Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Į mane spoksojo liūdnos, mirksinčios akys – tos pačios, kurios sekė kiekvieną mano žingsnį iš bambukų giraitės.

Perlė atsiduso, tik iš balso neatrodė labai nusiminusi.

– Žinojau, kad anksčiau ar vėliau Pavasario Mėnesienai atsitiks kas nors tokio.

Ištiesiau kaklą, kad geriau matyčiau. Liūdnų akių mergina dejuodama raitėsi ant žemės. Iš rankos sunkėsi kraujas, raudonai dažydamas žalią jos suknelės rankovę.

– O, varge, reikia kviesti policiją! – sušukau.

– Kas sakė kviesti policiją?! – kažkas suriaumojo šiurkščiu balsu.

Pajutau, kad man tampo už rankovės. Perlė aštriu kaip skustuvas žvilgsniu parodė, kad prikąsčiau liežuvį.

Staiga vakaras tapo ledinis.

Orą sudrebino Šiurkščiojo Balso juokas.

– Cha, cha, cha! Nejaugi kas nors čia nežino, kad aš esu policijos viršininkas?

Pažiūrėjau į balso pusę ir pamačiau bjauriausią žmogų, kokį kada nors buvau regėjusi: tamsų, stambų vyrą kertuotu smakru, atsikišusiu iš plataus šiurkščių bruožų veido. Akių tebuvo plyšeliai, o lėliukės lakstė juose it pelės, įkliuvusios siaurame latake. Į standžią uniformą įspraustas kampuotas vištos šūdo spalvos kūnas darė lavono įspūdį.

Aš nustebau labiau už visus: nė viena iš seserų ar tarnų, nei Fang Rong ar Vu Čiangas, nei koks svečias nepasisiūlė padėti vargšei merginai. Visi stovėjo ir tiek, tarsi jų kojos būtų įaugusios į žemę, tik sukiojo akis nuo Pavasario Mėnesienos prie policijos viršininko ir atgal.

Na, o tas baisuolis, rodės, ne žvilgčioja į susirinkusiuosius, o be garso šaudo į juos iš kulkosvaidžio, tad visi nudelbė akis į savo batus. Tada policijos viršininkas spjovė į Pavasario Mėnesieną; seilės ištiško į visas puses ir sumirgėjo žibintų šviesoje.

– Pisau tavo motiną, dvokianti šliundra! Nejaugi niekas tau nepaaiškino, kad policijos viršininkui nevalia atsakyti?! Ak, tu prasmirdusi šlykštyne!

Fang Rong nustūmė kitus į šalis, priėjo prie Pavasario Mėnesienos, bet tiesiog pribloškė mane: užuot pasisiūliusi padėti ar mėginusi paguosti, taip pat spjovė į ją – dar tūžmingiau negu tas įniršęs lavonas.

– Ak, tu vulgari, kvaila kale! Kiek kartų tau sakiau – niekados nesakyk „ne“ kilmingiems mūsų svečiams?!

Tada pasisuko į policijos viršininką taip plačiai išsišiepusi, kad aš išsigandau, jog jos dantys neatlaikys ir išlėks lauk.

– Labai atsiprašau, viršininke Če. Prisiekiu jums Budos, Guan In, dorybingojo Baltų Antakių dievo ir visų savo protėvių garbe, kad šitaip niekada daugiau neatsitiks!

Policijos šulas dėbtelėjo į Fang Rong tarsi ketindamas nužudyti žvilgsniu, nors mojuoti pistoletu irgi nenustojo.

– Tai šitaip mokai savo dukras?! Vaidinti damas, nors jos tėra kekšės?!

Kurtinanti tyla. Fang Rong ir Vu Čiangas puolė ant kelių ir ėmė lyg patrakę lankstytis.

– Atleiskite, viršininke Če, mes dėl visko kalti, – mamos balse aiškiai jutai baimę. – Prižadu: šįvakar mes mirtinai užplaksime šitą šliundrą, kad gerai pamokytume!

Mama nenustojo atsiprašinėti, policijos viršininkas nenustojo putoti. Jis be perstojo keikėsi tirtėdamas visu kūnu, nenustygdamas ant ilgaauliais batais apautų kojų. Į mano pusę papūtė šaltas vėjelis, ir mano šnerves pasiekė stiprus alkoholio dvokas.

Visi ir toliau tylėjo kaip žemė, dėmesingai laukdami, kas nutiks toliau. Mane apstulbino, kad kai kurios seserys stebėjo šį šiurpų vaizdą vos ne šypsodamos – lyg kokią Pekino operos komediją.

Vėsiame vakaro ore nuaidėjo tulžingi policininko žodžiai:

– Prižadėkit: plaksit šitą šavalką, kol jai nusiners oda ir sutrupės kaulai. Aš nejuokauju – supratot?!

Mama su tėčiu vienu balsu amtelėjo kaip šuniukai:

– Duodame jums žodį, viršininke!

