Джули Кагава: Geležies.karalienė

Versta iš: Julie Kagawa,

The Iron Queen,

Harlequin Teen, 2011

© Julie Kagawa, 2011

Šis leidinys publikuojamas

pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises

II B.V. / s. à. r. l.

Iš anglų kalbos vertė

Elzė Tilindytė

Redagavo

Indrė Viliūnaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Elzė Tilindytė, vertimas iš anglų kalbos, 2013

© Živilė Adomaitytė, knygos dizainas, 2013

© HQN, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2013

ISBN 978-609-406-607-8

Ištikimiausioms Ašo gerbėjoms Erikai ir Geilei. Taip pat Nikui, kuris visada mane įkvepia

PIRMA DALIS

2

Apie simbolius ir kapinių demonus

Kiekvienas save gerbiantis Naujojo Orleano ekskursijų vadovas nuoširdžiai patars jums nesibastyti po šį miestą vidurnaktį. Pačioje Prancūzų kvartalo širdyje, kur pilna gatvės žibintų ir turistų, dar daugmaž saugu, tačiau atkampesniuose skersgatviuose knibždėte knibžda plėšikų, galvažudžių ir kitokių naktinių perėjūnų.

Tačiau manęs mirtingųjų pasaulio grobuonys negąsdino. Juk jie negalėjo mūsų matyti. Tik kažkoks žilagalvis valkata mums einant pro šalį prisispaudė prie sienos ir monotoniškai sumurmėjo:

– Ne čia, ne čia.

Visa bėda, kad tamsoje lindėjo ir daugiau padarų: iš kitos gatvės pusės mus smalsiai nulydėjo akimis pamišėliškai išsiviepusi fuka 2, pasivertusi ožka, paskui keletą kvartalų sekė raudonkepurių 3šutvė, kol nusivylusi patraukė ieškoti lengvesnio grobio. Naujasis Orleanas, regis, lyg tyčia sukurtas fėjūnams, nes kupinas paslapčių, legendų ir senų tradicijų, kurios atvilioja čionai būrius atstumtųjų.

Ašas neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį it nebylus budrus šešėlis, vieną ranką tarsi netyčia uždėjęs ant kalavijo rankenos. Ir žvilgsnis, ir aplink sklindantis šaltis, ir griežta veido išraiška, regis, sakyte sakė: laikykitės atokiau. Nors dabar jis jau ne Žiemos rūmų princas, bet vis tiek galingas kariūnas ir karalienės Mebės sūnus, tad retas būtų išdrįsęs jį užkabinti.

Bent jau aš taip save raminau, kai mudu sparčiai žingsniavome į pačią Prancūzų kvartalo gilumą, artėdami prie tikslo. Staiga kelią siauroje gatvelėje pastojo ta pati raudonkepurių gauja, kuri, pasirodo, nepaliko mūsų ramybėje, kaip aš tikėjausi. Kresni plačių pečių paniurę nykštukai buvo užsimaukšlinę kraujo pritvinkusias kepures, tamsoje blizgėjo akelės ir aštrios iltys.

Ašas sustojo, staigiai stumtelėjo mane sau už nugaros ir išsitraukė kalaviją. Skersgatvį nušvietė blausi žydra šviesa. Aš suspaudžiau kumščius, visomis juslėmis traukdama į save ore tvyrančius kerus, vienu metu spinduliuojančius ir baimę, ir grėsmę, ir prievartos nuojautą. Bet kai tik pamėginau jais pasinaudoti, vėl sukilo šleikštulys ir pradėjo svaigti galva, todėl turėjau sukaupti visas jėgas, kad išsilaikyčiau ant kojų.

Akimirką kitą niekas nepajudėjo iš vietos.

Paskui Ašas niūriai krenkštelėjo ir žengė į priekį.

– Galime čia stypsoti nors ir visą naktį, – pareiškė jis, įsmeigęs žvilgsnį į patį stambiausią neūžaugą: vienaakį, apsirišusį galvą dėmėta raudona skarele. –O gal jūs norite, kad pradėčiau skerdynes?

Vienaakis plėšriai išsiviepė.

– Pasitrauk, prince, – kimiai suurzgė jis. – Tau klausimų neturime. – Neūžauga šniurkštelėjo ir nusibraukė kumpą nosį. – Išgirdome, kad judu pasirodėte mieste, ir norėjome persimesti žodeliu kitu su panele.

Aš sunerimau. Negalėjau pakęsti raudonkepurių, nes bent jau tie, su kuriais teko susidurti, nuolat bandė mane pagrobti, kankinti arba suėsti. Šie padarai garsėjo kaip samdomi Žiemos rūmų galvažudžiai, o atstumtieji iš jų tarpo tikriausiai dar blogesni. Nenorėjau turėti su jais jokių reikalų.

