Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Vieną popietę nežinios dėl motinos slegiama širdimi įslinkau į Perlės kambarį. Ji pusiausėda ant sofos skaitė kažkokį žurnalą. Žiūrėjau, kaip ji ima raudonai dažytas arbūzų sėklas ir kiekvieną perskelia dantimis išleisdama goslų pokšt . Tada mažytis jos liežuvis it grobį pasistvėręs driežas sukišdavo pailgą minkštimą į burną.

Man peržengus slenkstį ji išspjovė lukštą į žalsvą dubenėlį, pakėlė į mane akis ir nusišypsojo.

– Siang Siang, argi dabar neturėtum mokytis menų savo kambaryje?

– Sese Perle, ar galėčiau kai ko paprašyti?

– Eikš, sėsk šalia, – ji padėjo žurnalą. – Ko iš manęs nori?

– Pasiklausyti, kaip skambinate kinu „Prisimenant seną draugę“.

– Kodėl? Turi ką prisiminti?

– Savo motiną. Aš jos pasiilgau, – atsakiau jausdama, kaip ašaros gelia akis.

Perlė ilgai į mane žiūrėjo, paskui dirstelėjo į laikrodį.

– Gerai. Dar turiu laiko, iki pasirodys mano svečias.

Ji atsistojo ir nuėjusi ištraukė iš palovio kiną . Rūpestingai nutraukė brokato dėklą, padėjo instrumentą ant stalo, uždegė smilkalus ir suderino septynias stygas. Tada užgrojo. Mane vėl apkerėjo ne vien muzika, bet ir jos pirštų judesiai – grakštūs kaip dangumi plaukiantys debesys. Klausantis, kaip iš po liaunų pirštų liejasi melodijos, atrodė, kad visi mano rūpesčiai pranyksta.

Perlei baigus vėl maldavau ją išmokyti mane skambinti kinu ; ji vėl atsisakė.

– Prašau jūsų, sese Perle, – pati išgirdau neviltį savo balse. – Aš tik noriu išmokti „Prisimenant seną draugę“, kad galėčiau ją skambinti ir galvoti apie savo mamą.

Užuot atsakiusi, ji tik nuleido akis ir ėmė apžiūrinėti gėlėtą savo sijono raštą.

– Prašau jūsų, sese Perle, – tik šią vieną melodiją!

Ji pakėlė akis ir įdėmiai pažvelgė į mane.

– Vieną vienintelę!

Iškėliau vieną pirštą ir be perstojo maldavau, kol jos veide lyg chrizantemos palaidinės audekle pražydo šypsena.

– Na, gerai, raganiuke. Bet Siang Siang, prižadėk man: saugosi šią mudviejų paslaptį. Ar prižadi?

Sulinksėjau galva it alkanas genys.

– O dabar grįžk į savo kambarį ir gerai apsiplauk.

– Sese Perle, bet juk jūs žadėjote išmokyti mane skambinti kinu !

– Apsiplovimas – grojimo ritualo dalis. Paskui turi deginti smilkalus, kad išvalytum orą, ir medituoti, kad apvalytum mintis, – tik tada gali prisiliesti prie instrumento. Nieku gyvu neužmiršk: grodama kinu ne tik muzikuoji, bet ir pažįsti giliausias dangaus paslaptis.

Iš nuostabos netekau žado.

– Juk sakiau tau, kad bus sunku, – aiškino ji toliau. – Ar vis dar nori mokytis?

– Taip, sese Perle!

– Gerai. Man patinka tavo ryžtas, – ji įdėmiai į mane dirstelėjo. – Anksčiau mokinė turėdavo gyventi su mokytoja ir jai patarnauti dvejus metus: virti arbatą, ruošti valgius, tvarkyti namus, masažuoti skaudamus raumenis, ir tik tada galėdavo bent jau užsiminti apie pamokas. Tau pasisekė: atleidžiu tave nuo visų šitų pareigų. O dabar marš praustis!

– Ačiū, sese Perle! – džiugiai suspigau ir nuskuodžiau prie durų.

– Atmink – šis instrumentas šventas, – man pavymui sušuko ji. – Ir neužmesk savo pipos !

Atsigręžiau.

– Neužmesiu, sese Perle.

– Kai grįši, išmokysiu tave derinti kiną – ir savo mintis.

Nuo tos dienos slapčia mokiausi skambinti šiuo garbinamu instrumentu. Kiekvienos pamokos pradžioje kruopščiai derindavau septynias šilkines stygas, vogčiomis dirsčiodama į Perlę ir trokšdama atrodyti ir groti taip pat gražiai kaip ji. Lavindavausi, kol pirštai imdavo kraujuoti ir nueidavo pūslėmis, o pečiai nutirpdavo ir paskausdavo. Keista, bet liūdnos kino melodijos pripildydavo mano širdį džiaugsmo.

