Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– O jeigu…

– Jeigu ji mirs, – atšovė mama, – vadinasi, tokia buvo jos lemtis. Jos negali pakeisti niekas – nei tu, nei aš, nei Guan In, nei Buda, nei joks gydytojas iš Vakarų, nei brangi ligoninė.

Fang Rong įnirtingai pamojo apsaugininkams.

– Tuoj pat vežkite ją atgal!

Tada spjovė į Pavasario Mėnesieną.

– Prasmirdusi šlykštynė! Tu neši mums nelaimes!

Apsaugininkams išnešus Pavasario Mėnesieną, iki ausų išsišiepusi Fang Rong pašėlusiai mostaguodama rankomis pranešė seserims ir svečiams:

– Nieko neatsitiko, viskas gerai! Dabar grįžkit į pobūvį ir linksminkitės!

Žiopliai bemat išsiskirstė. Kai kurie svečiai nuėjo gerti, kiti žiūrėjo, kaip ponas Vu demonstruoja kaligrafijos meną; dar kiti klausėsi dainuojančių ir į muzikos ritmą gundančių formų kūnus siūbuojančių seserų…

Nustebau ir pasidygėjau, kad žmonės išties linksminasi, tarsi nieko neatsitiko.

Kadangi niekas nekreipė į mane dėmesio, nuėjusi atsisėdau ant suoliuko apsiraminti. Mintyse visą laiką regėjau Pavasario Mėnesieną – liūdnas jos akis, skausmo kupiną veidą. Kas ji? Kaip ji atsidūrė Persikų žiedų paviljone? Ar jos tėvai tokie skurdžiai, kad turėjo parduoti ją į prostitucijos namus? Bet ji neatrodė neturtinga, antraip jos oda nebūtų buvusi tokia glotni ir graži. Gal jos tėvas nusikaltėlis kaip ir mano? O gal ją pagrobė koks banditas?

Nežinau, kaip ilgai sėdėjau tokia apdujusi. Tada krūptelėjau – kažkas tvojo man per petį. Atsigręžusi pamačiau virš savęs grėsmingą Fang Rong veidą, o šalia jo ir raukšlėtą vyriškio veidą.

– Siang Siang, kas tau darosi?! Gal nežinai, kad atėjai čia dirbti, o ne ilsėtis?!

Bemat pašokau ant kojų.

Mama pasisuko į Raukšlėtąjį Senį.

– Žiūrėkite, didysis pone Fungai, čia mūsų garsioji Siang Siang. Jos veidas toks gražus, kad užtemdo mėnulį ir daro gėdą gėlėms. Sutinkate?

Raukšlėtasis Senis apžiūrėjo mane taip pat įdėmiai, kaip mano motina rinkdamasi kiaulienos gabalą mūsų juansiao vakarienei.

– Nuostabu, tiesiog nuostabu! Ne veltui apie ją sklinda garsas, – niurnėjo jis glostydamas šerius ant skruosto kaulėtais pirštais su ilgais nagais.

Mama įgnybo man į smakrą ir paliepė:

– Siang Siang, plačiai nusišypsok didžiajam ponui Fungui.

– Didysis pone Fungai, ar matote tas duobutes? – Ji koketiškai žvilgtelėjo į Raukšlėtąjį Senį – nuo to jos žvilgsnio man net oda pašiurpo. – Jos tokios žavios, kad įtrauks jus į save ir pamiršite visus rūpesčius, tiesa?

Raukšlėtasis Senis pritariamai sulinksėjo, akimis glamonėdamas mane visą.

– Tai jau tikrai, kaip mane gyvą matot.

– Didysis pone Fungai, – susijaudinusi dėstė toliau mama, – Siang Siang turi dar vieną puikią savybę.

– Tikrai? Kokią?

Mama nuleido balsą, kad labiau suintriguotų.

– Nuo Siang Siang sklinda be galo malonus aromatas, tarsi ji mistų vien gėlėmis.

Raukšlėtasis Senis dabar tapo panašus į buldogą. Jis pasilenkė prie pat manęs ir pauostė.

– Taip, ji iš tikro nuostabiai kvepia. Bet aš manau, kad tai tik kvepalai.

– Nieko panašaus, didysis pone Fungai, – sukikeno Fang Rong. – Duodu jums žodį. Jeigu tai netiesa, galėsite atsiimti pinigus.

Ji pamerkė akį.

– Siang Siang dar nėra turėjusi nė vieno kliento, tai kas jai pirktų kvepalus?

– Gerai, nereikia aiškinti, – tarė Raukšlėtasis Senis ir kažką kužtelėjo mamai į ausį. Ši sulinksėjo kaip prisukta.

Nugirdau tik jų pokalbio nuotrupas: „šviežias, rasotas persikas“, „galingasis imperatorius įtempia lanką“, „tabletės, kad auksinis pistoletas niekados nenusvirtų“ – bet į juodu bežiūrint man kūnas ėjo pagaugais ir degė žandai. Senis vėl gašliai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, paskui nuo kojų iki galvos, ir abu pratrūko kvatoti.