Ašas, nenuleisdamas akių nuo neūžaugų ir vis dar iškėlęs kalaviją, laisvąja ranka susirado manąją.

– Gerai. Klokite, ko jums reikia, ir nešdinkitės, – paliepė jis.

Vienaakis niūriai dėbtelėjo į mano palydovą ir pasisuko į mane.

– Norėjome pranešti tau, princese ... – jis pabrėžė paskutinį žodį ir plačiai išsišiepė, – kad po miestą tavęs ieškodami šmirinėja tuntai geležies fėjūnų. Vienas iš jų netgi siūlė mums atlygį už informaciją. Taigi, tavimi dėtas, tikrai pasisaugočiau. – Nykštukas nusitraukė nuo galvos skarą ir pašaipiai nusilenkė. – Pamaniau, tau bus įdomu tai išgrirsti.

Mėginau neišsiduoti, jog nustebau. Ne todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai (juk kitaip nė būti negali), bet kad raudonkepuris nusprendė įspėti.

– Kodėl man apie tai sakai?

– Ir iš kur mums žinoti, jog tu pirmas nenubėgsi pas juos pranešti apie mūsų buvimo vietą? – šaltai pasidomėjo Ašas.

Raudonkepurių vadeiva šnairai žvilgtelėjo į jį, neslėpdamas baimės ir priešiškumo.

– Tau atrodo, man reikia tų šunsnukių savo teritorijoje? Nejaugi manai, leisiuosi į sandėrius su jais? Kad jie kur visi galą gautų ar bent jau išsinešdintų iš čia. Būkite ramūs, iš manęs jie nieko neišpeš. Jau geriau pasinaudosiu net menkiausia galimybe sujaukti jų planus, tai yra įspėsiu jus , kad pakenkčiau jiems . Jeigu sugalvotumėte juos visus pribaigti, aš tik apsidžiaugčiau.

Neūžauga dėbtelėjo į mane taip viltingai, kad man net nejauku pasidarė.

– Neketinu nieko jums žadėti, – pareiškiau. – Tad liaukitės mane bauginti.

– Kas tau sakė, kad noriu išgąsdinti? – Vienaakis skėstelėjo rankomis ir subaltakiavo į Ašą. – Viso labo draugiškai įspėju. Prisiminiau, jog anksčiau jau esi nudobęs ne vieną geležies atmatą. Pagalvojau, gal ir dabar padarysi tą patį.

– Iš kur žinai?

– Liaukis niekų klausinėjusi. Apie tai kiekvienoje pakampėje liežuviais malama. Visi žino apie tave ir tavo mylimąjį iš Žiemos karalystės. – Nykštukas plačiai išsišiepė Ašui, o šis šaltai atrėmė suktą jo žvilgsnį. – Girdėjome apie skeptrą ir tai, kaip nužudėte jį pagrobusį geležies išperą. Žinome, kad sugrąžinote skeptrą Mebei norėdami padaryti galą Vasaros ir Žiemos rūmų karui, bet užuot sulaukę dėkingumo, buvote ištremti. – Vienaakis palingavo galva ir beveik užjaučiamai dėbtelėjo į mane. – Gandai greitai sklinda, princese, ypač kai geležies fėjūnai blaškosi kaip galvą pametę gaidžiai, siūlydami atlygį už žinias apie „Vasaros karaliaus dukterį“. Žodžiu, tavimi dėtas, saugočiau savo kailį.

Raudonkepuris atsikrenkštė ir apspjovė vieno iš bendrų batą. Tas kimiai nusikeikė, bet vienaakis, regis, nė negirdėjo.

– Taigi tokios tokelės. Paskutinį kartą mačiau tuos šunsnukius Burbono gatvėje. Jeigu nuspręstum nudėti juos, princese, perduok linkėjimų nuo vienaakio Džeko. Eime, vyručiai.

– Klausyk, viršininke, – pašaukė apspjautasis raudonkepuris ir godžiai apsilaižė, – gal vis dėlto paragaukime, ar skani princesė?

Vienaakis Džekas, nė nedirstelėjęs gudruolio pusėn, žiebė jam per makaulę.

– Mulki nelemtas, – pratrūko jis, – neturiu jokio noro gremžti nuo šaligatvio tavo žarnų! Nagi judinkitės, puskvaišiai, kol man netrūko kantrybė.

Vadeiva mirktelėjo man, dar kartą niūriai dėbtelėjo į Ašą ir pasitraukė mums iš kelio. Jo bendrai, šnypšdami vienas ant kito ir ginčydamiesi, nupėdino šalin ir galiausiai pradingo iš akių.