Julie Kagawa - Geležies karalius

Kelias, kurį tenka įveikti norint išleisti knygą, yra ilgas, reikalaujantis daug pastangų, ir aš turiu padėkoti daugeliui žmonių, padėjusių man jį nueiti iki galo. Tėvams – už padrąsinimą siekti savo svajonės, o ne susirasti tikrą darbą. Sesei Kimiko ir svainiui Maikui – kad noriai skaitė baisius pirmuosius knygos apmatus. Savo mokytojai Džulianai Li ir nuostabiems Luisvilio „Žaliosios upės rašytojų“ autoriams, dėstytojams ir studentams. Nuostabiai agentei Lori Maklin – už suteiktą progą, o redaktorei Natašijai Vilson už tai, kad padėjo svajonei išsipildyti. Savo rašymo grupei – už visus kartu praleistus savaitgalius, vargstant prie vienas kito rankraščių, naikinant vienas kito veikėjus ir bandant išrasti dviratį.

O labiausiai noriu padėkoti savo nuostabiam vyrui Nikui už tai, kad buvo mano rašymo partneris, palaikymo komanda, redaktorius, įgarsintojas, korektorius, proto balsas, ir už tai, kad man patekus į aklavietę jis niekada neatsisakydavo pasišnekėti apie kuriamą istoriją, siužetą ar veikėją. Be jo nebūčiau šios knygos parašiusi.

Vaiduoklis kompiuteryje

Prieš dešimt metų, per mano šeštąjį gimtadienį, pradingo tėvas.

Ne, jis mūsų nepaliko. Jeigu būtų palikęs, apie tai būtų pasakę lagaminai ir tušti stalčiai, ir pavėluoti gimtadienio atvirukai su dešimties dolerių kupiūromis viduje. Jeigu būtų mus palikęs, tai reikštų, kad jis buvo nelaimingas su mama ir manimi ir kad kažkur kitur susirado naują meilę. Tačiau tai netiesa. Jis tikrai nenumirė, nes būtume apie tai išgirdę. Nebuvo jokios autoavarijos, jokio kūno, jokios policijos, besisukinėjančios aplink žiaurios žmogžudystės vietą. Viskas nutiko labai ramiai.

Per šeštąjį gimtadienį tėvas nusivedė mane į parką, vieną mano mėgstamiausių to meto vietų. Tai buvo kažin kur esantis nedidelis parkas su bėgimo taku ir ūkanotu, pušimis apaugusiu žaliu tvenkiniu. Mes buvome prie tvenkinio ir šėrėme antis, kai aš išgirdau, kaip už kalvos suskambėjo ledų furgonas. Pradėjau maldauti, kad tėtis nupirktų ledų, jis tik nusijuokė, ištiesė man kelis banknotus ir nusiuntė prie furgono.

Tąkart mačiau jį paskutinį kartą.

Vėliau policija išnaršė vietovę ir atrado tik jo batus prie pat vandens. Buvo atsiųsti narai apieškoti tvenkinio, tačiau jis tebuvo trijų metrų gylio ir jie tvenkinio dugne terado šakų ir dumblo. Mano tėvas pradingo be jokio pėdsako.

Paskui daugelį mėnesių sapnuodavau tą patį košmarą: aš stoviu ant kalvos, žvelgiu žemyn ir matau, kaip tėvas eina į tvenkinį. Kai jo galva panyra po vandeniu, išgirstu skambant ledų furgoną – lėta, bauginanti daina, kurios žodžius beveik suprantu. Tačiau kiekvieną kartą mėgindama įsiklausyti aš prabusdavau.

Praėjus visai nedaug laiko nuo tada, kai dingo tėvas, mes su mama persikraustėme į provincijos miestelį Luizianos pelkių viduryje. Mama sakė norinti „pradėti viską iš naujo“, tačiau giliai viduje aš žinojau, kad ji nuo kažko bėga.

Turėjo praeiti dešimt metų, kol aš supratau nuo ko.

AŠ ESU MEGANA ČEIS.

Mažiau nei po dvidešimt keturių valandų man sukaks šešiolika.

Saldieji šešiolika. Skamba irgi magiškai. Šešiolika – tai tas amžius, kai mergaitės tampa princesėmis, įsimyli, vaikšto į šokius, pokylius ir panašiai. Nesuskaičiuojama daugybė istorijų, dainų ir poemų parašyta apie šį nuostabų amžių, kai mergina suranda savo tikrąją meilę, žvaigždės šviečia tik jai, o gražuolis princas nuneša ją į besileidžiančią saulę.

Nemaniau, kad man taip nutiks.

