Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Pasisukau į Fang Rong ir stengiausi nusišypsoti taip, kad lūpų kampučiai pakiltų virš „Dangiškos melodijos“ kavinės ant to aukšto pastato stogo.

– Mama, labai jums ačiū.

– Atsidėkok man elgdamasi kaip gera mergaitė, – ji išsišiepė ir meiliai patapšnojo man per ranką.

Tada kreipėsi į mus tris:

– Jeigu gerai elgsitės, turėsite gražiausius apdarus, gardžiausią maistą ir nuostabiausias šukuosenas pasaulyje. Bet jeigu ne – visos galų gale tapsite panašios į tą mažąjį alkaną valkatą, kuris vagia kąsnį gatvėje ir kurį kada nors partrenks automobilis. Ar norite būti panašios į tą mažąjį šunsnukį, kuris netrukus virs malta jautiena?

– Ne! – sušukome vienu balsu.

– Ar elgsitės gražiai?

– Taip!

Laibi mūsų balseliai perskrodė orą. Mama paslaptingai nusišypsojo slėpdama savo veidą rikšos vežimėlio šešėlyje.

6 Garsūs Tangų dinastijos poetai.

7 Šitaip niekinamai Kinijoje buvo vadinami užsieniečiai.

7

Nefrito kotas ir aukso vartai

Kitą rytą pabudusi jaučiausi ir laiminga, ir liūdna – laiminga, nes man nieko nestigo gyvenant Persikų žieduose, liūdna, nes vis prisiminiau tą berniuką. Įkritę jo skruostai ir išsprogusios akys prilipo mano galvoje kaip sraigės. Tada dar prisiminiau svetimšalį nelabąjį ir įdėmiai žvelgiančias į mane šviesiai mėlynas akis.

Išsitraukiau pipą ir pradėjau skambinti; nors ausis pasiekė saldus instrumento dūzgesys, mano mintys klajojo kitur. Netrukus akys pritvinko ašarų, jos nusirito skruostais ir pažiro ant pipos , kol man ėmė rodytis, kad ji spokso į mane ašarų išvagotu veidu. Prisiglaudžiau ją prie krūtinės įsivaizduodama, kad ji – mano jaunesnioji sesuo, perėmusi iš manęs visus jausmus, mintis, visą mano liūdesį.

– Mama ir tėti, – kreipiausi į pipą , – pasiilgau jūsų abiejų. Kad ir kur dabar būtumėte, dėl manęs nesijaudinkite. Prižadu: labai savimi rūpinsiuosi. Ir patikėkit manim: vieną gražią dieną tapsiu garsi, labai garsi!

Berdama savo monologą staiga už durų išgirdau krebždant.

– Guigui? Eikš!

Šuniukas bemat įpuolė į kambarį. Padėjau pipą ir paėmiau jį ant rankų. Jis kaip pašėlęs ėmė laižyti man veidą.

– Na, gerai, užteks, neklaužada. Ar šiandien gerai elgeisi?

Guigui pakreipė riebų snukutį, paskui ėmė kinkuoti ir kišti man leteną sveikintis.

– Šaunuolis, – pasakiau glostydama jam kailį, – žinau, kad gražiai elgiesi. Išalkai? Ar nori skanėstų?

Jis vėl sulinksėjo.

Jau buvau besivedanti jį į virtuvę, bet tada prasiskyrė karoliukų užuolaida ir į kambarį įsiveržė Fang Rong su dideliu garuojančiu dubeniu ant padėklo. Į žalio šilko chalatą įspraustas jos kūnas panėšėjo į išpampusius kiaulienos kukulius, įsuktus į riebaluotus lotoso lapus. Jai einant atrodė, kad riebalų klostės po apdaru pradeda perversmą. Jos užpakalis buvo kaip tik reikiamo dydžio keturioms sesėms žaisti madzongą . Vos susilaikiau nesukikenusi nuo to vaizdo.

Mama piktai dėbtelėjo į mudu su Guigui.

– Siang Siang, išvesk šunį!

– Bet, mama…

– Liepiau jį išvesti. O gal nori, kad jį išspirčiau?

Mėginau jį išvyti, bet jis neklausė – prisispaudė man prie kojos.

– Išstumk jį, ir gana! – užriko mama.

Nenoromis paklusau.

– O dabar uždaryk duris ir eikš sėskis.

Man atsisėdus, ji metė žvilgsnį į mano pipą ir nutaisiusi kuo švelnesnį balsą tarė:

– Siang Siang, nustok kurį laiką groti ir pasrėbk tonizuojančios sriubos.

Nustebau: aš pati nuolatos prašydavau leisti pailsėti nuo meno pratybų. Ji nė karto neleido man atsikvėpti, o kad atneštų man sriubos?!

– Kodėl?

– Kodėl? Tavo svarbiosios dienos proga, kvailele.

