Джули Кагава: Geležies.karalienė

– Megana, – švelniai pašaukė Ašas, – kas nutiko?

Staiga suirzusi nuvijau šalin niūrias mintis. Ne. Aš nepasiduosiu. Ši istorija yra mano, tiksliau mūsų . Tad atrasiu būdą, kaip mudviem gyventi ilgai ir laimingai. Juk aš tiek daug skolinga Ašui.

Kažkas dusliai dunkstelėjęs užšoko ant mauzoliejaus stogo ir ant manęs nuo lubų pasipylė dulkės. Užsikosėjusi pradėjau mosuoti ranka, mėgindama ką nors įžiūrėti pro šapų lietų.

– Kas tai?

Ašas dėbtelėjo į viršų ir prisimerkė.

– Ženklas, kad mums metas eiti. Laikyk.

Jis metė man kažką iš kitos akmeninės pakylos pusės. Daiktas blausiai sužvilgo, kai pagavau jį. Tai buvo dulsvas auksinis žiedas, nuimtas nuo skeleto piršto.

– Štai tavasis simbolis, – sumurmėjo Ašas ir prieš atsitraukdamas nuo pakylos staigiu beveik nepastebimu judesiu dar kažką įsikišo į apsiausto kišenę. – Metas nešdintis iš čia.

Jis atplėšė duris ir davė man ženklą išeiti. Kai šmurkštelėjau pro plyšį, iš viršaus ant peties užtiško kažkas šilto, drėgno ir lipnaus. Kilstelėjau ranką prie kaklo ir pabraukusi supratau, kad tai putotos seilės.

Klaikiai išsigandusi grįžtelėjau ir pažvelgiau aukštyn.

Virš mauzoliejaus kybojo baugus pavidalas: mėnesienos nušviestame danguje aiškiai mačiau pakumpusį raumeningą ir neabejotinai antgamtišką padarą.

Tirtėdama kaip epušės lapas žvelgiau į milžiniško juodo šuns didumo sulig jaučiu raudonas akis, pro pražiotus nasrus styrančias peilius primenančias iltis.

– Ašai, – išlemenau traukdamasi atatupsta, o siaubingas šuo nenuleido nuo manęs ugnimi liepsnojančio žvilgsnio. Dyrėjo į kumštį, kuriame spaudžiau žiedą. – Ar tai...

Jis išsitraukė kalaviją ir patvirtino:

– Taip, tai Grimas.

Siaubūnas nukreipė akis į Ašą ir suurzgė, kad net žemė sudrebėjo, paskui vėl sužiuro į mane kraują stingdančiu žvilgsniu. Galiausiai pritūpė ruošdamasis šuoliui: po glotniu kailiu subangavo raumenys, iš nasrų dribo putos. Ašas pakėlė virš galvos kalaviją ir, nenuleisdamas akių nuo Grimo, kreipėsi į mane:

– Megana, kai pasakysiu „bėk“, skusk tiesiai į jį, o ne nuo jo. Supratai?

Nors tai man atrodė tolygu savižudybei, pasitikėjau Ašu.

– Gerai, – sušnibždėjau ir dar stipriau suspaudžiau žiedą, jausdama, kaip akutė sminga į delną. – Aš pasiruošusi.

Grimas sustaugė, paskui pratrūko kurtinamu lojimu, nuo kurio man vos neplyšo galva. Panorau užsikimšti ausis ir užsimerkti. Matyt, būčiau sustingusi iš siaubo, bet mane išjudino Ašo šūksnis:

– Bėk!

Ir aš šoviau į priekį, o šuo, prašvilpęs man virš galvos, su baisiu trenksmu nusileido kaip tik toje vietoje, kur ką tik stovėjau.

– Skuosk kiek kojos neša! – vėl suriko man Ašas. – Turime dabar pat išsinešdinti iš kapinių!

Už mūsų Grimas suriaumojo iš įtūžio ir pasileido į ataką.

2 Labai judri pasakų būtybė, gebanti keisti pavidalą.

3 Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų kraujo.

4 Keltų mitologijos būtybė, apraudanti netrukus mirsiantį žmogų.

3

Prisiminimas

Ašas nukreipė Grimo pusėn spindinčių skeveldrų krušą, ant siaubūno pasipylė lediniai durklai ir nusmailinti varvekliai. Jie dužo, atsimušę į raumeningą kūną, arba atšokdavo nuo jo, nepalikę nė įdrėskimo, tačiau tai suteikė mums kelias brangias sekundes atsiplėšti nuo persekiotojo. Mudu lėkėme tarp antkapių eilių, atsidauždami į kriptas, nardėme tarp angelų ir šventųjų statulų, o karštas Grimo kvėpavimas jau tvilkė nugaras. Jeigu būtume bėgę atvira vieta, baisusis šuo būtų per kelis mirksnius pavijęs ir sudorojęs mane kaip guminį žaisliuką. Laimei, dėl siaurų takų jam teko truputį sulėtinti tempą. Mudu su Ašu vinguriuodami skutome per kapines, o Grimas lipo ant kulnų. Galiausiai priekyje išniro balta betoninė tvora.

