Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Tačiau dabar man atrodė, kad giedrą dangų galvoje aptraukė tamsūs debesys.

Juste jutau, kaip mano gyslomis teka kraujas. Skruostai užkaito, burna perdžiūvo. Čiupau knygas ir nubėgau iki pat Perlės kambario, bet jos ten neradau. Blaškiausi šen ir ten, bet niekur nešmėstelėjo jos šešėlis, nepajutau dvelktelinčių jos kvepalų. Bėgdama koridoriumi į sodą tebegalvojau apie visus tuos keistus perskaitytus dalykus, kai staiga atsitrenkiau į kažką minkšta ir gyva. Pakėlusi akis pamačiau grėsmingą Fang Rong žvilgsnį.

– Siang Siang! – priekaištingai sušuko ji. – Kur buvai? Visur tavęs ieškojau. Eime!

Ji parsivedė mane į mano kambarį, įstūmė ir užtrenkė duris.

– Ar perskaitei tas knygas ir klasikos veikalus?

– Mama, – sukikenau, – klasikiniai veikalai tėra penki: „Pavasarių ir rudenų kronika“, „Poezijos knyga“, „Šlamančių lapų knyga“…

– Gerai, užteks! Baik čia kvailai girtis! Ir kad daugiau nematyčiau tos patenkintos savimi šypsenos tavo veide! Žinai ką? Man nerūpi „Permainų knyga“ – man rūpi vienintelė permaina: kai mano dukros uždirba krūvas šlamančiųjų! Supratai?!

– Bet, mama, kaip galima uždirbti pinigų skaitant „Negražios mergaitės klasiką“?

Fang Rong tiriamai nužiūrinėjo mane, ir jos akys lakstė kaip stikliniai žaidimo rutuliukai.

– Siang Siang, pasirodo, tu vis dėlto nesi tokia protinga, kaip atrodai!

Ji pasilenkė prie manęs ir nuleido balsą, tarsi atskleisdama didžiausią visatos paslaptį.

– Ar žinai, kokia didžiausia tavo vertybė?

– Mano menininkės gabumai, – norėjau pridurti „ir mano grožis“, bet nusprendžiau pasikuklinti.

Mama pamerkė akį.

– Ne! Tavo skaistybė, kvailele!

Ji metė į mane skvarbų žvilgsnį.

– Siang Siang, tavęs niekados nelietė joks vyras, tiesa?

– Ne, lietė.

Staiga mažutės Fang Rong akutės virto ugnies kamuoliukais. Ji taip sugriebė mane už palaidinės, kad vos neuždusino.

– Kas, šliundryte?

– Velnias!

Ji paleido mane, tada kaltinamai dūrė pirštu.

– Šlykšti pasileidėle, tu pisaisi su savo tėvu!

Jos balsas dabar griaudėjo kaip perkūnas.

– Kai su juo miegojai, ar jis lietė tavo aukso vartus? Ar įkišo savo nefrito kotą į tavo cinoberio plyšį?

– Mama, kaip tik norėjau jūsų klausti apie aukso vartus, cinoberio plyšį ir…

Įsitempę mamos veido raumenys staiga atsileido.

– Bet tu sakei, kad tėvas su tavim miegojo, – tu įsitikinusi, kad jis nieko tau nedarė?

– Žinoma, darė: užtraukė antklodę, sekė man pasakas…

– Cha! Tai ir viskas, ką jis tau darė?

– Taip. Kai buvau maža, baisiai bijojau vaiduoklių, todėl nesiliaudavau verkti, kol tėtė ateidavo ir miegodavo su manimi.

– O kur tuo metu būdavo tavo mama?

– Išėjusi į darbą.

– Naktį? Vadinasi, ji buvo kekšė kaip ir tu?

– Ne! Tai buvo netrukus po to, kai tėtis susilaužė koją, – išraudau ir ėmiau mikčioti. – Jai teko dirbti… eee… naktinių aromatų surinkėja, kad galėtų apmokėti jo ligoninės sąskaitas.

Mama atlošė riebią galvą ir nusijuokė tokiu paklaikusiu balsu, kad galėjai pamanyti, jog žaibas trenkė į jos juoko užtvaras ir jas sudaužė.

– Cha! Cha! Cha! Cha! Siang Siang, vos neapsimyžau iš baimės, kai papasakojai, kaip tavo tėvas su tavim miegodavo, o motina tuo metu rinkdavo šūdus!

Iš pykčio ir pažeminimo negalėjau ištarti nė žodžio.

Ji ir toliau kvatojo lyg pamišėlis, kurį vejasi girtuoklis. Laukdama, kol ji pagaliau užsičiaups, pakeičiau temą.

– Mama, jūs vis dar nepasakėte man, kas yra nefrito kotas, aukso vartai…

– Nenumanai, ką reiškia tie dalykai? Nejaugi Perlė seniausiai viso to tau nepaaiškino?

