Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Galiausiai Perlė baigė gražintis, priėjo prie drabužių spintos ir nusivilko chalatą. Aš aiktelėjau: ji buvo nuogutėlė!

Ji pamerkė man akį ir sukikeno.

– Dar nebuvai mačiusi nuogo kūno?

Linktelėjau nenuleisdama akių nuo standžių jos krūtų, kiek atsikišusio pilvo ir vešlaus tamsaus lopinėlio tarp baltų šlaunų – jis panėšėjo į mano tapybos mokytojo pono Vu ryžių popieriuje užtėkštą sodrią rašalo dėmę.

Rodės, įdėmus mano žvilgsnis nė kiek netrikdo Perlės.

– Verčiau prie jų priprask, Siang Siang, – tarė ji. – Nes – patikėk manimi – netrukus jų matysi iki valios. Tik žinok, – pašaipiai pridūrė: – kūnai, kuriuos matysi ir kuriems įtikti mokysies, smarkiai skiriasi nuo mūsiškių. Jie yra čou nanžen !

Dvokiančių vyrų.

Mudvi bemat pratrūkome nevaldomu juoku. Tą akimirką pamaniau, kad ji man labai, labai patinka.

Šįvakar Perlė atrodė itin patraukli. Raudono šilko suknia su išsiuvinėtu auksiniu feniksu taip standžiai aptempė kūną, kad atrodė, jog paukštis nutapytas jos odoje. Aukšta palaidinės apykaklė apglėbė kaklą lyg vainiklapiai pumpurą – taip trokštamą jos apvalainą veidą. Ilgi plaukai prie kaklo buvo surišti į laisvą kuodelį ir iškvėpinti puošniosios kvepenės žiedų aliejumi. Šukuoseną ji papuošė slyvų žiedais ir filigranišku auksiniu drugeliu. Kiek pražiotos ir papūstos tamsiai raudonos jos lūpos, rodės, trokšta saldžios kažkokio egzotiško eliksyro rasos. Paslaptingai žybčiojo į dvi žalias akis panašūs nefrito auskarai.

– Sese Perle, jūs neapsakomai graži! – sušukau uostydama nuo jos sklindančius kvepalus.

Ji meiliai įgnybo man į skruostą.

– Ačiū, Siang Siang.

Jos akis aptraukė liūdesys.

– Grožis – visa, ką mes turime, – atsiduso ji. – Jei nekalbėsime apie žavesį.

Netrukus jos nuotaika vėl pasikeitė: dabar ji žaismingai mane nužiūrinėjo.

– Siang Siang, tu irgi labai graži šavalkytė. O dabar renkis.

Ištraukusi iš drabužių spintos šilkinę palaidinukę ir kelnes padavė man.

– Gerai, – tarė, kai jas apsivilkau, – dabar padėsiu tau pasigražinti.

Kai pagaliau buvome pasiruošusios eiti, pažiūrėjome į savo atvaizdus veidrodyje. Nustebau, nes atrodžiau visiškai kitokia – mažiausiai penkeriais metais vyresnė. Žalia palaidinukė ir kelnės rožiniais slyvų žiedais, nors laisvokos, labai gražiai ant manęs atrodė – tarsi nuo liemens iki pat kojų ir rankų galiukų būtų pražydęs pavasaris. Paryškintos rožinio akių šešėlio ir juodo pieštuko akys žvilgėjo ir žėrėjo – anksčiau niekada nepastebėjau, kad jos tokios. Šviesiai ruda pomada plaukus pavertė paslaptingu juodu veidrodžiu.

– Mudvi gražios, ar ne? – kaip katė sumurkė Perlė.

Buvau per daug susidrovėjusi ir susijaudinusi, kad ką nors atsakyčiau.

Perlė stvėrė nuo sofos kailinius ir vilnonę skraistę.

– O dabar eikime ir paleiskime į darbą savo žavesį! – sušuko, užmetė skraistę man ant pečių ir išsitempė mane iš kambario.

Vos išėjusios pamatėme koridoriumi link mūsų atlekiančią Fang Rong. Didžiulės jos krūtys po siuvinėta raudona palaidine kilnojosi it potvynio bangos.

– Paskubėk, Perle, ponas Čanas dar negrįžo iš susirinkimo, bet automobilis jau laukia prie vartų. Mudu su tėčiu važiuosime iš paskos kitu automobiliu.

Nelyginant naują klientą vertinanti būrėja mama ilgai mane apžiūrinėjo niurnėdama:

– Ak, kokia graži! Vadinasi, mano senos, blausios akys vis dar aštrios kaip kaponė.

Priešais paviljoną laukė didelis juodas, žvilgantis automobilis. Mus pamatęs uniformuotas vairuotojas su kepure išlipo ir atidarė dureles mūsų pusėje.

Kai mėginau įsirangyti į vidų, Perlė čiupo mane ir išvilko lauk.

