Julie Kagawa - Geležies karalius

– Yra, tikrai yra! – Jis susiraukė ir spyrė į antklodę. – Aš juos mačiau. Jie su manimi šnekasi. Jie sako, kad karalius nori mane matyti. – Itanas pakėlė ranką ir parodė man tvarstį. – Tas vyras iš spintos sugriebė va čia. Jis mėgino nusitempti mane po lova, bet įbėgo Bo ir jį nuvaikė.

Supratau, kad nepavyks pakeisti jo nuomonės. Ir visai nenorėjau pykčio priepuolio savo kambaryje.

– Na gerai, – sušvelnėjau ir apsikabinau brolį. – Tarkim, kad šiandien tave sugriebė kažkas kitas, ne Bo. Kodėl tu apie tai nepasakei mamai ir Lukui?

– Jie suaugę, – atsakė Itanas, lyg tai būtų savaime suprantama. – Ir manim nepatikės. Jie negali matyti pabaisų. – Jis atsiduso ir pasižiūrėjo į mane nutaisęs tokią liūdną išraišką, kokios man nebuvo tekę matyti pas jokį vaiką. – Bet Flopis sako, kad tu gali juos matyti. Jeigu labai pasistengsi. Flopis sako, kad tu gali matyti pro Miglą ir kerus.

– Pro ką ir ką?

– Itanai? – už durų pasigirdo mamos balsas ir jos siluetas pasirodė tarpduryje. – Tu čia? – Pamačiusi mus kartu ji sumirksėjo ir nedrąsiai nusišypsojo. Aš žiūrėjau į ją akmeniniu veidu.

Mama nekreipė į mane dėmesio.

– Itanai, branguti, laikas eiti miegoti. Šiandien buvo sunki diena. – Ji ištiesė ranką, Itanas nušoko žemėn ir nutipeno per kambarį, paskui save vilkdamas triušį.

– Ar galiu miegoti su tavim ir tėveliu? – išgirdau jį klausiant plonu išsigandusiu balseliu.

– Manau, kad taip. Bet tik šiąnakt, gerai?

– Grai. – Kai jų balsai nutolo koridoriumi, spyriu uždariau duris.

Tą naktį aš sapnavau keistą sapną, kad prabudusi išvydau Flopį, pliušinį Itano triušį, stovintį prie mano lovos. Sapne triušis kažką sakė, žodžiai buvo rimti ir bauginantys. Jis norėjo mane perspėti, o gal apsaugoti. Rodos, aš jam kažką pažadėjau. Tačiau kitą rytą beveik nieko iš to sapno neprisiminiau.

MANE PAŽADINO Į STOGĄ BARBENANTIS LIETUS. Mano gimtadienis, atrodo, pasmerktas būti šaltas, bjaurus ir šlapias. Akimirką kažkas labai sunkus prisilietė prie mano minčių, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl jaučiuosi tokia prislėgta. Tada plūstelėjo vakarykštės dienos prisiminimai ir aš sudejavau.

Sveikinu su gimtadieniu, – tariau sau, įsitaisydama patogiau po antklode. – Ačiū, likusią savaitės dalį praleisiu lovoje.

– Megana, – už durų pasigirdo mamos balsas, lydimas nedrąsaus beldimo. – Jau vėlu. Ar tu atsikėlei?

Nekreipdama į ją dėmesio dar giliau įsirausiau po antklode. Manyje sukunkuliavo pasipiktinimas prisiminus prie tvenkinio nutemptą Bo. Mama žino, kad pykstu ant jos, bet tegul kurį laiką pasikankina slegiama kaltės jausmo. Aš dar nesu pasirengusi atleisti.

– Megana, kelkis. Pavėluosi į autobusą, – įkišusi galvą į kambarį paragino mama konstatuojančiu faktą balsu. Aš purkštelėjau. Štai tau ir mėginimas susitaikyti.

– Aš neisiu į mokyklą, – sumurmėjau iš po antklodės. – Nelabai gerai jaučiuosi. Man atrodo, kad turiu temperatūros.

– Susirgai? Per savo gimtadienį? Kokia nelaimė. – Mama įėjo į kambarį, ir aš žvilgtelėjau pro antklodės kraštelį. Ji atsiminė? – Kaip liūdna, – su šypsena tęsė mama susikryžiavusi rankas. – O aš šiandien po pamokų ruošiausi tave nuvežti užsiregistruoti į vairavimo mokyklą. Bet jeigu tu sergi…

– Tikrai? – Aš pašokau. – Na, žinai, nesijaučiu taip blogai. Išgersiu aspirino ar dar ko nors.

– Taip ir galvojau. – Mama papurtė galvą, kai stryktelėjau ant grindų. – Šią popietę padėsiu tavo tėvui taisyti daržinę, tad negalėsiu atvažiuoti tavęs pasiimti. Bet kai tik grįši, mudvi kartu nuvažiuosime į vairavimo mokyklą. Argi ne gera gimtadienio dovana?

Aš jos beveik negirdėjau. Buvau pernelyg užsiėmusi – laksčiau po kambarį, rankiojau drabužius ir kroviausi daiktus. Kuo greičiau prabėgs ši diena, tuo geriau.