– Ne.

Mama išpūtė akis.

– Gyvatė! Tikrai nepaaiškino? Kvaila kekšyte, netrukus vyras atvers tau vainiklapius, o tu nenutuoki, kas yra nefrito kotas ir aukso vartai? Net jeigu Perlė tau nepaaiškino, nejaugi kitos sesės neminėjo tau šitų dalykų? Sakyk?

– Mama, bet juk aš neturiu laiko kalbėtis su sesėmis! Kasdien nuo ryto iki vakaro turiu mokytis menų ir vykdyti jūsų paliepimus!

– Gerai, gerai. Užteks tų tavo nesąmonių. Šiaip ar taip, netrukus sužinosi.

– Kaip?

– Kai neteksi skaistybės. Daug vyrų džiaugsis galėdami sumokėti už ją krūvą auksinių. Kai vyrai mylisi su gražiomis jaunomis skaistuolėmis, jų nefrito kotai taip įsiaudrina, kad jie eina iš proto.

Ji pamerkė man akį.

– Po to jie atjaunėja ir sulaukia žilos senatvės. Kai kurie praturtėja, kiti gauna aukštas pareigas. O jeigu iki šiol juos persekiojo nelaimės, jos pranyksta.

Nieko neatsakiau.

Svajingai šypsodama mama aiškino toliau:

– Didysis ponas Fungas jau laimėjo varžytuves dėl to, kas bus tavo datou ke , – ji parodė į apgamą ant savo kaktos. – Mano trečioji akis jau seniai man sakė, kad laimės jis, o ne kas kitas.

– Kokias varžytuves, kas yra datou ke ir didysis ponas Fungas?

Mama sukikeno.

– Siang Siang, tariesi esanti protinga, bet iš tikrųjų esi ganėtinai kvaila. Datou ke – vyras, kuris pirmas paima či iš tavo in . Tie seniai žūtbūt trokšta gauti tavo jaunatviškos in energijos. Jeigu vyrui pavyksta turėti tris šimtus mergelių, atgauna viską: dantis, juodus plaukus, gyvybingumą.

– O, tada aš irgi norėčiau gauti in energijos, kai pasensiu.

Mama nusijuokė – net odos klostės ant veido sutirtėjo.

– Be abejo, Siang Siang. Štai kodėl retkarčiais pas mus ateina senos lesbietės ir prašo skaistuolių.

– Lesbietės?

Mama pamerkė akį.

– Jos vadinamos veidrodžius trinančiomis mergaitėmis. Mat tam, kad prarastų savo sielą, dvi moterys tegali trinti plokščias kaip veidrodis in dalis viena į kitą.

– Prarastų savo sielą? Norite pasakyti, jos miršta?

– Siang Siang, man įgriso tavo kvailumas! – užkriokė mama, bet netrukus šelmiškai šyptelėjo. – Bet aš įsitikinusi, kad didžiajam ponui Fungui tu neįgrisi.

– Kas yra didysis ponas Fungas?

– Matei jį pobūvyje.

– Kalbate apie tą baisiai raukšlėtą, mirštantį senį?

– Siang Siang, kaip tau liežuvis apsiverčia kalbėti tokias šlykštynes?! – Ji dėbtelėjo į mane taip piktai, kad net apgamas kaktoje grėsmingai krustelėjo. – Jis jau sumokėjo didžiulę sumą už tavo pirmąją naktį. Taigi verčiau padaryk jį laimingą. Antraip…

Ji treptelėjo koja.

Man plaukai pasišiaušė. Rodės, jaučiu, kaip visu mano kūnu šliaužia šimtai gličių padarų, o jiems iš paskos – didysis ponas Fungas.

Mama reikšmingai nusišypsojo.

– Siang Siang, kas tau, tokiai gudriai, labiau patiktų – jei ant tavęs ropotų pulkas šlykščių žiurkių ar tik vienas didysis ponas Fungas?

– Žinoma, vienas didysis ponas Fungas!

– Na ir puiku. Matai – kai tik gražiai elgiesi, gauni ko nori, – ji patapšnojo man per viršugalvį, paskui ėmė lenkti storus, trumpus pirštus: – gražius apdarus, gardžių valgių, naują šukuoseną, ledų, o dabar didįjį poną Fungą su visomis senatvės raukšlėmis, cha, cha, cha!

Iš pradžių mama ko neužduso nuo savo pamišėliško juoko, bet paskui staiga nutilo ir taip dėbtelėjo į mane, kad kraujas sustingo gyslose.

– O dabar nusivilk visus drabužius, Siang Siang!

– Ką?

– Gal staiga apkurtai? Liepiau nusivilkti visus drabužius! Tuoj pat! – Ji pažiūrėjo į mane primerkusi tas žiurkiškas akutes. – Daryk, kas liepiama, – o gal nori, kad aš tave išrengčiau?!