Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Mažoji Raudonė atrodė nustebusi.

– Visos seserys šičia tai daro, o tu nežinai?! Kiek laiko čia gyveni?

– Mėnesį.

– Hmm… Jeigu mama neturėjo laiko tavęs pamokyti, tada aš tau paaiškinsiu, ką reiškia pistis , – Mažoji Raudonė patylėjo, paskui dėstė toliau: – Šitaip sakoma, kai vyras įkiša tą savo daiktą į moterį.

Nenorėdama pasirodyti visiška neišmanėlė, supratingai nusišypsojau.

Mažoji Raudonė įtariai į mane dirstelėjo.

– Siang Siang, tu tikrai tebesi skaisti?

– Skaisti?

– Mergina, kuri dar nė karto nesipiso , – Mažoji Raudonė kalbėjo vis garsiau. – Siang Siang, kaip čia yra, kad tu visiškai neišmanai apie visus tuos dalykus? Ko motina mokė tave namie?

– Poezijos, literatūros…

– Na, gerai, žinau, kad apie penkis klasikos veikalus daug išmanai. Bet kaip čia nutiko, kad ji niekados tau nepapasakojo apie mėnesinę raudonąją klasiką?

Nieko neatsakiau.

– Siang Siang, – tarė ji, – ką tik tau sakiau: kai pisamasi , vyras įkiša tą savo daiktą , – ji paslaptingai žvilgtelėjo į mane, – turiu galvoje jo įrankį jang – į moters skylutę in .

– Bet kodėl vyras gali to norėti?

– Kodėl? Todėl, kad jam malonu tai daryti, štai kodėl! Be to, tada ji gali turėti kūdikį, – ji padarė dar vieną pauzę, paskui susijaudinusi aiškino toliau: – Tavo tėvas taip pat papiso tavo motiną, kad ji tave turėtų!

– Oi, ne! – įnirtingai paprieštaravau. – Mano tėvas buvo apsišvietęs, gražių manierų ponas, taip šlykščiai mano motinai jis nebūtų padaręs!

Kad ir kaip stengiausi, net lakiausiose fantazijose negalėjau įsivaizduoti, kad rafinuotas mano tėvas įkiša tą savo daiktą į elegantiškos mano motinos skylutę.

– Žinoma, padarė, – garsiai kaip varlė sukarkė Mažoji Raudonė. – Jeigu nebūtų padaręs, iš kur, tavo manymu, tu atsiradai: gal tave rado šiukšlių dėžėje ar išvirtai iš akmens?

Ir šiukšlių dėžė, ir akmuo atėmė man žadą. Mažoji Raudonė varė toliau:

– Siang Siang, patikėk manim: tavo tėvai pisosi , kad turėtų tave. Galiu lažintis, jie tikriausiai pisosi smarkiai, be to, išbandė visokias didžiausią malonumą suteikiančias padėtis ir be galo mėgavosi – antraip negalėjai gimti tokia graži!

– Ką tai turi bendra su grožiu?

– Jeigu du žmonės pisasi mėgaudamiesi, vienas kitam jie perduoda nepaprastai gerą či – tuomet visada atsiranda gražūs vaikai.

Įdėmiai pažvelgiau į menkai nuo bulvės tesiskiriantį Mažosios Raudonės veidą – varlės akis, mopso nosį – ir vos neleptelėjau: „Vadinasi, tavo tėvai baisiai vienas kito nekentė“, bet pačiu laiku susilaikiau.

Mat tada išgirdome laiptų apačioje Fang Rong balsą.

– Ką judvi veikiate ten viršuje – aptariate Konfucijaus veikalus? Tuoj pat lipkit žemyn!

Taip mūsų pokalbis baigėsi. Mažoji Raudonė paskubomis padėjo man apsirengti kitais drabužiais, paskui nulydėjo mane į pirmą aukštą.

Eidama koridoriumi į valgomąjį, vos nenualpau nuo valgių kvapų. Tada pamačiau patiekalus: garintas žuvis, krevetes su česnakų padažu, krabus su imbierais ir laiškiniais svogūnais, troškintus ungurius su kepintų česnakų padažu, triušių kojeles, elnių liežuvius ir vėžlių sriubą – ir man net seilė ištįso.

Fang Rong mostu nuvijo Mažąją Raudonę, kitu paragino mane sėstis tarp jos ir Vu Čiango.

Ji paglostė man plaukus.

– Matai, Siang Siang, jeigu gerai elgsiesi, visados gausi tokių gardumynų. O dabar valgyk ir gerk.

Juodu su Vu Čiangu ėmė krauti valgius man į lėkštę ir pilti vyną į taurę.

– Ačiū, mama ir tėti, – pasakiau, dabar nuoširdžiai jausdamasi dėkinga.

Paskui rijau ir gėriau, kol vėl praradau sąmonę.

4

Prašmatnus susibūrimas

Pabuvusi tamsiajame kambaryje supratau, kad gyvenimas Persikų žiedų paviljone ne toks gražus, kaip pasirodė. Be to, nors ir labai nenoromis, tapau moterimi. Šiaip ar taip, ilgainiui taip įnikau į menų mokymąsi – ir buvau tokia persigandusi – kad nemąsčiau apie savo ateitį. Kiekvieną savaitę turėjau mokytis dainavimo, pipos , tapybos ir kaligrafijos – kasdien turėjau be poilsio lavintis penkias ar net šešias valandas.

