Julie Kagawa - Geležies karalius

Išspaudžiau blankią šypseną ir linktelėjau.

– Man viskas gerai. Pasimatysime rytoj, Robi.

– Tai iki, princese.

Mama ir vėl vėlavo pasiimti mane. Pamoka turėjo tęstis valandą, o aš prasėdėjau ant bordiūro dulkiant lietui dar gerą pusvalandį, apmąstydama savo apgailėtiną gyvenimą ir žiūrėdama, kaip automobiliai įvažiuoja ir išvažiuoja iš aikštelės. Pagaliau iš už kampo išniro jos mėlynas furgonas ir sustojo priešais mane. Kadangi priekinė sėdynė buvo užkrauta pirkinių maišais ir laikraščiais, įslydau ant užpakalinės.

– Mege, tu visa permirkusi, – pasakė mama žiūrėdama į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. – Nesėsk tiesiai ant sėdynių, susirask kokį rankšluostį ar dar ką nors. Nejaugi nepasiėmei skėčio?

Aš irgi tavęs pasiilgau, mama, – tariau mintyse, susiraukusi pakėliau laikraštį nuo grindų ir pasidėjau ant sėdynės. Jokių „kaip tau sekėsi“ ar „atleisk, kad pavėlavau“. Reikėjo visai neiti į tą kvailą pamoką su Skotu ir grįžti namo autobusu.

Mes važiavome tylėdamos. Žmonės sakydavo, kad esu labai panaši į ją, kol atsirado Itanas ir susigrobė visą dėmesį. Aš vis dar nesuprantu, kur tas mūsų panašumas. Mama – iš tų moterų, kurioms iš prigimties tinka trijų dalių kostiumėliai ir aukštakulniai, o aš mėgstu apsmukusias kasdienes kelnes ir sportinius batelius. Mamos plaukai krinta storomis auksinėmis garbanomis, o maniškiai silpni ir tiesūs, tam tikroje šviesoje atrodo sidabriniai. Mama karališkai liekna ir grakšti, o aš tiesiog liesa.

Mama galėjo ištekėti už bet ko – kino žvaigždės, turtingo verslininko, tačiau ji pasirinko kiaulių augintoją Luką ir mažą skurdų ūkį kaime. O tai man priminė…

– Mama, nepamiršk, kad savaitgalį turėsi nuvežti mane užsirašyti į vairavimo kursus.

– Oi, Mege, – atsiduso mama. – Aš net nežinau. Turiu tiek reikalų savaitgalį. O dar tavo tėvas nori, kad padėčiau sutvarkyti daržinę. Gal kitą savaitę?

– Mama, bet tu prižadėjai!

– Megana, prašau liautis. Buvo ilga diena. – Mama atsiduso ir vėl pasižiūrėjo į mane per veidrodėlį. Jos akys buvo paraudusios, tušas nubėgęs. Aš nejaukiai sujudėjau. Ar mama verkė?

– Kas atsitiko? – atsargiai paklausiau.

Ji kiek padelsė prieš atsakydama.

– Namie nutiko… nelaimė, – pradėjo ji ir nuo jos balso man viskas pilve apsivertė. – Tėvas šią popietę turėjo vežti Itaną į ligoninę. – Ji vėl nutilo, keliskart sumirksėjo ir įkvėpė. – Bo jį užpuolė.

– Ką? – Mano proveržis privertė ją pajudėti iš vietos. Mūsų vokiečių aviganis? Užpuolė Itaną? – Ar Itanui viskas gerai? – paklausiau ir pajutau, kaip iš baimės persivertė skrandis.

– Taip. – Ji pavargusiai nusišypsojo. – Jis labai sukrėstas, bet, ačiū Dievui, nieko rimta.

Aš su palengvėjimu atsidusau.

– Kas nutiko? – paklausiau vis dar negalėdama patikėti, kad mūsų šuo iš tikrųjų užpuolė šeimos narį. Bo dievino Itaną, jis nuliūsdavo net jei kas nors apibardavo mano brolį. Matydavau, kaip Itanas tampydavo Bo už gaurų, ausų ir net uodegos, o šuo tik palaižydavo jį. Bo įsikąsdavo Itano rankovę ir švelniai traukdavo jį nuo kelio. Gal mūsų vokiečių aviganis ir yra voverių ir elnių siaubas, tačiau niekada nėra šiepęs dantų kam nors iš namiškių. – Kas privertė Bo taip beprotiškai pasielgti?

Mama papurtė galvą.

– Aš nežinau. Lukas pamatė, kaip Bo užbėgo laiptais, o tada išgirdo Itaną rėkiant. Kai jis nulėkė į jo kambarį, Bo tempė Itaną grindimis. Jo veidas buvo apdraskytas, o ant rankos ryškėjo įkandimo žymės.

Man gyslose sustingo kraujas. Akyse stovėjo draskomo Itano vaizdas, aš įsivaizdavau jo siaubą, kai mūsų aviganis, kuriuo pasitikėjo, jį užpuolė. Tuo buvo taip sunku patikėti kaip kokiu siaubo filmu. Mama taip pat buvo priblokšta. Ji visiškai pasitikėjo Bo.

