Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Kvailele, manai, galima išmokti skambinti šiuo instrumentu per dieną? Tam reikia daugybę metų sunkiai dirbti. Noriu pagroti tau vieną kūrinį, – pridūrė emocijų kupinu balsu. – Jis vadinasi „Prisimenant seną draugę“.

– Jis skirtas… Pavasario Mėnesienai? – nedrąsiai paklausiau.

– Ne, mano vyresniajai seseriai. Pavasario Mėnesiena tokia pat naivi kaip ji.

– Kur dabar jūsų sesuo?

Perlė nuleido mano klausimą negirdomis. Ji buvo tokia liūdna, kad susivaldžiau ir nieko daugiau apie tai neklausinėjau. Pakeičiau temą.

– Sese Perle, ar žinote, kaip Pavasario Mėnesiena atsidūrė Persikų žieduose?

Glostydama brokato dėklą Perlė atsiduso.

– Jos tėvas buvo pasiturintis pirklys. Kartą jam laivu gabenant brangias prekes iš Šanchajaus į Honkongą, kilo audra ir paskandino laivą su visomis prekėmis, jūreiviai ir jis pats žuvo. Taigi jos šeima visko neteko akimirksniu – tiesiogine prasme. Negana to, kadangi šeima nebuvo sumokėjusi draudimo, jai teko apmokėti visus nuostolius – ir už prekes, kurios turėjo būti nugabentos į Honkongą, ir kompensacijas jūreivių našlėms. Po brangių tėvo laidotuvių šeima nebeturėjo nė skatiko. Todėl tėvo sugulovės pardavė Pavasario Mėnesieną, kad galėtų apmokėti skolas.

Taigi Pavasario Mėnesiena akimirksniu iš padebesių buvo nublokšta ant žemės. Ji buvo įpratusi, kad aplink ją šokinėtų tarnaitės, o dabar pati yra stumdoma. Girdėjau, kad turėjo labai malonų ir gražų sužadėtinį. Tad, aišku, pasidygėjo, kai tas šlykštus policijos viršininkas mėgino ją išniekinti. Vargšelė: pirmą kartą dalyvavo pobūvyje ir pridarė tokių baisių nemalonumų.

Perlė įdėjo kiną į dėklą ir įpylė mums abiem arbatos. Tylomis gurkšnojome.

Tada paklausiau:

– Nesuprantu, kodėl Pavasario Mėnesiena nuolatos mane stebėdavo iš bambukų giraitės.

Perlė pažvelgė man į akis.

– Ji pavydi tau grožio, ypač tų tavo duobučių skruostuose.

– Jinai taip jums sakė?

– Ne, bet aš matau. Vis užklumpu ją mėginančią įtraukti skruostus, kad susidarytų duobučių iliuzija.

Perlė atsiduso.

– Vargšelė! Jai dar nereikia gulėti su klientais, bet kai reikės, vėl bus…

– Kas bus vėl?

– Nieko.

Po kurio laiko Perlė vėl ištraukė kiną iš brokato dėklo ir ėmė derinti. Švelniai liečiamos septynios stygos skleidė tylius, subtilius garsus – galėjai pamanyti, kad jos šnibžda dangaus paslaptis. Baigusi derinti stygas, Perlė kurį laiką meditavo, paskui pradėjo skambinti. Atrodė, kad melodijos pasakoja labai liūdną istoriją. Apkerėta garsų įsivaizdavau, kaip liūdesio bangos švelniai ritasi po kambarį ir glosto mūsų sužeistas širdis.

Dar pastebėjau kai ką netikėta – kaip persimainė Perlės veidas. Kai skambindama pipa ji energingai tampydavo stygas, visada atrodydavo pakilios nuotaikos, koketiška. Ilgi plaukai užkrisdavo ant veido ir plakdavosi it tamsios bangos, akys žaižaruodavo lyg blyksinčios žvaigždės. Užtat grodama kinu ji visa susikaupdavo, veidas tapdavo panašus į mokslininko – rimtas, ramus, pagarbus. Pirštai, agresyviai gnaibydavę ir tampydavę pipos stygas, dabar be jokių pastangų sklandė ir pleveno ore: kaip laumžirgiai virš upokšnio, palei pat vandenį nardančios kregždutės ar krintantys į bangas vainiklapiai.

Mintimis nuskriejau iš šio kambario, kur taip rafinuotai skambino Perlė, į kažkokį tolimą kraštą. Tarytum mačiau tėtį – sėdėdamas bambukų giraitės paunksnėje jis savo smuiku grojo kažkokią liūdną melodiją ir kiek pašaipiai man šypsojosi.

Jai baigus groti, mudvi vienu metu atsidusome. Man buvo gaila, kad tokia nuostabi muzika turėjo baigtis.

Sugavau Perlės žvilgsnį.