– Na, ką tu, Siang Siang! Šitaip lipti be galo vulgaru! Stebėk mane.

Ji padėjo pasturgalį ant sėdynės, tada iš lėto įkėlė kojas. Pro suknelės praskiepą žybtelėjo šlaunis.

– Sese Perle, – susijaudinusi sukuždėjau, kad neišgirstų vairuotojas, – aš mačiau visą jūsų šlaunį ir net kelnaites!

Man įlipus Perlė žiūrėdama į užpakalinio vaizdo veidrodėlį taisėsi plaukus. Neatitraukdama akių nuo savo atspindžio ji tarė:

– Čia ir yra esmė, kvailele.

Automobilis pradėjo važiuoti. Taip džiaugiausi vykstanti į pobūvį, kad per visą kelionę neištariau nė žodžio ir vis sukiojau akis stengdamasi pamatyti pro šalį bėgančius vaizdus.

Po daugybės posūkių automobilis sustojo priešais senovinį pastatą raudonomis čerpėmis dengtu stogu ir baltomis sienomis. Mudvi su Perle išlipome ir nuėjome prie vartų. Virš jų kaligrafiškai buvo užrašyti keturi hieroglifai: BALTOSIOS GERVĖS NEMIRTINGOJO MENĖ.

– Kas yra nemirtingojo menė? – atsisukusi paklausiau Perlės.

– Daosistų šventykla.

Ką bendra prostitutės turi su daosistais ir šventyklomis?!

Kai įėjome pro tamsiai raudonus vartus, neiškentusi paklausiau:

– Sese Perle, kodėl žmonės rengia pobūvį šventykloje?

– Siang Siang, – Perlė priekaištingai žvilgtelėjo į mane, – mes dalyvausime ypatingame pobūvyje – jadzi – prašmatniame susibūrime. Šįvakar susipažinsi su daugybe svarbių ir garsių žmonių: menininkų, mokslininkų, poetų, aktorių, aukštų valdžios pareigūnų. Šiaip ar taip, tau pasisekė, kad buvai pakviesta, nes galėsi pradėti patirti menų skonį, – ji nutilo ir reikšmingai pažiūrėjo į mane. – Aišku, jei nori būti ming dzi . Ar to nori?

Nežinojau, ką atsakyti – „taip“ ar „ne“. Gal viena ir kita. „Taip“, nes norėčiau būti gerbiama, „ne“, nes – nėra ko nė sakyti – man buvo šlykštu net vaizduotis save prostitute. Vis dėlto žinojau, kad tuodu žodžiai drauge reiškia visiškai kitką negu skyriumi. Persikų žiedų paviljone skaičiau subtilius eilėraščius ir mačiau rafinuotus paveikslus, sukurtus moterų – tarp jų ir Perlės, – nusipelniusių šio titulo. Išsilavinusių žmonių jos buvo ne niekinamos, bet didžiai gerbiamos – aišku, dėl savo grožio, bet dar labiau dėl gausių talentų ir nepriklausomos menininkių laikysenos.

Vis dar svarstydama, ką atsakyti – „taip“ ar „ne“, – nustebau, kad mano galva prieš mano pačios valią jau linksi kaip grūstuvėlis, besidaužantis į piestą.

Perlė sukuždėjo man į ausį:

– Aišku, bus ir nemandagių verslininkų bei nedorų žmonių: policininkų, politikų ir net nusikalstamų gaujų narių.

Mus gaubė tyla, kol įžengėme į kiemą, kuriame ir vyko pobūvis.

Aiktelėjau.

Tokios grožybės kaip gyva nebuvau mačiusi. Užuodžiau gardžius maisto kvapus ir saldžius smilkalų aromatus. Vėjyje blykčiojo ant slyvų šakų sukabinti spalvingi įvairių formų ir dydžių žibintai: žvilgantys persikų vaisiai sulig kūdikio galva; iš visų pusių mane stebintys triušiai; švytintis oranžinis karpis; risnojantis žirgas vėjo pašiauštais karčiais; ištiesęs letenas aukštyn sklendė ugnimi spjaudantis drakonas.

Ant kelių stalų buvo išdėlioti ryžių popieriaus lapai, teptukai, rašalo akmenys4, arbatiniai su puodeliais ir lėkštelėmis, indai su vynu, padėklai ir lėkštės su įvairiausiais užkandžiais. Mudvi su Perle vaikštinėjome šen ir ten, stebėdamos, kaip vienos seserys tapo, kitos deklamuoja eiles ar dainuoja arijas iš Pekino operos ar kunciui ; dar kitos flirtavo su apsaugininkais ir tarnais. Mums einant pro šalį, kai kurie vyrai smalsiai mus nužvelgdavo ir nusišypsodavo. Akį traukė ant slyvų žiedų galiukų kabantys rasos lašeliai ir tvenkinyje plaukiojantys auksiniai karpiai.