys balose.

Pavasario Mėnesiena ėmė linksmai striksėti skardžiai traukdama:

– Kaip nuostabu – mėnulis baloje!

Tada taip suriko, kad net išsigandau:

– Siang Siang, kas čia?!

Pažiūrėjau į tą pusę, kur rodė jos pirštas, ir pamačiau šen ir ten sklandančius šviesos taškelius.

– Nesijaudink, – kiek patylėjusi atsakiau. – Čia jonvabaliai.

Tik nepaaiškinau jai girdėjusi, kad jonvabaliai labiausiai mėgsta kapines. Man pačiai kūnu perbėgo šiurpuliukai.

Dabar Pavasario Mėnesiena pakėlė akis į didįjį šviesulį danguje. Ilgai žiūrėjo, galiausiai paklausė:

– Siang Siang, ar atsimeni tą eilėraštį apie mėnulį…

Žiūrėdama į mėnulį padeklamavau:

– Vienas mėnuo atsispindi visuose vandenyse, visus vandenis apglėbia vienas mėnuo.

– Man jis patinka. Ir tu man patinki, Siang Siang – tu tokia protinga. Ak, kokia laiminga čia jaučiuosi!

– Ir aš, – atsakiau. – Čia jaučiuosi laisva. Jokios mamos, jokio tėčio, jokio tamsaus kambario, jokių ypatingų svečių…

– Bet ir jokių gardumynų bei kvapnios arbatos. Žinai, aš baisiai išalkau, – ji palietė delnu pilvą. – Ir noriu čiurlinti.

– Aš irgi noriu, – atsakiau. Staiga man šovė mintis. – Pavasario Mėnesiena, nusičiurlinkime ant mėnulio!

Ji sukikeno.

– Aš esu Čang E, – ėmiau progiesmiu pasakoti. – Gailiuosi, kad prarijau iš savo vyro pasivogtą eliksyrą. Nuskridau į mėnulį…

– Liaukis, Siang Siang, tu nesi Čang E ir negali čiurlinti ant mėnulio.

Priėjau prie balos, atsitūpiau, nusismaukiau kelnaites ir nusišlapinau ant mėnulio atspindžio. Baigus pamerkiau akį Pavasario Mėnesienai.

– Matai?

Ji vaikėsi mane, trankydama kumščiu į nugarą.

– Ak, tu gudruole lape! Aš pirma turėjau sugalvoti!

Vis dar bėgdama ir gaudydama kvapą atsakiau:

– Bet nesugalvojai!

Galiausiai atsidūrėme prie šventyklos.

– Na, gerai, Pavasario Mėnesiena, papasakok man apie save ir sužadėtinį, – paprašiau.

Mergina stipriai prispaudė pirštą prie lūpų.

– Ša! Siang Siang, ar ką nors girdi?

Įtempiau klausą.

– Čia tik vėjas.

– Ne, klausykis atidžiau.

– Katės kniaukia?

– Ne.

– A – gal čia vėlė sesers, kuri pasikorė, kai ją išrengė nuogai ir plakė rimbu, kol pasturgalis apsipylė kraujais! Klausyk, ji klykia taip, tartum dabar būtų plakama!

– Bet, Siang Siang, jeigu vaiduoklis negyvas, kaip jis gali klykti?

– Manau, jis susapnavo košmarą.

– O ką – vaiduokliai sapnuoja?

– Iš kur aš žinau – aš juk dar gyva!

– Klausyk, Siang Siang, – Pavasario Mėnesiena kumštelėjo man smarkiau, vis dar kalbėdama pašnibždomis: – dabar vaiduoklis dejuoja ir aikčioja.

– Vadinasi, šis vaiduoklis tikriausiai alkanas.

Mano nuostabai, Pavasario Mėnesiena sukikeno.

– Manau, kad čia, ko gero, ne vaiduoklis – kažkas kelia debesis ir lietų.

– Bet čia juk ne Vu kalnas?

Pavasario Mėnesiena paėmė mane už rankos.

– Nekalbėk kvailysčių. Eime, pažiūrėkime.

– Vaiduoklių nebebijai?