Nėra ko nė sakyti, nedrįsau užmesti dainavimo, tapybos ar pipos . Perlė nuolatos mane įspėdavo: jei nesimokysiu kitų menų, nustos mokiusi mane groti kinu . Bet ji nerimavo be reikalo, nes viskas man sekėsi puikiai! Tapybos mokytojas – ponas Vu – taip džiaugėsi mano talentu, kad apipylė mane dovanomis: visų dydžių teptukais, rašalo akmenimis su išraižytais keturių metų laikų vaizdais, ryžių popieriumi, pagražintu netikro aukso žvyneliais. Jis gyrė ir mano eilėraščius: girdi, kai kurie jų tokie geri, kad galėtų būti panaudoti operos libretams. Jis pranašavo, kad aš greitai, labai greitai išgarsėsiu. Operos mokytojas – ponas Ma – tvirtino, kad mano balsas kaip lakštingalos: toks žavingas, kad prikalbina saulę tekėti ir leistis. Bet jis pamalonindavo mane ir toliau netyčia paliesdamas delnu visą mano kūną.

Pasklido garsas apie mano talentus. Kai kurie klientai prašė parodyti jiems mano tapytus paveikslus. Kiti sustodavo prie mano durų ir klausydavosi, kaip dainuoju. Treti dūsaudavo iš malonumo, kai gaudavo progą pamatyti, kaip mano pirštai išdarinėja akrobatikos pratimus su pipa . Mano eilėraščiai ėjo iš rankų į rankas ir buvo aptarinėjami lyg Li Daibo ar Du Fu6 kūriniai.

Vieną popietę, kai mokiausi pipa groti „Pavasario mėnesieną virš upės“, į mano kambarį įpuolė Fang Rong. Sudribo ant kėdės ir džiugiai pūškuodama ėmė mane nužiūrinėti. Taip įdėmiai ir ilgai į mane spoksojo, kad pajutau raustanti.

– Kas nutiko, mama? – paklausiau padėdama instrumentą.

Ji pašoko nuo kėdės, priėjo prie veidrodžio ir pamojo man pasekti jos pavyzdžiu.

Iš poliruoto paviršiaus žvelgė mudviejų atspindžiai. Mama šelmiškai nusišypsojo ir pamerkė man akį.

– Siang Siang, žiūrėk, kokią gražią merginą iš tavęs padariau, nors gyveni Persikų žiedų paviljone mažiau kaip metai.

Ilgai žiūrėjau į savo atspindį ir pirmą kartą su ja sutikau. Bet man buvo gėda prisipažinti, tad patylėjau.

Ji pataršė man plaukus.

– Žinai ką? Šiandien atrodysi dar gražiau, nes vežuosi tave daryti šukuosenos!

Atsisukusi į ją išpūčiau akis.

– Šukuosenos?!

– Taip, dauguma merginų apie jas nėra nė girdėjusios ir juo labiau neturi joms pinigų. Taigi tau pasisekė!

Na, bet aš apie jas buvau girdėjusi.

– Norite pasakyti kaip… tų kino žvaigždžių?

Aišku, niekada nebuvau mačiusi „tų kino žvaigždžių“ ekrane – tik laikraščiuose ir žurnaluose, kurių tėtis parnešdavo iš kariauninko namų.

– Būtent! Ar nori atrodyti kaip kino žvaigždė?

Vėl pasisukau į veidrodį ir pamačiau, kad mano galva linksi kaip bevaikės moters, maldaujančios Guan In vyriškos lyties kūdikėlio.

Buvo saulėta, karšta penktadienio popietė. Be manęs, Fang Rong daryti šukuosenų paėmė dar dvi merginas. Viena, gosli ir labai kvailo elgesio, buvo vardu Nefrito Vaza, kita – mano nuostabai – Pavasario Mėnesiena. Apsidžiaugiau, kai mama pasodino mane į rikšos vežimėlį su Pavasario Mėnesiena, o pati šalia pasisodino Nefrito Vazą.

Pavasario Mėnesiena atrodė atitokusi po tos siaubingos nakties, o randas rankoje liko visai mažytis. Dabar pagaliau turėsiu progą su visomis smulkmenomis pasikalbėti apie tamsųjį kambarėlį: apie tą baisią smarvę ir šmižinėjančias žiurkes. Gal net apie pisimąsi . Bet galų gale mes tik vėpsojome į miesto kitapus turkio paviljono gyvenimą, mat retai tekdavo jo pamatyti. Negalėjome atitraukti akių nuo judraus Nankino bulvaro su jo garsiomis raudonomis ir geltonomis iškabomis. Prisiminusios vieną ar kitą įdomybę, vis rodėme pirštu tai šen, tai ten.

Pavasario Mėnesiena parodė į prašmatnų pastatą ir išdidžiai tarė aukštu balsu: