Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Svečių vis gausėjo. Brangiais chalatais ir madingais kostiumais apsitaisę vyrai atrodė pasipūtę ir net baisoki. Seserys atsiskleidė visu gražumu: visos nepriekaištingai pasidažiusios, lieknus kūnus pridengusios šilkais, plaukus papuošusios žvilgančiais brangakmeniais. Švelniomis rankomis jos tvarkė vandens pypkes, pildė taures, lygino svečiams pomada išteptus plaukus, tapšnojo per riebius žandus ir net tikrino išsipūtusias jų kišenes.

Tada mane ėmė graužti kaltė: vos penkiolika minučių išbuvusi šioje nemirtingojo menėje, visiškai pamiršau savo motiną. Dabar ji tikriausiai skurdžiame vienuolyne muša per medinę žuvį ir kalba sutras, siekdama man gero.

– Gražu, tiesa? – Perlė gnybtelėjo man į alkūnę ir pažadino iš apmąstymų. – Atėjome per anksti, tad pasigrožėkime žibintais, kol pasirodys mano svarbusis klientas – ponas Čanas.

Ji nusivedė mane pro tarnaites, kurios dėliojo maistą ir gėrimus, priekabiai stebimos Fang Rong ir Vu Čiango.

Perlė sustojo priešais didelį medį. Po žibintais buvo prikabinta ryžių popieriaus juostelių su kaligrafiškais užrašais.

Nespėjus pradėti jų skaityti, mano ausis pasiekė sidabrinis Perlės balselis.

– Siang Siang, ar žinai, kad šįvakar – juansiao , žibintų šventė?

Mane apėmė neapsakomas liūdesys. Nėra ko nė sakyti, žinojau, kas yra juansiao : šeimos susiėjimo šventė. Bet mano tėvas jau buvo miręs, o motina – už pusantro tūkstančio kilometrų. Praėjo jau keturi mėnesiai, o ji taip ir nedavė jokios žinios, nors buvo žadėjusi. Kaip likusi be artimųjų aš galėjau švęsti šeimos šventę? Lygiai prieš metus motina sutaisė skanią vakarienę, o tėtis pakabino mano mėgstamus povą ir Mėnulio deivę Čang E vaizduojančius žibintus. Kai suvalgėme saldžias spurgas, simbolizuojančias džiugiai susirinkusią šeimą, tėvai nusivedė mane į Ju sodą senamiestyje. Vaikštinėjome po įvairius vaizdingus kampelius, grožėdamiesi žibintais, fejerverkais, akrobatų, žonglierių ir liūtais apsirengusių šokėjų pasirodymais. Kai pavargome nuo viso to vaikščiojimo ir visų įdomybių, tėtis pavaišino mus gatvės prekiautojo pilstoma kvapnia jazminų arbata.

Paskui nuėjome skaityti mįslių. Gerai literatūrą ir klasikos dalykus išmanantis tėtis sugebėdavo įminti beveik visas sunkias mįsles, tad laimėdavo daugybę prizų. Štai kodėl aš irgi išmokau gerai jas minti. Pernai jo laimėtas prizas buvo vėduoklė su užrašytomis eilėmis:

Prieš metus per juansiao žibintai švietė skaisčiai kaip saulė.

Kai mėnuo įkopė į medžių viršūnes, įsimylėjėliai susitiko prieblandoje.

Šįmet per juansiao mėnuo ir žibintai tebešviečia, tik niekur nematyti tų žmonių,

kurie buvo pernai.

Visa, kas liko, – ašaros, vilgančios mano pavasarinio apdaro rankoves.

Tai buvo labai populiarios Sungų dinastijos poeto Oujang Siu eilės. Tėtis man paaiškino, kad nors iš pažiūros eilės liūdnos, iš tikrųjų jų turinys džiugus.

– Anksčiau moterims ir merginoms nebuvo leidžiama išeiti iš namų ir vaikštinėti vienoms. Šis draudimas negaliodavo per juansiao šventę, todėl ištekėjusios moterys išeidavo pasilinksminti, o merginos susitikdavo su mylimaisiais neva pasimėgauti žibintais. Taigi eilėraštis ragina elgtis laisvai ir rasti meilę, – tėtis švelniai paglostė man galvą. – Siang Siang, kai užaugsi, aš nesamdysiu piršlio, kad išrinktų tau vyrą. Galėsi pati ieškoti mylimo žmogaus.

Dabar, prisiminusi tėtį ir šias eiles, pasijutau be galo liūdna. Gal jose išties buvo išsakyta džiugi mintis, kaip ją aiškino tėtis, bet jis nepastebėjo, kad jos pranašavo ir bloga. Šįmet žibintai tebešvietė, bet nebeliko nei tėčio, nei mamos – vien ašaros, vilgančios mano žieminį drabužį.

Matydama, kad tuoj apsiverksiu, Perlė nutaisė itin plačią, saldžią šypseną – ją paprastai tausodavo aukšto rango klientams.

– Nenukabink nosies, Siang Siang! Pamėginkime įminti keletą mįslių.

Nusišluosčiau akis. Tylėdamos ėmėme skaityti mįsles. Kai jau buvau bepasakanti atsakymą, pajutau ant peties Perlės ranką. Šalia jos stovėjo gerokai aukštesnis už ją kokių trisdešimties metų vyras – didelių, alkanų akių, aukštos kaktos, kampuoto smakro; ilga ranka jis buvo apsivijęs siaurą Perlės liemenį.

Jis prikišo išraudusį veidą prie skaistalais dažyto Perlės veido ir tarė:

– Mažoji Perle, – iš balso galėjai pamanyti, kad jis ką tik prarijo ugnies kamuolį, – žinau, kad šįvakar turi palaikyti draugiją ponui Čanui, bet iki tol ar negalėtum…

Perlė čiupo vėduoklę, išskleidė ir ėmė įnirtingai ja mojuoti, šlaunimi stumdama jaunuolį į šalį.

– Nuo kada mūsų garsusis talentingasis tapytojas ėmė kreipti dėmesį į tokią negražią moterį kaip aš?

– Ką tu, Perle, tu gražiausia moteris, kurią kada nors esu matęs, mano sapnų karalienė.

Perlė pamojo ranka tarsi vydama jį šalin.

– Tada eikite numigti, o aš pasimatysiu su jumis vėliau – jūsų sapne.

Vyras atrodė netekęs žado.

Perlė pamerkė man akį ir mostelėjo į jo pusę.

– Dziang Mou, leiskite pristatyti mano mažąją sesutę Siang Siang, – tada ji pasisuko į mane ir įsakmiai tarė: – Siang Siang, pagerbk poną Dziangą, garsiausią Šanchajaus portretininką. Jeigu gražiai elgsiesi, gal tau pasiseks ir vieną dieną jis panorės nutapyti tave ir šitaip labai išgarsins.

– Ar panorėsite? – paklausiau jusdama, kaip rausta skruostai.

– Jeigu lieps tavo sesuo, – atsakė Dziang Mou, nužiūrinėdamas Perlę nuo galvos iki kojų.

Perlė toliau šnekučiavosi apie visokius niekus su ponu Dziangu, vis koketiškai į jį žvilgčiodama ir švelniai paliesdama delnu ar pirštais. Galop kažką šnapštelėjo jam į ausį ir mostu nuvijo; garsusis portretininkas lyg klusnus šuo nukiūtino į šalį.

Perlė pasisuko į mane.

– Siang Siang, gal pradėkime skaityti iš naujo?

Mano pasirinktas žibintas vaizdavo gaidį. Ant jo kaligrafiškai vadinamuoju bėgančiuoju stiliumi5 buvo užrašyta mįslė:

Jo kūnas gali perplėšti pilvus piktosioms dvasioms,

Alsuodamas jis riaumoja kaip griaustinis,

Jo garsas perplėšia dangų ir drasko žemę,

Bet kai dar kartą pažiūri, jis jau virtęs pelenų krūva. (daiktas)

– Fejerverkai! – sušukau Perlei.

Ji atsigręžė į mane ir pagyrė žvilgsniu.

– Šaunuolė, Siang Siang. Dabar perskaityk šitą, – ji parodė į fenikso pavidalo žibintą.

Veidas gražus kaip pusmėnulis, ausys girdi menkiausią garsą kaip pelėdos naktį.

Dešimt tūkstančių rankų tiesiasi į dešimt tūkstančių neviltingų balsų. (veikėjas)

Aš vėl džiugiai sušukau:

– Guan In, gailestingumo deivė! Ji išklauso nelaimėlių raudas ir skuba į pagalbą!

Perlė pamerkė man akį.

– Puiku. Tu išties nuovoki, tiesa?

Ji parodė į lotoso pavidalo žibintą.

– O kas šičia?

Tą akimirką orą sudrebino garsus driokstelėjimas.

– O, varge! – suspigo Perlė. – Į kažką šovė!

– Iš kur žinai?

– Tai nutinka ne pirmą kartą. Be galo siaubingas dalykas! Pažiūrėkime, kam šį kartą pasisekė.

Ji čiupo mane už rankos ir mes nuskubėjome ten, kur nuaidėjo garsas.

4 Akmenys, naudojami kinų tapyboje ir kaligrafijoje. Ant jų sausas rašalas maišomas su vandeniu.

5 Hsinšu – panašus į kursyvą kaligrafijos stilius. Brūkšniai sujungiami vienas su kitu, naudojamos trumpos formos.

5

Pavasario Mėnesiena

Mudvi su Perle prasibrovėme pro lūkuriuojančią minią ir išsižiojome.