Man grūdant namų darbus į kuprinę, durys vėl prasivėrė. Tarpduryje pasirodė Itanas, nedrąsiai, lūkestingai šypsodamasis ir kažką slėpdamas už nugaros.

Pamerkiau jam akį ir atmečiau atgal plaukus.

– Ko nori, neklaužada?

Išsišiepęs jis žengė pirmyn ir ištiesė man sulenktą popieriaus lapą. Ant viršaus puikavosi ryškiaspalvis piešinys: virš mažo namuko, iš kurio kamino kilo dūmai, kabėjo besišypsanti saulė.

– Su gimtadieniu, Mege, – pasakė jis, labai patenkintas savimi. – Matai, kaip aš prisiminiau.

Šypsodamasi paėmiau savadarbį atviruką ir atverčiau jį. Iš vidaus paprastais pieštukais nupiešta šypsojosi mūsų šeima – už rankų susikibę žmogeliukai iš pagaliukų: mama, Lukas, aš, Itanas ir keturkojis padaras, kuris turėjo būti Bo. Pajutau, kaip sugniaužia gerklę, akys akimirką sudrėko.

– Tau patinka? – susirūpinęs paklausė Itanas.

– Labai, – atsakiau glostydama jam plaukus. – Ačiū. Klausyk, o kodėl mums jo nepakabinus ant šaldytuvo, kad visi matytų, koks tu puikus dailininkas.

Jis išsišiepė ir galvotrūkčiais nurūko rankose gniauždamas atviruką, o aš pajutau, kaip širdyje tapo truputėlį šviesiau. Gal ši diena ir nebus tokia siaubinga.

– TAIGI TAVO MAMA VEŽASI TAVE į vairavimo mokyklą? – paklausė Robis, kai autobusas įvažiavo į mokyklos stovėjimo aikštelę. – Geras. Pagaliau galėsime važiuoti į miestą ir kiną. Nebereikės laukti autobuso ar leisti vakarus žiūrint vaizdajuostes per tavo dvylikos colių televizorių.

– Tai tik leidimas mokytis vairuoti, Robi. – Autobusui sustojus pasiėmiau kuprinę. – Aš negausiu pažymėjimo iškart. Pažįstant mano mamą, praeis dar šešiolika metų, kol galėsiu vairuoti viena pati. Ko gero, Itanas gaus pažymėjimą greičiau nei aš.

Prisiminus brolį netikėtai mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Aš prisiminiau jo vakarykščius žodžius: Flopis sako, kad tu gali matyti per Miglą ir kerus.

Aš visai nesupratau, ką jis turi galvoje, išskyrus jo pliušinį triušiuką.

Man lipant iš autobuso, nuo didelės mokinių grupės atsiskyrė pažįstama figūra ir patraukė tiesiai prie manęs. Skotas. Skrandis apsivertė ir aš apsidairiau ieškodama tinkamų atsitraukimo kelių, bet pabėgti ir įsimaišyti į minią nespėjau – Skotas jau buvo priešais mane.

– Labas. – Jo žemas balsas privertė sudrebėti. Nors buvau išsigandusi, jis vis dar man atrodė gražus, drėgni šviesūs plaukai netvarkingomis bangomis krito ant kaktos. Šiandien kažkodėl jis elgėsi nervingai, vis braukė kirpčius nuo kaktos ir dairėsi aplinkui. – A. – Jis dvejojo prisimerkęs. – Kuo tu ten vardu?

– Megana, – sušnibždėjau.

– Ak, taip. – Jis žengė arčiau, žvilgtelėjo per petį į draugus ir pusbalsiu pasakė: – Klausyk, dėl to, kaip vakar su tavim elgiausi. Taip nederėjo. Atleisk.

Iš pradžių nesupratau, ką jis sako. Tikėjausi grasinimų, įžeidinėjimų ar kaltinimų. Kai pagaliau suvokiau jo žodžius, manimi persirito palengvėjimo banga.

– O, o, – išstenėjau jausdama, kaip kaista veidas. – Viskas gerai. Pamiršk.

– Negaliu, – sumurmėjo jis. – Negaliu tavęs išmesti iš galvos nuo pat vakar vakaro. Buvau tikras niekšas ir norėčiau susitaikyti. Ar… – Jis nutilo, prikando lūpą, o tada vienu atsikvėpimu viską išpyškino: – Ar norėtum šiandien su manim papietauti?

Mano širdis pradėjo daužytis. Pilve pašėlusiai suplasnojo drugeliai, atrodė, kad kojos nesiekia žemės. Vos užteko kvapo ištarti:

– Žinoma.

Skotas nusišypsojo parodydamas akinamai baltus dantis ir pamerkė akį.

– Ei, bičiuliai! Žiūrėkit čionai! – Vienas iš Skoto futbolo komandos draugų stovėjo per kelis žingsnius nuo mūsų, rankoje laikydamas į mus nukreiptą telefoną. – Šypsokitės, tuoj išskris paukščiukas.