Джули Кагава: Geležies.karalienė

Ašas tylėjo nerodydamas jokių jausmų, o man krūtinę užgulė sunkus akmuo.

– Jūs tai... regite mūsų ateityje? – sušnabždėjau plyštančia širdimi.

– Tik blyksnius, – burbtelėjo senė ir mostelėjo ranka, tarsi norėdama nuvyti vaizdinius. – Tolima ateitis nuolat kinta, primindama bangų mūšą. Likimai keičiasi sulig kiekvienu įkvėpimu. Kiekvienas priimtas sprendimas atveria naujus kelius. Tačiau... – Ji prisimerkė. – Tavo ateityje, vaike, neišvengiamai bus viena – skausmas. Skausmas ir tuštuma, netektis artimųjų, kurie tau už viską brangesni ir kurių niekas neatstos.

Man vėl nudiegė širdį. Pranašautoja karčiai šyptelėjo ir nusuko akis.

– Nors kas žino, gal tu dar viską pakeisi, – mąsliai pridūrė senė, tebedėbsodama į kertę. – Gal sugalvosi, kaip šią istoriją užbaigti laimingai. Galiausiai... – ji bedė ilgu pirštu, ant kurio sutemose ryškiai sublizgo žiedas, – kaip mes išgyventume be vilties?

Žynė sukikeno ir ištiesė ranką. Iš kertės išniro nedidelis krištolinis rutulys ir nusklendė jai ant delno. Senė tvirtai jį suspaudė kaulėtais pirštais ir pamojo man prieiti.

– Štai ko tu norėjai, – iškošė ji ir perdavė man krištolinį rutulį. Jis pasirodė toks lengvas, besvoris tarsi muilo burbulas, jog aš sumirksėjau iš nuostabos ir išsigandau, kad gali subyrėti nuo menkiausio prisilietimo. – Kai būsi pasiruošusi, sudaužyk šį rutulį ir išlaisvinsi prisiminimą. – Mano galva, gavai viską, ko tau reikėjo, Megana Čeis, – pridūrė orakulė ir pasitraukė į tamsą. – Kad ir ką pasirinktum dabar, kai susitiksime kitą kartą, tu būsi visiškai kitokia.

– Ką turite galvoje?

Senė kreivai nusišypsojo. Į patalpą įsisuko vėjo gūsis ir ji išnyko debesyje dulkių, kurios sūkuriuodamos ore pradėjo lįsti į akis ir burną. Užsikosėjusi nusisukau, o kai vėl pažvelgiau, orakulės nebeliko nė padujų.

Baugiai dėbtelėjau į krištolinį rutulį, kurį tebelaikiau rankoje. Mirguliuojančioje stebuklingoje šviesoje vos įžiūrėjau atšvaitus ant rutulio paviršiaus ir viduje šmėžuojančius šešėlius. Tai buvo kitų pasaulių atšvaitai.

– Na ir ką? – Grimalkinas išdygo vienoje iš vitrinų, tarp negyvų gyvačių, mirkstančių gintarinės spalvos skystyje. – Daužysi jį ar ne?

– O aš tikrai atgausiu prisiminimą? – paklausiau mėgindama geriau įsižiūrėti į rutulio viduje šmėstelėjusį vyro veidą, paskui į jį pakeitusią mergaitę ant dviračio. Miražus primenantys migloti vaizdai keitėsi per greitai, kad juos atpažinčiau. – Orakulė sakė, kad prisiminimą „išlaisvinsiu“, o ne jį „susigrąžinsiu“. O ką, jeigu sudaužius rutulį jis ištirps ore arba jį praris koks nors slėpiningas fėjūnų padaras, mintantis prisiminimais?

Grimalkinas sušnarpštė, atitardamas kampe pasigirdusiam Ašo kikenimui.

– Tu praleidai per daug laiko mūsų pasaulyje, – sumurmėjo Ašas ir aš išgirdau liūdesio gaidelę jo balse.

Nesupratau, ar jis turėjo galvoje, kad aš pernelyg įtari, nes ieškau klastos sandoriuose su fėjūnais, ar kad mano elgesys atitinka jo lūkesčius.

Grimalkinas prunkštelėjo ir apdovanojo mane paniekinamu žvilgsniu.

– Ne visi fėjūnai siekia tave apgauti, mirtingoji. Kiek suprantu, orakulės pažadas buvo nuoširdus. – Katinas pauostė orą ir pradėjo plakti uodega per vitriną. – Jeigu ji būtų norėjusi paspęsti tau spąstus, būtų apipynusi pasiūlymą tokiomis mįslėmis, kad tu nė už ką neprisikastum iki tiesos.

Ašas linktelėjo.

– Na gerai. – Aš giliai įkvėpiau ir pakėliau rutulį virš galvos. – Nors abejoju, ar iš to kas nors išeis.

Iš visų jėgų sviedžiau rutulį ant grindų.