Raukšlėtajam Seniui pagaliau dingus, dingo ir mamos juokas. Dabar ji pasisuko į mane ir sužaibavo akimis.

– Siang Siang, kas tau pasidarė?! Ko čia stovi kaip kvaiša – eik padėti!

Pobūvis užsitęsė ilgai po vidurnakčio. Daugumai svečių išsiskirsčius, nežinia iš kur išdygo Perlė ir mudvi drauge išsiruošėme grįžti į Persikų žiedų paviljoną. Kai atsisėdome rikšos vežimėlyje, pastebėjau, kad jos akys apsiblaususios, o veidas išraudęs; jai iš burnos trenkė alkoholiu.

– Sese Perle, gerai jaučiatės?

– O, taip. Dėl manęs nesijaudink – man viskas gerai. Tiesiog neramu, kaip dabar laikosi Pavasario Mėnesiena. Vargšelė – tikiuosi, ji ištemps.

– O kur policijos viršininkas? – nedrąsiai paklausiau.

– Jis buvo išgėręs, antraip Pavasario Mėnesiena būtų gavusi kulką į galvą ir jau keliautų į Vakarų rojų. Paskui aš jį visiškai nugirdžiau, tad jo šutvė jį parsivežė. Tikėkimės, ryte jis nieko neprisimins, antraip vis dar gali pridaryti bėdos.

– Ar jis labai svarbus asmuo?

Perlė sukikeno.

– Ar matei, kaip mosavo pistoletu? Jis – vietos despotas! Ar esi girdėjusi posakį: „Su kareiviu besiginčijantis mokslininkas, net jeigu turi argumentų, neturi galimybės jų išaiškinti“?

Ji dėstė toliau:

– Todėl, kad kareivis ginkluotas pistoletu! Taigi jam nusispjaut į mokslininko argumentus – jis tiesiog ims ir jį nušaus! – Ji pažiūrėjo man tiesiai į akis. – Ir atmink, Siang Siang: mes net ne mokslininkės, mes – kekšės.

Tą naktį negalėjau užmigti, nes mano galvoje be perstojo sukosi Pavasario Mėnesienos vaizdas.

Kitą rytą vos išaušus pabeldžiau į Perlės duris ir išgirdau ją sakant man įeiti.

Vilkėdama chalatu, siuvinėtu auksiniais bijūnais, ji stovėjo šalia didelio mėlyno ir balto akvariumo – šėrė auksines žuveles.

– Sese Perle, ar ką nors girdėjote apie Pavasario Mėnesieną? – priėjusi paklausiau.

– Ji tamsiajame kambaryje.

Nežiūrėdama į mane Perlė toliau bėrė duonos trupinius į akvariumą.

Kurį laiką tylomis stebėjome plaukiojančias žuvis, paskui mostu pakvietė mane sėstis ant sofos.

Pasijutau keistai padėdama pasturgalį ant minkštos aksomo pagalvėlės, kai Pavasario Mėnesiena kankinosi toje belangėje. Man kūnas ėjo pagaugais.

– Bet juk jinai sužeista – kodėl jie ją uždarė ten?

– Todėl, kad ji įžeidė policijos viršininką. Niekas negali sau to leisti. Jei taip pasielgi, prašaisi kulkos į kaktą. Jai pasisekė, kad dabar guli tik tamsiajame kambaryje, o ne kapo duobėje.

– Manot, ji mirs?

– Manai, mama, investavusi į savo dukras pinigus, taip lengvai leidžia joms mirti? Aišku, kad ne – juk bet kuri gyva duktė geriau už negyvą. Jeigu kuri mirs, į ją investuoti pinigai bus išmesti į naktipuodį. Užtat gyva duktė… Net jeigu ji subjaurota, mama vis dar gali parduoti ją į prastą kekšyną ir susigrąžinti dalį pinigų, nors vos kelias monetas, – Perlė patylėjo, paskui pridūrė: – Šiaip ar taip, ji sužeista lengvai.

Perlė atsiduso.

– Tamsusis kambarys turi pamokyti bet kurią neklusnią merginą.

Kiek patylėjusi Perlė prašneko vėl:

– Nekalbėkime apie nemalonius dalykus.

Ji atsistojo, priėjo prie alyvmedžio lovos ir ištraukė iš po jos pailgą daiktą brokato dėkle. Išėmusi iš dėklo atsargiai padėjo jį ant stalo.

Ilgai jį apžiūrinėjau, paskui paklausiau:

– Kas čia?

– Kinas – septynstygė citra, – tyliai tarė ji pirštais bėgiodama po jo stygas.

Lakuotas, perlamutro gabalėliais puoštas medžio paviršius labai gražiai žvilgėjo.

– Vadinasi, šiandien grosime juo?

Perlė sukikeno.