Tamsiaveidis piktai suprunkštė. Jo balsas perrėžė tamsą it kardas.

– Žiūrėkit man! – Jis nukreipė pistoletą į dvi klūpančias žmogystas. – Jei to nepadarysit, tikš jūsų smegenys!

Pasigailėtinas duetas vėl vergiškai sulinksėjo.

Staiga policijos viršininkas drebančia ranka nutaikė ginklą Pavasario Mėnesienai į galvą. Minia aiktelėjo. Pavasario Mėnesiena užsimerkė. Kraujo klanas iš lėto nušliaužė žeme, tarsi būtų dar vienas nelaimingas gyvas padaras.

Žiopliai smalsumu, jauduliu ir baime degančiais veidais laukė vakaro kulminacijos – garsaus „pokšt“. Man širdis vos neiššoko iš krūtinės.

Tą akimirką, visų nuostabai, Perlė prasibrovė į priekį prie policijos viršininko. Dvokiantis bjauraus veido vyras pasisukęs įsmeigė į ją akis, dvejodamas – šauti ar ne.

Perlė apsilaižė lūpas ir nutaisė meiliausią šypseną.

– Ak, viršininke Če, – jos balsas buvo saldus, lyg ištisas valandas būtų mirkiusi meduje, – ko nervintis dėl kažkokios mergiotės? Ar ką tik nesakėte, kad ji dvokianti šliundra, prasmirdusi šlykštynė?

Viršininkas spyrė Pavasario Mėnesienai blausioje mėnulio šviesoje grėsmingai žvilgančiu batu į petį.

– Taigi! Prasmirdusi šlykštynė! Netrukus būsi negyva, kale!

Pavasario Mėnesiena sudejavo.

– Jums neatrodo, kad ji neverta jūsų kulkos, viršininke? – skubėjo pridurti Perlė. – Be to, kam nervintis dėl kažkokios šiukšlės, kam be reikalo jaudrinti savo či ir kenkti savo sveikatai? Tikrai neverta.

Pamačiusi, kad policininkas šiek tiek aprimo, ji išdrįso uždėti delną jam ant peties.

– Viršininke Če, juk atėjote čionai pasilinksminti, o ne pykti, tiesa? Mums reikia, kad jaustumėtės laimingas – tada galėsite gerai rūpintis mūsų visuomene gindamas ją nuo visų negandų.

Ji pasisuko į susirinkusiuosius ir pamerkė akį.

– Tiesa?

Visi pritariamai sulinksėjo ir garsiai atsakė: „Taip!“

Perlė nuleido ranką ant pistoleto, paskui ėmė glostyti viršininkui delną iš lėto kreipdama ginklą atgal į dėklą, o kai pistoletas į jį sulindo it gyvatė į savo landą, įsikibo ponui Če į parankę.

– Eime, viršininke Če, pamirškime šitą padugnę ir mažumėlę pasilinksminkime. Pavaišinsiu jus taure šampano arba, – Perlė pamerkė jam akį, – dar kuo nors – ko tik pageidausite.

Įsidrąsinusi ji palietė policijos viršininkui veidą – raudonai lakuoti jos nagai šiurpiai sublizgo gelsvoje žibintų šviesoje.

– Prisiekiu: vynas iš Prancūzijos, jis glostys jums širdį, kaip jums ją glosto teisingumas.

Ji žvilgsniu aprėpė minią, paskui vėl pasisuko į viršininką ir apsilaižė lūpas.

– Ir aš niekados nepasakysiu „ne“ tokio aukšto rango klientui kaip jūs. Ne todėl, kad esu kvaila ar gudrauju, bet dėl tos paprastos priežasties, kad negaliu sau leisti prabangos atstumti dorybingą žmogų!

– Puikūs žodžiai!

Minia paplojo katučių.

Galiausiai stulbinamai šypsodama Perlė pakraipė liekną liemenį ir nusivedė svirduliuojantį policijos viršininką.

Kai juodu dingo iš akių, susirinkusieji visi kaip vienas su palengvėjimu atsiduso. Tada keletas pasilenkė apžiūrėti Pavasario Mėnesienos. Kraujas vis dar sunkėsi iš kulkos perdrėkstos rankos. Kai kurie žiūrėjo bejausmiais veidais, tarsi nusivylę incidento atomazga – aukų nėra.

Fang Rong įsakė dviem apsaugininkams parvežti vargšę merginą į paviljoną.

Priėjau prie jos ir paklausiau:

– Mama, ar mums nereikėtų vežti jos į ligoninę?

Ji bjauriai į mane dėbtelėjo.

– Į ligoninę? Puikiai sumanei! O kas mokės? Tu? Na, gerai, jei mokėsi tu, nuvešime ją į ligoninę…

– Bet, mama, aš neturiu pinigų!

– Aš irgi!

– Nesijaudink, Siang Siang, – įsiterpė Vu Čiangas. – Paprašysime savo žolininko ją išgydyti. Taip bus gerokai pigiau.