Ašas pirmas pasiekė ją ir mikliai pritūpė, kad galėčiau pasinaudoti juo kaip pristatoma pakopa. Baimindamasi, jog kiekvieną akimirką šuo gali suleisti dantis į nugarą, stryktelėjau Ašui ant kelio ir puoliau ropštis viršun, kabindamasi nagais ir pasispirdama kojomis. Ašas liuoktelėjo ant tvoros, lyg kas būtų už lyno patraukęs, ir pačiupo mane už rankos.

Nuo kurtinamo staugimo suspengė ausyse ir aš padariau klaidą – atsisukau. Tiesiai prieš akis išniro pražioti Grimo nasrai, į nosį tvokstelėjo karštas dvokus kvėpavimas, ant veido užtiško seilių. Ašas vos spėjo patraukti mane nuo tvoros krašto, kai iltys caktelėjo vos per kelis sprindžius nuo veido. Mudu sykiu nusiritome ant žemės kitoje tvoros pusėje ir ji, regis, net sudrebėjo nuo atodūsio, išsiveržusio man iš krūtinės.

Gaudydama kvapą dirstelėjau į viršų. Grimas pritūpė ant tvoros, subaltakiavo į mane ir ruošdamasis šuoliui iššiepė nasrus, net iltys sublizgo mėnesienoje. Akimirką buvau įsitikinusi, kad jis liuoktelės žemyn ir sudraskys mudu į skutelius. Tačiau siaubūnas, paskutinį kartą suurzgęs, nusisuko ir pradingo mums iš akių: sugrįžo į kapines, kurias jam buvo pavesta saugoti.

Ašas mėšlungiškai atsiduso ir atvirto į žolę.

– Štai ką tau pasakysiu, – sušvokštė jis ir trumpam nutilo, užmerkęs akis, atsukęs veidą į dangų. – Su tavimi niekada neliūdėsi.

Aš atgniaužiau tirtantį kumštį ir pradėjau apžiūrinėti delne tebegulintį žiedą. Papuošalas spinduliavo iš vidaus, jį supo stebuklinga aura, pulsuojanti emocijomis: tamsiai mėlyna žaižaravo sielvartu, skaisčiai žalia – viltimi, purpurinė – meile. Dabar, taip aiškiai jį matydama, pajutau sąžinės graužatį ir kaltę. Juk tai daug dešimtmečių trūkusios meilės simbolis, o mudu nesusimąstydami nudžiovėme jį iš kapavietės per akimirksnį.

Nurijusi gumulą gerklėje paslėpiau žiedą džinsų kišenėje. Tada pasibjaurėjusi nusibraukiau Grimo seilių likučius nuo veido ir sužiurau į Ašą.

Jis pramerkė akis ir aš staiga supratau, kad mudu atsidūrėme visai greta vienas kito. Tiesą sakant, buvau tiesiog užsigulusi ant jo, mūsų galūnės susipynė, veidus teskyrė keli centimetrai. Širdis apmirė krūtinėje, o paskui ėmė daužytis dar labiau nei anksčiau. Nuo to laiko, kai mudu ištrėmė iš Niekadaniekada ir aš leidausi namo, mes nebuvome kartu, išties kartu. Aš taip nerimavau dėl to, ką pasakysiu artimiesiems, taip nekantravau atsidurti namuose, kad daugiau apie nieką negalvojau. O Ašas nė sykio nežengė toliau lengvų prisilietimų ar glamonių, matyt, nenorėdamas manęs skubinti. Tiesą sakant, aš nė nežinau, ko jis iš manęs laukė, ko tikėjosi. Ir kas iš viso tarp mūsų buvo?

– Tu ir vėl susikrimtai, – prabilo Ašas ir prisimerkė, o man dėl jo artumo užkando žadą. – Susidaro įspūdis, kad tu nuolat susirūpinusi, o aš negaliu niekuo padėti.

Prikandau lūpą.

– Galėtum liautis kaskart tyrinėti mano jausmus, – pareiškiau mėgindama apsimesti supykusi, nors išties širdis taip daužėsi, kad jis tiesiog negalėjo negirdėti. – Jeigu tai tau labai kliūva, pasistenk nukreipti dėmesį į ką nors kita.

– Kad neišeina, – erzinamai nerūpestingai pareiškė Ašas. Jis atrodė visiškai savimi pasitikintis ir ramutėlis, patogiai įsitaisęs ant nugaros. – Kuo stipresnis ryšys mus sieja su išrinktąja, tuo lengviau perprasti jos jausmus. Tai toks pat nesąmoningas veiksmas kaip kvėpavimas.

– Argi negali užlaikyti kvėpavimo?

Ašas šyptelėjo.

– Man atrodo, galėčiau pasistengęs užblokuoti gebėjimą perprasti tavo jausmus.