Atsimušęs į kilimą trapus stiklas subyrėjo beveik muzikaliai žvangėdamas, šukės pradėjo suktis spirale ir virtusios šviesos atšvaitais užtvindė kambarį. Jos jungėsi ir susiliejo, sudarydamos tūkstančius vaizdinių, kurie plakėsi ore tarsi paklaikę balandžiai. Netekusi žado stebėjau, kaip šie vaizdiniai sūkuriuoja ir leidžiasi ant manęs lyg paukščių pulkas iš siaubo filmo. Mane užgriuvo neišsenkama vaizdinių ir emocijų, vienu metu bandančių užvaldyti protą, srovė.

Aš užsidengiau veidą rankomis, mėgindama apsiginti, bet tai nepadėjo. Vaizdiniai tebeplūdo, šmėžuodami atmintyje tarsi šviesos blyksniai. Prieš akis iškilo vyras ilgais rusvais plaukais, laibais pirštais, niekada neišblėstančia šypsena. Visi vaizdiniai buvo susiję su juo. Tik su juo... Štai jis sūpuoja mane ant sūpynių parke. Tvirtai laiko mano pirmąjį dviratį, kol vinguriuoju šaligatviu. Sėdi prie mūsų senutėlio pianino, ilgi pirštai bėgioja klaviatūra, aš rymau ant sofos ir stebiu jį.

O štai jis brenda į nedidelį žalią tvenkinį, pradingsta po vandeniu su visa galva ir aš nepaliaujamai klykiu, kol pasirodo policininkai.

Kai viskas baigėsi, parklupau ant grindų ir Ašas apkabinęs priglaudė mane prie krūtinės. Visa drebėdama įsikibau į marškinius ir pajutau, kad jo kūnas įsitempė. Mano atmintis persipildė, bijojau, jog ji neatlaikys informacijos srauto.

Bet aš prisiminiau. Viską. Aš prisiminiau vyrą, kuris rūpinosi manimi šešerius metus. Augino mane kaip savo dukrą, nežinodamas, kas esu iš tikrųjų. Oberonas pavadino jį pašaliniu. Kodėl, po galais? Juk Polas mano tikras tėtis, kas kad ne vieno kraujo. Gal Oberonas ir yra biologinis tėvas, tačiau jo niekada nebuvo šalia. Tai jis svetimasis, nes nors vadina dukra , niekada nesidomėjo mano gyvenimu ir visai manęs nepažįsta. Mano tikras tėtis yra tas , kuris melodingu balsu sekdavo pasakas prieš miegą, klijuodavo pleistrus su paveiksliukais ant nubrozdintų alkūnių, pasisodindavo ant kelių, kai skambindavo pianinu. Ir aš niekada kitaip negalvosiu apie jį.

– Ar tau viskas gerai? – pasiteiravo Ašas ir vėsus jo kvėpavimas pakuteno skruostą.

Aš linktelėjusi pakilau. Galva vis dar plyšte plyšo. Prireiks gražaus laiko išdėlioti po atminties lentynėles srautu užplūdusius vaizdinius ir emocijas. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kaip turiu elgtis.

– Tvarka, Grimai, – pasakiau įgijusi ryžto. – Gavau tai, ko norėjau. Dabar galiu keliauti pas Linansidhę.

Atsakymo nesulaukiau, nes Grimalkinas buvo spėjęs pradingti.

4

Gliuko pasipriešinimo judėjimas

– Grimalkinai! – dar kartą pašaukiau ir apsidairiau. – Kur tu?

Jokio atsakymo. Blogas ženklas. Grimalkinas dažnai pradingdavo nieko nepaaiškinęs ir neįspėjęs, vos tik pajusdavo ką negero. Kita vertus, retkarčiais išgaruodavo vien dėl įgeidžio...

– Megana, – tyliai pakvietė mane Ašas, akylai stebeilydamasis pro langą. – Tu tik pažiūrėk.

Lauke anapus gatvės kažkas stovėjo. Išsyk galėjai pasakyti, kad ne žmogus. Nors mūvėjo išblukusius džinsus ir aptrintą odinę striukę, jį išdavė prakaulus aštrių bruožų veidas ir smailios ausys. Be to, žiūrėdama į neonines sruogas, blyksinčias juoduose tarsi pankuojančio rokerio į skiauterę sukeltuose plaukuose, nejučia prisiminiau švytinčius stiklinius rutulius, parduodamus niekučių parduotuvėlėse. Nepažįstamojo poza išdavė, kad jis laukia mūsų.

– Geležies fėjūnas, – iškošė Ašas ir griebėsi kalavijo. – Ar man jį nudėti?

– Ne, – paprieštaravau mėgindama sulaikyti ranką. – Jis žino, kad mes čia. Jeigu būtų norėjęs užpulti, seniausiai galėjo tai padaryti. Pirmiausia pažiūrėkime, ko jam iš mūsų reikia.

– Aš nepatarčiau, – blykstelėjęs akimis perspėjo Ašas. – Nepamiršk, kad apsišaukėlis valdovas vis dar medžioja tave. Nevalia pasitikėti geležies fėjūnais, ypač dabar. Kuriems galams tau su juo kalbėti? Juk Geležies karalystė su visa jos paderme yra tavo priešų lizdas.