– Sese Perle, kino garsas toks gražus…

Ji smalsiai į mane pažvelgė.

– Tau ši muzika graži?

Sulinksėjau.

– Tu labai talentinga, Siang Siang. Retai mergaitei užtenka įžvalgos, kad įvertintų kino melodijas…

– Ar galite išmokyti mane groti kinu ?

Jos veidas apniuko.

– Ne.

Jos atsisakymas mane nustebino ir įskaudino.

– Bet… kodėl?

– Manau, kad tau reikia sutelkti dėmesį į pipą .

Nespėjus man paprieštarauti, ji aiškino toliau:

– Siang Siang, kinas nepadarys tavęs garsios ir populiarios, o pipa padarys.

– Kodėl? Ir kaip?

– Pipos tonas glaustas, o muzika melodinga, todėl bemat gali patraukti klientų dėmesį. O vien tam, kad gebėtum suprasti ir vertinti kiną , reikia lavintis daug metų – ką jau kalbėti apie gebėjimą groti juo, ir groti gerai. Mums, moterims, duota labai nedaug jaunystės ir grožio metų, tad kai įvaldysi šį instrumentą, viena ir kita jau būsi praradusi. Negana to: vargu ar bent vienas klientas bus toks išsilavinęs, kad įvertinų kino muziką – ar tavo talentą.

– Sese Perle, – įdėmiai apžiūrėjau glotnų, gražų jos veidą, – jūs nepraradote nei jaunystės, nei grožio…

– Todėl, kad esu ne tokia kaip visos.

Norėjau pasakyti jai, kad aš irgi ne tokia kaip visos, bet ji išsitraukusi nosinę jau valė instrumentą – švelniai lyg mylimąjį.

– Dabar aš sugrosiu „Raudą už Ilgųjų vartų“.

– Apie ką ji?

– Apie likimo nuskriaustos moters vargus.

6

Laiminga diena

Praleidau Persikų žiedų paviljone dešimt mėnesių, bet vis dar negavau jokio laiško iš mamos. Iš pradžių pykau ant jos: kaip ji galėjo užmiršti vienturtę dukrą?! Paskui ėmiau nerimauti: gal jai kas nors atsitiko? Ką mano motinai padarė tos plikagalvės senmergės vienuolyne? Man buvo skaudu įsivaizduoti, kad motina skusta galva, paslėpusi liekną kūną po klaikiu pilku abitu, kiauras dienas nieko daugiau neveikia, tik niurna panosėje tekstus iš pageltusių sutrų, kurių niekas net nesupranta.

Norėjau susigrąžinti motiną – su visais plaukais!

Kas vakarą baigusi darbus nusiimdavau motinos man pakabintą po kaklu Guan In medalioną ir laikydama jį prieš akis melsdavau deivę saugoti ją, kad ir kur dabar būtų, ir priminti jai, kad parašytų man laišką.

Vienintelė mano paguoda dabar buvo Guigui. Šeriamas tokiais gardumynais sulig kiekviena diena jis ne tik augo, bet ir darėsi gražesnis. Pradėjau jį visko mokyti: atnešti daiktus, atsitūpti, purtyti ir linksėti galvą. Toks rubuilis, pūkuotu geltonu kailiu, jis kartais panėšėdavo į besiridenantį žeme mėnulį. Kai tik paklusniai įvykdydavo mano paliepimus, nusivesdavau į virtuvę ir vėl šerdavau skanumynais. Atsidėkodamas už dosnumą (klientų sąskaita), Guigui pakreipdavo riebų snukutį, smalsiai į mane pažiūrėdavo, paskui aplaižydavo man visą veidą. Jis buvo toks mielas ir švelnus, kad man nepakildavo ranka jo bausti net kai prasižengdavo.

Kartą jis nusišlapino po altoriumi, kur stovėjo garbinamo Baltų Antakių dievo statula. Aš taip persigandau, kad ko neišmečiau šuniuko iš kambario, paskui puoliau šluostyti balos. Baltų Antakių dievas Persikų žiedų paviljone buvo labiausiai gerbiama dievybė: jis užtikrino, kad pinigai plūs nepertraukiamu srautu ir kad neišsisklaidys kerai, kuriais seserys apžavėjo turtingus svečius. Jeigu mama būtų pamačiusi, kaip šunytis nusičiurlino priešais Pinigų dievą, būtų jį primušusi, galbūt net žiauriai.

Jau buvau bebaranti Guigui, bet jis panarino galvą ir ėmė inkščioti įsmeigęs į mane dideles, jausmingas akis. Taigi, užuot smarkiai sudrožusi jam per mažą pasturgalį, paėmiau ant rankų ir pamėtėjau į orą!

Mudu su Guigui tapome neperskiriami. Melsdamasi Guan In, dabar prašiau saugoti ne tik motiną, bet ir jį.