Джули Кагава: Geležies.karalienė

– Aha. Bet nedarysi to?

– Ne, – vėl surimtėjęs patvirtino jis ir kilstelėjęs paglostė plaukus, tad aš akimirką užmiršau kvėpuoti. – Noriu žinoti, kada tu nerimauji ar niršti, džiaugiesi ar liūdi. Galbūt ir tu galėtum pajusti mano nuotaikas, nors man kiek geriau sekasi slėpti savo emocijas. Mat daugiau praktikavausi. – Ašo veidą trumpam aptemdė kančios šešėlis ir dingo kaip nebuvęs. – Deja, kuo daugiau laiko mudu praleisime drauge, tuo sunkiau abiem seksis slėpti jausmus vienam nuo kito. – Jis papurtė galvą ir vylingai nusišypsojo. – Tai vienas iš pavojų, kai įsimyli fėjūną.

Aš pabučiavau Ašą. Jis apkabino mane, priglaudė ir mudu gana ilgai taip gulėjome, aš kedenau jam plaukus, vėsios jo lūpos susirado manąsias. Netikėtai mane vėl užplūdo mintys, kurios nedavė ramybės kriptoje, bet aš nustūmiau jas į tamsiausią sąmonės užkaborį. Neatsisakysiu savojo princo. Ir rasiu būdą, kad mūsų istorija baigtųsi laimingai mums abiem.

Keletą akimirkų visas pasaulis man sutilpo šiame žemės lopinėlyje, kur Ašo širdis plakė po mano pirštais ir kur mudviejų kvėpavimas susiliejo. Bet staiga jis kažką suniurnėjo, atšlijo nuo manęs, o veidą nušvietė linksma nuostaba.

– Mes sulaukėme žiūrovo, – sušnibždėjo, o aš išgąstingai atsitiesiau ir puoliau dairytis.

Naktis vis dar buvo rami ir tyli, tik ant cementinės kapinių tvoros tupėjo didžiulis pilkas katinas, aprietęs uodega letenas, ir žvelgė į mus šelmiškomis auksinėmis akimis.

Pašokau ant kojų, išraudusi kaip ugnis.

– Grimalkinai! – sušukau įsmeigusi žvilgsnį į katiną, kuris kuo ramiausiai dėbsojo į mane. – Po velnių, Grimai! Ar tu tyčia kreti tokius pokštus? Ilgai mus stebi?

– Man irgi malonu tave matyti, mirtingoji, – atsiliepė Grimalkinas ir mirktelėjo taip sarkastiškai ramiai, kad ne pyktis ėmė. Tada nukreipė žvilgsnį į Ašą, kuris jau be garso pakilo nuo žemės, ir pridūrė: – Be to, puiku, kad gandai pasirodė teisingi.

Ašas nutaisė abejingą veidą ir pradėjo lyg niekur nieko rankiotis lapus iš plaukų, mano skruostai dar labiau iškaito.

– Kurių galų čia atsibeldei, Grimai? – griežtai paklausiau. – Aš daugiau nieko tau neskolinga. O gal tau vėl paprasčiausiai pasidarė nuobodu?

Katinas nusižiovavo ir lyžtelėjo priekinę leteną.

– Nereikia per gerai manyti apie save, mirtingoji. Nors man visada smagu pažiūrėti, kaip judu einate gūžynių, esu čia ne dėl pramogos. – Grimas persibraukė letena snukutį, paskui atsidėjęs išlaižė kiekvieną nagą, kol galiausiai vėl teikėsi pažiūrėti į mane. – Kai Linansidhė išgirdo, kad jus ištrėmė iš Niekadaniekada, negalėjo patikėti. Nors buvau jai pasakojęs, kaip neprotingai ir nelogiškai elgiasi emocijoms pasidavę žmonės, bet kad ir Žiemos rūmų princas pasirinktų tremtį... Ji nusprendė, jog tai viso labo gandai. Esą Mebės sūnus niekada neatsisakytų savo valdovės ir karalystės, kad būtų ištremtas į mirtingųjų pasaulį dėl puskraujės Oberono dukros. – Grimalkinas sušnarpštė, regis, didžiai patenkintas savimi. – Tiesą sakant, mudu susilažinome iš kai ko labai įdomaus. Linansidhė velniškai pasius, kai išgirs, kad prakišo.

Slapčiomis dirstelėjau į Ašą, bet jis atrodė visiškai abejingas. Grimalkinas skaniai nusičiaudėjo (o tai kačių padermės atstovams tolygu juokui) ir porino toliau:

– Taigi, kai judu pradingote iš Niekadaniekada, Linansidhė paprašė manęs jus surasti. Ji nori pasikalbėti su tavimi, mirtingoji. Nedelsiant.

Kai Grimalkinas grakščiai liuoktelėjęs nuo tvoros be garso nusileido ant žolės, sunkus akmuo užgulė man krūtinę.

– Sek paskui mane, – paliepė katinas ir jo akys sušvito tamsoje tarsi plūduriuojantys auksiniai rutuliai. – Aš parodysiu tau taką iš čia į Antgamtę. Beje, mirtingoji, sklinda gandai ir apie tai, kad tave medžioja geležies fėjūnai. Tad, tavimi dėtas, pasiskubinčiau.

Aš nurijau seilę.

