Julie Kagawa - Geležies riteris

Ir vėl turiu padėkoti daugybei žmonių. Savo tėvams, nes be jų nebūčiau užaugusi tokia užsispyrusi svajoklė, kokia esu šiandien. Savo agentei Lori Maklin, kuri pasirengusi atsakyti į visus klausimus ir nuraminti rašytojiškus panikos priepuolius, kartais net gerokai po darbo valandų. Mano nuostabiesiems redaktoriams Natašijai Vilson ir Adamui Vilsonui, taip pat talentingam ir puikiam „Harlequin TEEN“ kolektyvui. Šie metai buvo ypač pašėlę ir geresnės draugijos nebūčiau radusi.

Visiems šauniesiems paauglių literatūros skaitytojams, rašantiems interneto dienoraščius ir Ašo palaikymo komandai sakau: ši knyga specialiai Jums. Iš dalies Jums turiu dėkoti, kad vienas Žiemos rūmų princas sulaukė knygos apie save ir jo kelionė baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Nuoširdžiai ačiū.

Ir, žinoma, nuoširdžiausiai dėkoju savo pirmajam redaktoriui, rezonatoriui, korektoriui, problemų sprendėjui ir nuostabiam vyrui Nikui. Tu esi mano riteris spindinčiais šarvais.

– Ei, ledo berniuk! Ar tikrai žinai, kur keliauji?

Aš nekreipiau dėmesio į Šaunųjį Robiną, kol yrėmės per pilką niūrų Laukmiškį, braudamiesi vis giliau į klampią pelkę, vadinamą Kaulų liūnu. Mano kojos klimpo į purvą, o vanduo lašėjo nuo iškrypusių žalių medžių, kurie buvo taip apsamanoję, jog atrodė tarsi apnešti dumblu. Migla rangėsi aplink iš žemės išlindusias šaknis arba liulėjo daubose, slėpdama tai, kas apačioje; retkarčiais ramiame vandenyje pasigirsdavo tekštelėjimas, primindamas, kad esame ne vieni. Pavadinimas nemelavo – visas liūnas buvo nusėtas kaulais, jie kyšojo iš maurų, slėpėsi žolių raizgalynėje arba bolavo po vandeniu nuzulinti ir balti. Tai buvo pavojinga Laukmiškio dalis, pavojingesnė nei kitos, ir ne dėl katoblepų, papliauškinių ar kitų monstrų, tamsiąją pelkę vadinančių savo namais, o dėl gyventojo, tūnančio kažkur liūno gilumoje.

Dėl to, su kuriuo ir ėjome pasimatyti.

Kažkas praskriejo man pro galvą iš už nugaros vos neužkabinęs ir už kelių pėdų išsitėškė į kamieną. Stabtelėjęs po medžiu aš atsigręžiau ir dėbtelėjau į savo bendrakeleivį, nebyliai provokuodamas tai pakartoti.

– Ak, nuostabu, jis gyvas! – Apsimesdamas, kad džiūgauja, Šaunusis Robinas pakėlė purvu aplipusias rankas į viršų. – Jau išsigandau, kad bus tapęs zombiu ar panašiai. – Tada susinėręs rankas jis pašaipiai įsispoksojo į mane, raudoni jo plaukai ir aštrių bruožų veidas buvo aptaškyti purvu. – Ar girdėjai mane, ledo berniuk? Jau kurį laiką tave šaukiau.

– Taip, – atsakiau nurijęs atodūsį. – Girdėjau. Man regis, girdėjo ir papliauškiniai kitoje pelkės pusėje.

– Tai puikumėlis! Jeigu susigrumtume su kokia porele iš jų, atkreiptum į mane dėmesį! – Atrėmęs mano piktą žvilgsnį Pakas mostelėjo į pelkę. – Beprotybė! – sušuko. – Iš kur mums apskritai žinoti, kad jis ten yra? Kaulų liūnas – ne iš tų vietų, kuriose veržčiausi atostogauti, prince. Ar esi tikras, kad tavo informatorius žinojo, apie ką kalba? Jeigu pasirodys, jog tai dar vienas klaidingas pėdsakas, paversiu tą gobliną pora pirštinių.

– O aš maniau, kad trokšti nuotykių, – atrėžiau vien norėdamas jį paerzinti. Pakas šnirpštelėjo.

– Na taip, žinoma, nesuprask manęs neteisingai. Aš visada pasirengęs trenktis į visus penkis Niekadaniekada galus; sprukti nuo piktų Vasaros karalienių, slapčia įsmukti į rūsį pas ogrą, kautis su gigantiškais vorais, žaisti slėpynių su kaprizingu drakonu – tikras smagumėlis. – Jis papurtė galvą, o akys žybtelėjo nuo malonių prisiminimų. – Bet tai jau kokia šešta vieta, į kurią atėjome ieškodami to apgailėtino katino, o jeigu jo nebus ir čia, beveik įsivaizduoju, kur trauksime toliau.

– Tu neprivalai čia būti, – atsakiau jam. – Jeigu nori, keliauk savais keliais. Aš tavęs nelaikau.

– Tu labai gudrus, prince. – Susinėręs rankas Pakas nusišypsojo. – Bet taip lengvai manęs neatsikratysi.

– Tada judinkimės. – Temo ir nepaliaujamas jo tarškėjimas jau ėmė dirginti man nervus. Gana juokų, aš visai nenorėjau patraukti alkanų papliauškinių dėmesio ir viduryje pelkės stoti į kovą.

– Na ir puiku, – atsiduso Pakas, vilkdamasis man iš paskos. – Bet jeigu jo čia nebus, atsisakau eiti su tavimi į Vorų karalienės rūmus, ledo berniuk. Sakau tau tiesiai šviesiai.

MANO VARDAS, NESUTRUMPINTAS, tikrasis mano vardas, yra Ašalainas Darkmiras Talinas, aš esu paskutinis Žiemos rūmų karališkosios šeimos sūnus.

Kadaise mes buvome trise, trys Žiemos princai: aš ir mano broliai Seidžas ir Rovanas. Savo tėvo nepažinojau, niekada jis man ir nerūpėjo, o broliai taip pat apie jį nekalbėjo. Nebuvau tikras, ar mūsų tėvas tas pats, bet tai nesvarbu. Žiemos rūmuose viešpatavo tik Mebė, ji buvo jų vienintelė karalienė. Nors į lovą neretai pasikviesdavo kokį gražų fėjūną ar net aikštingą mirtingąjį, sostu su niekuo nesidalijo.

Su broliais niekada nebuvau artimas. Mes, Žiemos princai, užaugome smurto ir nešvarios politikos pasaulyje. Mūsų karalienė tai skatino, dėmesį rodė tam sūnui, kuris jai labiausiai sugebėdavo įsiteikti, o kitus atstumdavo. Naudojomės vienas kitu, žaidėme žiaurius žaidimus, bet buvome ištikimi Žiemos rūmams ir karalienei. Bent jau aš taip maniau.

Ne be priežasties Žiemos rūmai užšaldo savo emocijas, o Žiemos rūmų fėjūnai jausmus laiko silpnumu ir kvailais kaprizais. Emocijos iškreipia pojūčius, susilpnina, priverčia išduoti savo šeimą ir rūmus. Pavydas, tamsi ir pavojinga aistra, ėdė mano brolį Rovaną, kol jis padarė neįsivaizduojamą dalyką – išdavė savo rūmus, o mus atidavė priešams. Seidžas, vyriausiasis brolis, krito dėl Rovano klastos, jis buvo pirmas iš daugelio. Trokšdamas valdžios Rovanas susivienijo su pikčiausiais mūsų priešais, geležies fėjūnais, ir padėjo jų karaliui kone sunaikinti Niekadaniekada. Galiausiai aš nužudžiau Rovaną, keršydamas už Seidžą ir kitus šeimos narius, tačiau netgi pelnyta bausmė negali jų sugrąžinti. Dabar likau vienas. Esu paskutinis ir vienintelis gyvas Mebės, Žiemos rūmų karalienės, sūnus.

Tačiau jai miręs.

Rovanas ne vienintelis pasidavė jausmams ir aistrai. Mano nuopuolis, kaip dažniausiai ir būna, susijęs su mergina. Mergina, kurios vardas Megana Čeis – puskrauje mūsų seno priešo Vasaros karaliaus dukterimi. Likimas mudu suvedė, ir nors stengiausi užgniaužti jausmus, nors tai draudė mūsų įstatymai, kilo karas su geležies fėjūnais ir man grėsė amžina tremtis, vis dėlto ją pamilau. Mudviejų keliai nuolat kirtosi, o likimai buvo susipynę, iki pat paskutinio mūšio prisiekinėjau seksiąs paskui ją į pasaulio kraštą, ginsiąs nuo visų pavojų, taip pat ir nuo savo šeimos, ir net mirsiąs dėl jos, jeigu prireiks. Tapau jos riteriu ir būčiau iki paskutinio atodūsio su džiaugsmu tarnavęs šiai merginai, šiai mano širdį užvaldžiusiai mirtingajai.

Tačiau lemtis – žiauri ponia, galiausiai mes buvome per prievartą išskirti, o to aš labiausiai ir bijojau. Meganai likimas lėmė tapti Geležies karaliene ir užimti sostą geležies fėjūnų karalystėje. Toks, koks esu – pasakų būtybė, kurios galios silpsta, o kūnas liepsnoja prisilietęs prie geležies – negalėjau sekti paskui ją. Pati Megana ištrėmė mane iš geležies fėjūnų valdų, nes žinojo, kad pasilikęs mirčiau, o pasilikti vis tiek bandyčiau. Bet prieš iškeliaudamas prisiekiau, jog rasiu būdą sugrįžti, vieną dieną mudu būsime drauge ir niekas daugiau nebegalės mūsų išskirti. Mebė bandė parsivilioti mane į Žiemos rūmus – buvau vienintelis gyvas likęs jos sūnus princas, todėl mano pareiga esanti sugrįžti, – bet aš tiesiai pareiškiau nebepriklausantis Žiemos rūmams, o mano tarnystė jai ir Žiemai baigta.