Tačiau mama kažko man nesakė, supratau tai iš kietai suspaustų lūpų. Ji kažką nutylėjo ir mane nusmelkė baimė numanant, kas tai.

– Kas dabar bus su Bo?

Mamos akys prisipildė ašarų ir mano širdis sustojo.

– Mege, mes negalime leisti, kad aplinkui lakstytų toks pavojingas šuo, – pasakė mama ir jos balse aš išgirdau prašymą suprasti. – Jei Itanas klaustų, pasakyk, kad mes suradome Bo kitus namus. – Ji giliai įkvėpė ir tvirtai suspaudė vairą nežiūrėdama į mane. – Tai dėl šeimos saugumo, Megana. Nekaltink tėvo. Parvežęs Itaną namo Lukas nusivedė Bo prie tvenkinio.

Pražūtingas skambutis

Per vakarienę tvyrojo įtampa. Aš siutau ant abiejų tėvų: ant Luko už tai, ką padarė, ir ant mamos, kad jam tai leido. Atsisakiau šnekėtis su jais. Mama ir Lukas kalbėjo tarpusavyje apie kasdienius nereikšmingus dalykus, o Itanas tyliai gniaužė Flopį. Buvo keista, kad aplink stalą nevaikštinėja Bo ieškodamas trupinių. Aš greitai atsiprašiau ir nėriau į savo kambarį, garsiai trinktelėdama durimis.

Kritau į lovą ir prisiminiau visus tuos kartus, kai Bo, patikimas ir šiltas, susirangydavo šalia. Jis niekada nieko neprašė, jam tiesiog užteko būti greta ir žinoti, kad tie, už kuriuos jautėsi atsakingas, yra saugūs.

Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Norėjau paskambinti Robiui ir pasiskųsti dėl tokios neteisybės, bet jo tėvai – dar labiau atsilikę nei manieji – neturėjo telefono nei kompiuterio. Papasakokite man apie gyvenimą tamsiais viduramžiais. Mudu su Robiu dėl visko susitardavome mokykloje, o kartais jis tiesiog išdygdavo po langu, atėjęs net tris kilometrus iki mano namų. Tokią sumautą padėtį ketinau ištaisyti įsigijusi automobilį. Mama ir Lukas negalės manęs amžinai laikyti šiame saugiame burbule. Galbūt kitas mano didelis pirkinys bus mobilieji telefonai mums abiem, ir nusispjaut, ką apie tai mano Lukas. Visas šis „technologijos yra blogis“ reikalas paseno kažin kada.

Aš pasikalbėsiu su Robiu rytoj. Šiandien negalėsiu to padaryti. Be to, vienintelis telefono aparatas namuose buvo virtuvėje, o aš nenorėjau išsilieti apie suaugusiųjų kvailumą tame pačiame kambaryje su jais. To būtų per daug.

Pasigirdo nedrąsus beldimas ir vidun galvą kyštelėjo Itanas.

– Labas, neklaužada. – Aš atsisėdau braukdama kelias netyčia ištryškusias ašaras. Jo kaktą dengė pleistras su dinozauro atvaizdu, o dešinė ranka buvo aptvarstyta. – Kas atsitiko?

– Mamytė ir tėvelis išvarė Bo. – Brolio apatinė lūpa suvirpėjo, jis sukūkčiojo ir nusišluostė ašaras į Flopio kailiuką. Aš atsidusau ir parodžiau jam sėstis šalia.

– Jie turėjo taip pasielgti, – paaiškinau, kai jis užsikabarojo ant lovos ir su triušiu įsitaisė man ant kelių. – Bo galėjo tau vėl įkąsti. Jie bijojo, kad nenukentėtum.

– Bo man neįkando. – Itanas pasižiūrėjo į mane didelėmis ašarotomis akimis. Jose švietė baimė ir nevaikiškas supratingumas. – Bo manęs nenuskriaudė, – pakartojo jis. – Bo bandė mane apginti nuo vyro iš spintos.

Vėl pabaisos? Aš atsidusau norėdama tai paneigti, tačiau kažkuri dalelė manęs sudvejojo. O jeigu Itanas teisus? Pastaruoju metu man irgi rodosi keisti dalykai. Kas, jeigu… Bo iš tikrųjų bandė apsaugoti Itaną nuo kažko siaubingo ir bauginančio?

Ne! Aš papurčiau galvą. Tai kvaila! Po kelių valandų man sukaks šešiolika ir aš pernelyg didelė tikėti pabaisomis. Itanui taip pat laikas suaugti. Man jau pabodo, kad jis kaltina įsivaizduojamas šmėklas, vos tik kas nors nutinka ne taip.

– Itanai. – Aš dar kartą atsidusau, stengdamasi nepasirodyti keista. Jeigu būsiu pernelyg griežta, jis tikriausiai vėl pravirks; nenorėjau jo liūdinti po visko, ką jam teko šiandien patirti. Tačiau tai nuėjo per toli. – Itanai, tavo spintoje nėra jokių pabaisų. Pabaisų apskritai nėra, aišku?