– Cit, tylėk! Aš įsitikinusi, kad čia ne vaiduoklis. Eikš paskui mane.

Ėjome aplink šventyklos sieną, kol Pavasario Mėnesiena pamatė joje spragą. Ji pasilenkusi pro ją pralindo, aš pasekiau jos pavyzdžiu. Toliau ėjome apgraibomis stengdamosi į ką nors neatsitrenkti. Netrukus, rodės, atsidūrėme arčiau tos vietos, iš kurios sklido garsai. Galiausiai Pavasario Mėnesiena sustojo priešais tarpdurį, pro kurį aidėjo tas dūsavimas.

Man paširdžius nusmelkė baimė. Suspaudžiau Pavasario Mėnesienai ranką ir sukuždėjau:

– Grįžkime, Pavasario Mėnesiena!

Nustebau ir susigėdau, nes dabar rami jautėsi jinai. Kai norėjau dar kartą paraginti ją grįžti, ji žvilgsniu paliepė man tylėti, tada priėjo prie vieno iš langų, aplaižė pirštą, pradūrė juo pinučius dengiantį ryžių popierių ir pažiūrėjo į vidų.

– Pavasario Mėnesiena, ką matai? – kuždomis paklausiau.

Bet ji nekreipė į mane jokio dėmesio.

Tokio neapsakomo džiaugsmo vaiduoklis tikrai negalėjo sukelti. Taigi aš apsilaižiau pirštą, pradūriau ryžių popieriuje skylutę ir pažiūrėjau pro ją.

Nustebau: ant grindų nuogutėliai gulėjo vyras ir moteris. Vyras atsigulęs ant moters judėjo – kartais kaip užkibusi ant kabliuko žuvis, kartais kaip skrendantis prieš vėją paukštis – visai kaip aprašyta meistro Paslaptingosios Skylės „Meilės mene“. Vyro kūno spaudžiama ir trankoma moteris, rodės, stengiasi išsivaduoti. Tamsoje aiškiai nemačiau jos veido, bet girdėdama tą skerdžiamos kiaulės klyksmą nė kiek neabejojau, kad jai baisiai skauda. Teko prisidengti burną delnu, kad nesušukčiau. Keista, nors buvau išsigandusi, mano širdis ėmė plakti tankiau, skruostai ir ausys degė, o tarp kojų pasklido karštis. Kumštelėjau Pavasario Mėnesienai, bet ji tik ranka man rodė: „Atstok!“

Tos imtynės ir dejonės tęsėsi be galo. Staiga vyras šaižiai sukliko ir suglebo ant moters kūno.

O, varge, – jis tikriausiai išleido paskutinį kvapą!

Kumštelėjusi Pavasario Mėnesienai delnu perbraukiau sau per gerklę – suprask: „Negyvas!“ Ji vėl irzliai mostelėjo ranka.

Dabar vyras, tarsi pakirdęs iš snaudulio, nusirito nuo moters ir atsigulė šalia. Dabar juodu gulėjo pasisukę veidais, moteris – nugara į mus. Vyras labai švelniai ėmė glamonėti jai krūtis; moteris tyliai dejavo, bet nė nemėgino jam kliudyti.

Tą akimirką kažkoks vabzdys – spėjau, kad drugelis – įskrido pro langą kiemo pusėje ir ėmė sklandyti virš porelės. Moteris bemat atsisėdo ir mėgino sugauti plevenantį padarą. Tada pamačiau jos veidą.

Užsidengiau burną iš visų jėgų tramdydamasi, kad nesušukčiau.

Perlė!

Pasisukau į Pavasario Mėnesieną ir pamačiau, kad ji taip pat sunkiai tvardosi. Po kurio laiko ji išstūmė mane iš koridoriaus. Pagaliau apgraibomis išėjome iš šventyklos ir kai atsidūrėme sode, pasileidome tekinos.

Kai be nuotykių grįžome į Pavasario Mėnesienos kambarį, ji parodė į mano kelnes ir susijaudinusi tarė:

– Žiūrėk, Siang Siang, tavo kelnės drėgnos!

Patraukiau jas aukštyn ir apžiūrėjau.