Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Žiūrėk, „Xing Xing“ universalinė parduotuvė! Čia su tėvais eidavau apsipirkti.

Ištiesusi kaklą pamačiau tris tai tai vakarietiškais drabužiais, įdėmiai apžiūrinėjančias prekes. Už jų apsikrovusios pirkinių maišais pėdino tarnaitės.

Kol aš žvilgsniu vertinau įmantrią aukštuomenės damų veido kosmetiką ir brokato apdarus, Pavasario Mėnesienos pirštas jau rodė į dar prašmatnesnį pastatą šalia „Xing Xing“, o jos balsas pakilo dar aukščiau:

– Žiūrėk, čia „Sincere“ universalinė parduotuvė! Kartą tėtis nupirko man auksinę grandinėlę juvelyrinių dirbinių skyriuje trečiame aukšte!

Ji susijaudinusi dėstė toliau:

– Tėvas dar vesdavosi mane į „Dangiškos melodijos paviljoną“ – kavinę po atviru dangumi ant „Wing On“ universalinės parduotuvės stogo. Iš ten matydavau visą miestą – net bendrovės „China Peace“ pastatą, viešbutį „International“ ir hipodromą!

Kai skubantis rikša paliko už nugaros dvi universalines parduotuves ir tris tai tai , tarp mudviejų stojo tyla.

Nenorėdama trikdyti jai minčių, pasisukau ir stebėjau gatvės vaizdus.

Prekiautojas, pasidėjęs prieš save du krepšius, visa gerkle plyšojo:

– Šviežia, kvapni kepta višta! Jei ne kvapni – grąžinsiu pinigus!

Šalia jo senyva moteris prašė išmaldos garsiai daužydama galvą į šaligatvį.

Sudiržusio veido lakštinių pardavėjas nuoga krūtine daužė į žalvarinį gongą, kad patrauktų praeivių dėmesį.

Svilinant saulei juodabarzdis policininkas indas su raudonu turbanu kaip pašėlęs mojavo lazdele reguliuodamas eismą. Veidu lyg juodasis sojų padažas žliaugė prakaitas.

Tada pamačiau, kaip į saldainių parduotuvę įlekia du vaikučiai, o jiems iš paskos įeina mylintys tėvai. Išvydus plačiai besišypsančius tėvų veidus, man suspaudė širdį sielvartas, sumišęs su kartėliu. Nuo tos dienos, kai mane atsivežė į Persikų žiedų paviljoną, nors turėjau motiną ir dar kaip iš dangaus nukritusius „tėvus“, jaučiausi likusi našlaitė. Iškišau galvą iš vežimėlio, kad Pavasario Mėnesiena nematytų mano skruostais riedančių ašarų.

Tą akimirką net krūptelėjau išgirdusi prie ausies šaižų jos balsą:

– Žiūrėk, Siang Siang, – Mali Pig For!

Ištempusi kaklą, kad pamatyčiau, nusišluosčiau ašaras.

– Kas?

– Garsioji Holivudo kino žvaigždė! Štai ten, „Pekino“ teatro iškaboje!

Tada pamačiau paveikslą, vaizduojantį milžinišką užsienietės galvą garbanotais plaukais ir svajingu žvilgsniu. Šalia jos buvo parašyti keli angliški žodžiai – veltui mėginau juos perskaityti. Pasisukau į Pavasario Mėnesieną.

– Ar gali perskaityti tas vištos žarnas?

– Žinoma, – išdidžiai nusišypsojo jinai ir papūtusi lūpas kaip višta šikną perskaitė: – „Vargšė mažoji turtuolė“.

– Oho! Kur išmokai anglų kalbos?

– Tėvas samdydavo mums privatų mokytoją, – ji patylėjo, paskui karalienės balsu paklausė: – Siang Siang, ar kada nors matei filmą?

Graudžiai papurčiau galvą.

Jos veide nušvito šypsena.

– Tėvas vesdavosi mane į visus kino teatrus – „Pekiną“, „Ambasadą“, „Licėjų“. Jeigu turėsi progą patekti į jų vidų, tikrai patirsi didžiulį įspūdį. Ten kaip rūmuose!

Pavasario Mėnesienos akyse sužvilgo ašaros. Nusukau žvilgsnį į ūkanoje skendinčias miesto apybrėžas horizonte. Uosto įlankoje švilpė laivas, lenkdamas kitą. Trečias tarsi žirklės be garso skrodė ryškiai mėlynas bangas; Amerikos vėliava virš jo plazdėjo vėjyje it ryškiaspalvė suknelė.

Amerika! – suniurnėjau panosėje. Vyliausi, kad vieną gražią dieną galėsiu išvykti iš Šanchajaus ir pamatyti pasaulį, tokius kraštus kaip Amerika, kur galbūt susitiksiu su šia garsia, keista moterimi Mali Pig For.

Mūsų vežimėlius pralenkė kiti du; basi rikšų padai kėlė dulkių kamuolius.