Ji atsargiai padėjo dubenį ant stalo ir bemat išsitraukė kėdę. Kai didelis jos užpakalis patogiai įsitaisė, Fang Rong plačiai nusišypsojo.

– Netrukus sužinosi kodėl, dabar nieko daugiau neklausinėk. Valgyk šią ypatingą sriubą, kol dar karšta. Kai atauš, praras gerąsias savybes.

Ji pakėlė dubenį ir pakišusi man po nosimi pateliūskavo. Mano šnerves pasiekė sodrus aromatas. Atsargiai sriūbtelėjau.

– Labai skani. Iš ko?

– Įvairios žolelės, daug acto ir geriausia juodųjų vištų mėsa. A Ping virė ją visą dieną, – nė akimirkos nenustodama šypsotis aiškino mama.

Ji apžiūrinėjo mane – kaip motina naujagimį, norėdama įsitikinti, kad neturi kokių apsigimimų, – kol nurijau paskutinį lašą. Tada padėjo lėkštę ant padėklo ir jį paėmusi išėjo iš kambario.

Pajutau, kaip po kūną pasklinda šiluma, – tikriausiai sriuba darė tonizuojantį poveikį. Bet aš žinojau turinti svaresnę priežastį: man pasisekė ir aš gyvenu Persikų žiedų paviljone!

Tą akimirką, mano nuostabai, į kambarį vėl įpuolė Fang Rong. Šį kartą tėškė ant stalo keletą knygų.

– Matai, kokia aš išsiblaškiusi? – sukikeno. – Pamiršau jas. Visas perskaityk ir pasirenk pirmajam savo svečiui.

– Kokiam svečiui? – paklausiau, bet mama jau spėjo pranykti it koks dūmų debesis.

Permečiau akimis pavadinimus: „Margi gėlėto karo raštai“; „Slapti nefrito kambario receptai“; „Negražios mergaitės klasika“; „Tikro ugdymo romantika“…

Paėmiau vieną į rankas, perverčiau puslapius, ir mano akys užkliuvo už tokių žodžių:

Kai vyras ir moteris mylisi pirmą kartą, jie susiliečia kūnais, susiglaudžia lūpomis. Vyras čiulpia moteriai apatinę lūpą, jinai jam viršutinę, ir juodu gardžiuojasi vienas kito seilėmis <���…>. Tuomet pasklis tūkstantis kerų, pranyks šimtas negandų. Dabar moteris kaire ranka turi suimti vyro nefrito kotą, o vyras dešine ranka glostyti moteriai nefrito vartus. Šitaip vyras pajus in energiją, ir jo nefrito kotas susijaudins. Jis pakils aukštai link dangaus nelyginant kalno viršūnė, mėginanti pasiekti Paukščių Taką. Moteris pajunta jang energiją ir jos cinoberio plyšį sudrėkina skystis, tekantis žemyn lyg upė giliu slėniu. Dabar gali įvykti sueitis <���…>.

Juodu gardžiuojasi vienas kito seilėmis?! O, varge! Apimta kažkokio nesveiko susidomėjimo skaičiau toliau:

Dūriai – gilūs, negilūs, lėti, greiti, tiesūs, įstriži, iš dešinės, iš kairės – priklauso nuo aplinkybių ir jiems visiems būdingi tam tikri savitumai. Lėtas dūris panašus į pakliuvusio ant kabliuko karpio elgseną. Greitas – į paukščių, plakančių sparnais, kai skrenda prieš vėją <���…>.

Cha! Tie dūriai nė iš tolo nepanėšėjo į tuos, kuriuos rodydavo tėtis per kovos menų pratybas. Kas būtų jam atsitikę, jeigu kieno nors užpultas jis būtų elgęsis kaip „karpis, pakliuvęs ant kabliuko“?!

Kai jau norėjau už pilvo susiėmusi juoktis iš tų absurdiškų posakių, mano dėmesį patraukė frazė „devyni būdai, kaip judinti nefrito kotą“:

Pirma nefrito kotas stumiamas gilyn, paskui imamas traukyti pirmyn atgal panašiai kaip pjūklas, tarsi mėginant atidaryti austrę ir ištraukti iš jos žvilgantį perlą <���…>.

Suglumusi ir susinervinusi užverčiau knygą ir giliai atsidusau. Perlė man buvo sakiusi, kad mama duos paskaityti knygų, bet nė neįsivaizdavau, kad jos bus tokios keistos, su daugybe tokių žodžių kaip nefrito kotas , nefrito vartai , jang viršūnė , cinoberio plyšys .

Pažiūrėjau į viršelį: „Meilės menas“, autorius – žmogus, pasivadinęs meistru Dong Siuandzi – Paslaptingąja Skyle. Paslaptingosios Skylės Meilės menas – be perstojo mėgavausi tais keistais skiemenimis ant liežuvio, tarsi šitaip būčiau patyrusi giliausią vėjo ir mėnulio viešpatijos paslaptį.