Vieną kartą pasijutau tokia pervargusi, kad paprašiau mamos pertraukos. Mėsingame jos veide pasirodė plačiausia šypsena.

– Vaje, Siang Siang! – ji padaužė kumščiu sau per krūtinę. – Manai, man nauda iš visų tų užsiėmimų?

Tada ji įrėmė riebų pirštą man į kaktą ir stumtelėjo.

– Tau, kvailele, TAU! – jai teko patylėti, kol atgavo kvapą. – Palauk, kol tapsi įžymi, – gal tada pajusi bent šiokį tokį dėkingumą mamai, kuri vertė tave mokytis visų tų dalykų!

Iš visų meno pratybų man labiausiai patiko skambinti pipa – keturstyge liutnia. Man patiko ne vien malonus šio instrumento garsas, bet dar ir mano mokytoja Perlė. Su begaliniu pasitenkinimu stebėdavau, kaip ji palenkia smakrą, papučia lūpas ir liauni pirštai lekioja virš instrumento kaip drugeliai nuo žiedo prie žiedo. Be to, jos kambarys nepanėšėjo į mano. Mane žavėjo šilkinės užuolaidos, siuvinėti patalai, tualetinis stalelis marmuro viršumi, veidrodis auksuotais rėmais, puošnus vakarietiškas laikrodis ir gražių moterų paveikslai. Būdama pas ją akimis tirdavau visus tuos gražius daiktus, kartu mėgaudamasi sumišusiais gėlių, smilkalų ir iškvėpinto jos kūno aromatais.

Negana to, mane intrigavo stebuklinga Perlės galia: vyrai, ją pamatę, iš penkiasdešimties metrų atstumo pasijusdavo ištroškę ir šelmiški. Vos tik prie jos prisiartinus lyg katinams, letenomis mėginantiems sugriebti žuvį, jiems rūpėdavo paliesti ją – skruostą, ranką, šlaunį, krūtį.

Dėl daugybės pratybų dabar Persikų žieduose neturėjau daug laiko galvoti apie savo „protetę“ ar pisimąsi , kurį man apibūdino Mažoji Raudonė.

Tačiau nuo tos dienos Mažoji Raudonė turėjo vykdyti tokią daugybę paliepimų, kad kaskart netyčia susitikusios koridoriuje ar kieme vis negalėdavome baigti pokalbio. Na, o Fang Rong, nors ir žadėjo netrukus apšviesti mane apie pisimąsi , vis nerado laiko, mat nuolatos plūdo seseris, stengėsi įsiteikti svarbiems svečiams arba slapčia džiūgaudama vartė buhalterines knygas riebiais kaip dešros pirštais stumdydama skaitytuvų rutuliukus.

Tačiau Persikų žiedų paviljone kartais man pavykdavo nugirsti pikantiškų dalykėlių apie šią paslaptį.

– Varge, kaip jis mano galintis į mane įeiti, kai tarp mudviejų mano protetė?!

– Ar tiesa, kad mažasis jo brolis nupiepęs?

– Ar kada nors esi patyrusi pojūtį, kad dantų krapštukas įkrito į šulinį?

Nors dabar jau išmaniau šį bei tą apie tą pisimąsi , daugeliu atžvilgių šis dalykas man vis dar buvo nesuprantamas. Tačiau ko paklausti? Nėra ko nė sakyti, pasibaigus pipos pamokoms mėginau klausinėti Perlės, bet ji arba būdavo pavargusi, arba skubėdavo užimti svečio.

– Ak, Siang Siang, – atsiprašinėdavo ji, – mama prašė tave pamokyti, bet dabar aš tam nenusiteikusi.

Nenumaniau, ar ji išties tokia pervargusi ir užsiėmusi, ar tik nenori man pasakoti, bet mokyti mane ją paskyrė mama, todėl laikiau jos pareiga patenkinti mano smalsumą pisimosi klausimais.

Paskui nebeturėjau galimybės mėginti vėl klausinėti Perlę, nes visi Persikų žieduose įniko ruoštis Naujiesiems metams pagal Mėnulio kalendorių. Mama įsakė tarnams ir tarnaitėms numazgoti langus, išplauti grindis ir išblizginti baldus. Durys buvo nukabinėtos spalvingais žibintais ir raudonais ritinėliais su užrašais, turinčiais atnešti laimę. Tarnai ištraukė raudoną užtiesalą, išsiuvinėtą šimtu vaisių (ilgaamžiškumui), ir juo uždengė didelę alyvmedžio kėdę svečių priėmimo kambaryje. Kėdės kraštai buvo surišti dviem bambuko lazdomis, simbolizuojančiomis dažną kilimą karjeros laiptais (mat bambukas – labai aukštas augalas). Naujųjų išvakarėse visi susėdę laukėme, kuris svečias atvyks pirmas – jis uždegs raudono drakono ir fenikso žvakes.