Tą rytą prieš savo gimtadienį pabudau, išsimaudžiau po dušu ir išrausiau spintą ieškodama, ką apsirengti. Šiaip aš tiesiog būčiau pagriebusi bet kokį švariau atrodantį drabužį nuo grindų, tačiau ši diena ypatinga. Šiandien Skotas Voldronas pagaliau mane pastebės. Norėjau atrodyti tobulai. Be jokios abejonės, mano drabužių spintoje nėra jokių populiarių drabužių. Kitos merginos praleidžia valandas priešais savo spintas verkdamos „Ką man apsirengti?“, o mano stalčiuose tėra trys dalykai: drabužiai iš labdaros, padėvėti drabužiai ir kombinezonai.

Norėčiau, kad mes būtume ne tokie neturtingi. Suprantu, kiaulių auginimas nėra pats romantiškiausias darbas, tačiau manau, kad mama galėtų sau leisti nupirkti man bent jau vienus gražius džinsus. – Pasišlykštėdama nužvelgiau savo skurdžius drabužius. – Ką gi, tikriausiai teks Skotą pakerėti natūraliu grožiu ir žavesiu, jeigu tik jam matant visiškai neapsikvailinsiu.

Galiausiai aš užsitempiau darbines kelnes, neutralius žalius marškinėlius ir įsispyriau į vienintelius nudriskusius sportinius batelius, tada persibraukiau šepečiu per šviesius plaukus. Mano tiesūs ir labai ploni plaukai vėl sumanė kvailai pasipūsti – atrodžiau, tarsi ką tik būčiau įkišusi pirštus į šakutės lizdą. Bandydama juos surišti į uodegą pradėjau leistis laiptais.

Lukas, mano patėvis, sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir vartė ploną mūsų miestelio laikraštį, kuris labiau panėšėjo į mokyklos paskalų laikraštpalaikį nei į tikrą naujienų šaltinį. Pirmasis puslapis skelbė: „Patersonų fermoje karvė atsivedė veršiuką su penkiomis kojomis“, manau, mintį pagavote. Itanas, mano ketverių metų brolis, sėdėjo tėčiui ant kelių, valgė sausainį ir trupino ant Luko kelnių. Vienoje rankoje jis gniaužė Flopį, savo mėgstamiausią pliušinį triušį, ir retkarčiais mėgino su juo pasidalyti pusryčiais; triušio snukutis buvo aplipęs trupiniais ir vaisių įdaru.

Itanas – geras vaikas. Jo plaukai rudi ir garbanoti kaip tėčio, tačiau kaip ir aš jis paveldėjo dideles mėlynas mamos akis. Jis vienas iš tų vaikų, prie kurių paūbauti sustoja senutės, o nepažįstamieji šypsosi ir mojuoja iš kitos gatvės pusės. Mama ir Lukas be proto myli savo vaiką, bet, ačiū Dievui, neatrodo, kad lepintų.

– Kur mama? – paklausiau įėjusi į virtuvę. Atidariusi spintelės dureles perbėgau žvilgsniu per javainių dėžutes, ieškodama savo mėgstamų, ir spėliojau, ar mama prisiminė, kad reikia jų nupirkti. Aišku, kad neprisiminė. Vien tik kvadratėliai iš skaidulų ir šlykštūs zefyriniai javainiai Itanui. Nejaugi taip sunku atsiminti „Cheerios“?

Lukas siurbčiojo kavą ir nekreipė į mane dėmesio. Itanas kramtė sausainį ir nusičiaudėjo tėvui ant rankos. Aš pasimėgaudama trinktelėjau spintelės dureles.

– Kur mama? – vėl paklausiau, tik šįsyk kiek garsiau. Lukas kilstelėjo galvą ir pagaliau pasižiūrėjo į mane. Tingiose rudose, panašiose į karvės akyse atsispindėjo nuoširdi nuostaba.

– O, labas, Mege, – ramiai pasakė jis. – Negirdėjau, kaip įėjai. Ko klausei?

Aš atsidusau ir pakartojau klausimą trečią kartą.

– Ji turėjo susitikti su keletu moteriškių bažnyčioje, – sumurmėjo Lukas ir vėl įniko į laikraštį. – Jos nebus dar kelias valandas, tau teks važiuoti autobusu.

Aš visada važiuoju autobusu. Tenorėjau jai priminti, kad šį savaitgalį turėtų mane nuvežti pasiimti leidimo mokytis vairuoti. Prašyti to Luko beviltiška. Galėjau jam ką nors pasakyti keturiolika kartų, bet jis vis vien pamirštų, vos tik man išėjus iš kambario. Ne, jis nėra niekšas, nėra piktas ar netgi kvailas. Jis dievina Itaną ir mama su juo atrodo tikrai laiminga. Bet kaskart, kai aš kreipiuosi į patėvį, jis pasižiūri į mane taip nuoširdžiai nustebęs, lyg būtų pamiršęs, kad ir aš čia gyvenu.