Viskas kitapus Persikų žiedų buvo taip tikra, gyva… tačiau panašu į iliuziją. Atrodė, kad gyvenimas – gilus, painus sapnas.

Jau ketinau pakalbinti Pavasario Mėnesieną, bet tada rikša staiga sustojo, ir mes iš inercijos vos neiškritome. Fang Rong sumokėjo dviem prakaitu žliaugiantiems rikšoms ir nutaisiusi didingą miną nusivedė mus į kirpyklą.

Jos sienos buvo nukabinėtos veidrodžiais, keliančiais erdvės ir paslaptingumo pojūtį. Ant veidrodžių buvo prilipdytos Kinijos kino žvaigždžių nuotraukos; visų šukuosenos buvo vienodos: plaukai panėšėjo į mėnesienoje žvilgančias bangas.

Mus pamatę keli vyrai persimetę per ranką rankšluostį atskubėjo pasisveikinti su Fang Rong. Vergiškai jai lankstydamiesi, mus nužiūrinėjo kaip vilkai. Kai atsisėdome, mama liepė kiekvienai mūsų padaryti kitokią šukuoseną.

Ji dūrė trumpu, storu pirštu į Nefrito Vazą.

– Ant jos kaktos – šlykštus apgamas, paslėpkite jį kirpčiukais, panašiais į gluosnio svyruoklio šakas.

Tada pamojo į Pavasario Mėnesienos pusę.

– Jos veidas per daug apskritas, o kakta per žema – paslėpkite viską ištisiniais kirpčiukais.

Galop plačiai šypsodamasi pasisuko į mane:

– Šitai pasisekė – jai padarykite įspūdingą žvaigždžių nusėto dangaus šukuoseną.

Vajetau! Vos nepratrūkau juoktis iš džiaugsmo. Žvaigždžių nusėto dangaus šukuosena! Tačiau nespėjau pasimėgauti man suteikta garbe, nes trys kirpėjai, šypsodami kaip savo darbą puikiai išmanantys meistrai, jau pradėjo šiaušti mums plaukus įgudusiais pirštais.

Trims vyrams prireikė daugiau negu valandos apkirpti ir ištrinkti mums plaukus bei padaryti šukuosenas. Žiūrėdamos viena į kitą veidrodyje pamatėme, kad Nefrito Vazai ant kaktos iki pat akies karo minkštų plaukų sruoga, išties panaši į gluosnio svyruoklio šakas. Pavasario Mėnesienos veidas atrodė kaip įrėmintas: iš šonų – lygūs plaukai, iš viršaus – tankūs kirpčiukai; lyg įvykus stebuklui, jis atrodė nebe apskritas, o pailgas. Aš pati nudžiugau pamačiusi, kad mano plaukai sušukuoti atgal ir atidengia aukštą kaktą bei paryškina apvalainą veidą, kurių man daug kas pavydėjo. Negana to, plaukus puošė perlais švytintis auksinis segtukas! Mano veidas pasikeitė. Staiga jis tapo kerintis… tarsi būčiau tikra kino žvaigždė, svajingai muzikai grojant pūsta suknele šokanti puošnioje spindinčių sietynų apšviestoje pokylių salėje!

Iš svaigulio mane pažadino kūkčiojimas. Pasisukusi pamačiau įdėmų Pavasario Mėnesienos žvilgsnį. Ašarotomis akimis ji, rodės, čiupinėja mano veidą – graudžiai kaip katė žuvies kaulą.

– Pavasario Mėnesiena, – giliai įkvėpusi mėginau klausti, – ko tu…

Orą sudrebino šiurkštus mamos balsas.

– Pavasario Mėnesiena, liaukis! Nepavydėk kitoms! Turi būti dėkinga, kad ne tik esi gyva, bet dar ir turi madingą šukuoseną, ir kad tavo veidas atrodo liesas, o ne panašus į putlią bandelę!

Pavasario Mėnesiena bemat nuščiuvo. Tada mama paskubomis sumokėjo ir išsivedė mus iš kirpyklos. Šįsyk rikšų ji nesamdė: didžiai mano nuostabai, nuginė judriausia Nankino bulvaro dalimi, pro kurią neseniai pravažiavome rikšomis! Dar kartą nustebome, kai ji įsitempė mus į audinių parduotuvę ir pareiškė:

– Rinkitės patinkančias medžiagas, liepsiu visoms trims pasiūti iš jų kiniškus chalatus ir vakarietiškas sukneles.

Tie dosnūs žodžiai iš jos lūpų mane dabar kerėjo nė kiek ne mažiau negu kino muzika! Glausdama prie savęs gėlėto atlaso rietimus, vos nealpau iš laimės. Nefrito Vaza iš susižavėjimo be perstojo šūkčiojo „Ojojoi!“ ir „Ajajai!“, pirštais braukydama per šilko klostes, krintančias prieš mus visų vaivorykštės spalvų kriokliais.