– Ne, – atkirtau ir rutuliai sumirgėjo iš nuostabos. – Dar ne viską baigiau čia. Linansidhė nori pasikalbėti su manimi? Puiku, aš taip pat turiu aptarti su ja keletą dalykų. Bet neketinu keliauti į jos rūmus, kol žinau, kad nors mano tėvas tebėra ten , aš vis dar neturiu supratimo, koks jis. Privalau susigrąžinti šį prisiminimą. O jai teks palaukti, kol tai padarysiu.

Ašas palietė ranką, reikšdamas nebylų pritarimą, o Grimalkinas spoksojo taip, lyg man būtų staiga išaugusios trys galvos.

– Nusprendei nepaklusti Linansidhei? Nė nemaniau, kad bus taip įdomu, – sumurkė katinas, primerkęs akis. – Labai gerai, mirtingoji. – Aš eisiu su tavimi vien jau iš smalsumo: noriu pamatyti Atstumtųjų karalienės veidą, kai išklosi, dėl kokios priežasties privertei ją laukti.

Nors tai nuskambėjo grėsmingai, nesukau galvos. Linansidhei teks atsakyti į daugybę klausimų ir aš užduosiu jai juos, bet pirmiausia reikia sužinoti, ko turėčiau klausti.

MUZIEJAUS DURYS tebebuvo neužrakintos, tad aš lengvai patekau vidun, lydima Ašo ir nepaliaujamai murkiančio Grimalkino. Katinas vos prasmukęs pro duris tiesiog išgaravo – nepasidavė į šalį, nepasislėpė šešėlyje, paprasčiausiai pranyko. Tiesą sakant, nelabai nustebau, nes jau spėjau prie to įprasti.

Tolimiausioje kertėje, atsirėmusi į stiklinę vitriną, mūsų laukė raukšlėta būtybė, nusitvėrusi kaukolę. Mane pamačiusi ji išsišiepė rodydama aštrius kaplius ir perbraukė pirštais per kaukolės skruostikaulius.

– Tu turi tai, – sušvokštė aiškiaregė, nenuleisdama nuo manęs tuščių akiduobių. – Jaučiu pagal kvapą. Parodyk man jį, mirtingoji. Ką tu atnešei senajai Anai?

Aš išsitraukiau iš kišenės žiedą ir jis suspindo dulkėtoje prietemoje tarsi jonvabalis. Pranašautoja dar plačiau išsišiepė.

– O taip. Nelaimėliai mylimieji, išskirti laiko ir gyvenantys vien viltimi... Nors ir bergždžiai, kaip paaiškėjo. – Senė kimiai nusikvatojo sukeldama debesį dulkių. – Tai tu apsilankei kapinėse? Koks įžūlumas. Dabar suprantu, kodėl tavo ateityje mačiau šunį. Gal kartais ten prigriebei ir šio žiedo porą, ką?

– Hmm... kad ne.

– Ką gi. – Aiškiaregė ištiesė suvytusią ranką, pirštai priminė plėšraus paukščio nagus. – Regis, teks pasitenkinti vienu. Megana Čeis, atiduok man simbolį.

– Jūs žadėjote mainais mano prisiminimą, – priminiau žingtelėjusi į priekį.

– Žinau, vaike, – burbtelėjo suirzusi senė. – Sugrąžinsiu tau prisiminimą apie tėvą už simbolį, nors turiu priminti, kad šio prisiminimo tu laisva valia atsisakei. Tebūnie, kaip sulygome. – Ji nekantriai spragtelėjo pirštais. – Na, o dabar duokš. Greičiau.

Aš dar kiek paabejojau, bet galiausiai padėjau žiedą aiškiaregei ant delno.

Ji taip mikliai sugniaužė pirštus, kad net atšokau. Paskui atsidususi prispaudė grobį prie krūtinės.

– Kiek aistros, – sumurmėjo senė tarsi sapnuodama. – Kiek jausmų... Prisimenu juos. Kol dar nebuvau visų atidavusi. Dar neužmiršau, ką reiškia jausti . – Ji sušnarpštė vaduodamasi iš transo ir nuplaukė į patalpos gilumą, į kertę, iš ten vėl pasigirdo jos balsas, staiga tapęs kimus ir gergždžiantis. – Nesuprantu, kaip jūs, mirtingieji, susidorojate su visomis tomis emocijomis. Mano supratimu, jus galiausiai pražudys jausmai. Ar sutinki, prince?

Aš krūptelėjau, bet Ašas liko ramus.

– Jausmai to verti, – tyliai atsakė jis.

– Ar esi tikras? O gal mėgini save įtikinti? – pasidomėjo orakulė, užsimovė žiedą ant kaulėto piršto ir pradėjo susižavėjusi apžiūrinėti. – Pamatysime, ką sakysi po kokių trisdešimties ar keturiasdešimties metų, kai mergiūkštė susens, pasiligos ir sulig kiekviena nugyventa diena ims tolti nuo tavęs, nemirtingo kaip laikas. O galbūt... – ji kreipėsi į mane, – tavo mylimam princui gyvenimas mirtingųjų pasaulyje pasirodys nepakeliamas, buvimas čia neįmanomas ir jis pranyks tuštumoje. Vieną dieną tu atsibusi ir neberasi jo šalia, teliks prisiminimas. Bet tu negalėsi daugiau patirti meilės, nes nė vienas mirtingasis neprilygsta fėjūnams. – Žynė išsišiepė ir užbaigė: – Tada ir tu trokši tuštumos. Kaip aš.