Джули Кагава: Geležies.karalienė

– Geležinis arklys nebuvo priešas.

Ašas atsiduso ir patraukė delną nuo kalavijo rankenos.

– Elkis kaip išmanai, – burbtelėjo jis, nunarinęs galvą. – Man tai nepatinka, bet pažiūrėkime, ko prireikė tam geležies fėjūnui. Tik turėk galvoje, vos jis pamėgins pulti, kaipmat palydės galvą, nespėjęs nė mirktelėti.

Mudu išsmukome pro duris į drėgmės sklidiną naktį ir perėję gatvę prisiartinome prie lūkuriuojančio atėjūno.

– Šaunu, – mums priėjus pareiškė geležies fėjūnas ir apdovanojo įžūlia, savimi pasitikinčia šypsena, kuri labai priminė man vieną vaikinuką ugniniais plaukais. – Kaip matau, nepasileidote į kojas. Bijojau, kad teks vaikytis judu po visą miestą norint pasišnekėti.

Aš niūriai nužvelgiau nepažįstamąjį. Iš arčiau jis pasirodė jaunesnis, beveik mano vienmetis, nors žinojau, kad tai dar nieko nereiškia. Juk fėjūnų išvaizda nepavaldi laikui. Iš tikrųjų jam gali būti keli šimtai metų. Bet nepaisant to ir akivaizdaus fėjūnams būdingo žavesio, jis atrodė kaip tikrų tikriausias pankuojantis septyniolikmetis.

– Ką gi, – pasakiau susikryžiavusi rankas ant krūtinės, – aš čia. O kas tu toks ir ko nori?

– Trumpai ir aiškiai. Man patinka. – Geležies fėjūnas paikai išsiviepė, bet nesulaukęs atsakomosios šypsenos išplėtė spindinčias violetines akis ir pridūrė: – Leiskite prisistatyti. Mano vardas Gliukas.

– Gliukas, – pakartojau ir suraukusi kaktą pažvelgiau į Ašą. – Pažįstamas vardas. Kur galėjau jį girdėti anksčiau?

– Žinoma, kad jis tau girdėtas, Megana Čeis, – atsiliepė Gliukas ir dar plačiau išsišiepė rodydamas dantis. – Juk aš buvau pirmasis karaliaus Machinos karvedys.

Ašas akimirksniu išsitraukė kalaviją. Tvykstelėjo žydra šviesa, padvelkė šalčiu. Gliukas kilstelėjo antakius, bet nė nepasijudino, net kai kalavijo geležtė įsirėmė į krūtinę.

– Užuot darę skubotas išvadas, galėtumėte išklausyti, ką pasakysiu, – pasiūlė jis.

– Ašai, – švelniai paprašiau ir Ašas pasitraukė per žingsnį.

Nors jis neįsikišo kardo į makštį, bent jau nesitaikė Gliukui į širdį.

– Ko tau iš manęs reikia? – paklausiau geležies fėjūno, žiūrėdama tiesiai į akis. – Ar tu dabar tarnauji netikram karaliui? Ar tiesiog užsukai prisistatyti?

– Esu čia, – atsakė Gliukas, – nes noriu sustabdyti apsišaukėlio savivalę ne mažiau nei judu. Nežinau, ar girdėjai, princese, kad Vasaros ir Žiemos rūmų fėjūnams nesiseka kovoti prieš Geležies karalystę. Nors Oberonas ir Mebė susivienijo, kad sulaikytų netikrą karalių, jų armijos iš lėto naikinamos. Laukmiškis mažėja sulig kiekviena diena, nes vis naujos teritorijos atitenka Geležies karalystei. Apsišaukėliui tetrūksta vienintelio dalyko, kad niekas nebegalėtų jo sustabdyti.

– Manęs, – sušnabždėjau nedvejodama.

Gliukas linktelėjo.

– Jam tereikia Machinos galių, kad netrukdomas užimtų sostą. Jeigu jis nužudytų tave ir perimtų jas, viskas būtų baigta.

– Iš kur jis žino, kad turiu tų galių, jeigu net aš pati nesu tuo tikra?

– Tu nukovei Machiną, – pamiršęs linksmybes rimtai pradėjo aiškinti Gliukas. – Mano supratimu, Geležies karaliaus galios pereina tam, kas jį nugali. Štai kodėl apsišaukėlio užmačios užgrobti sostą yra neteisėtos. Todėl jam žūtbūt reikia tavęs. – Pašnekovas vėl nusišypsojo. Šiuokart nuožmiai ir grėsmingai. – Visa laimė, kad mes kartiname jam gyvenimą mūšio lauke, o dabar ketiname jį prigriebti pasitelkę tave.

– Kas tie „mes“?

Gliukas vėl surimtėjo.

– Geležinis arklys buvo mano draugas, – paaiškino jis ir man skaudžiai nudiegė širdį, prisiminus tą taurų karį. – Jis pirmasis demaskavo netikrą karalių ir netrukus sulaukė sekėjų. Kadangi mūsų gretos negausios, mes pasirinkome partizaninį karą prieš apsišaukėlio armiją. Žodžiu, darome ką galime.

– Tai jus turėjo galvoje tie siaubūnai vorai, kai kalbėjo apie pasipriešinimą?

– Siaubūnai vorai? – nustebęs perklausė Gliukas. – A, netikro karaliaus samdyti žudikai? Taip, jie šnekėjo apie mus. Nors mūsų, kaip minėjau, per mažai, kad sumuštume apsišaukėlio pajėgas, galime žengti vieną labai svarbų žingsnį, kuris amžiams nuvers jį nuo sosto.

– Kokį?

Gliukas atsiprašomai šyptelėjo ir spragtelėjo pirštais.

Staiga aplink mus kilo bruzdesys ir iš sutemų išniro dešimtys geležies fėjūnų. Mes atsidūrėme glaudžiame žiede ir aš pajutau, kaip pulsuoja aplinkui geležies kerai. Niūrūs, vangūs, bespalviai. Pamačiau gnomus su mechaninėmis rankomis ir elfus milžiniškomis išsprogusiomis juodomis akimis, kurių vyzdžiuose tarsi žibančios žalios skruzdėlės šmėžavo nesibaigiantys skaičiai. Buvo čia ir šunų, kurių kūnai atrodė surinkti iš laikrodžių mechanizmų, ir fėjūnų žalia oda su kompiuterio laidais vietoje plaukų, ir visokių kitokių siaubūnų. Visi jie buvo apsiginklavę iki dantų: geležiniais strypais, metaliniais vėzdais ir grandinėmis, turėjo aštrias iltis ar nagus. Žodžiu, visa tai, kas kelia mirtiną pavojų paprastiems fėjūnams. Ašas atsistojo arčiau manęs ir niūriai iškėlė kalaviją. O aš žaibiškai pasisukau į Gliuką ir nuvėriau rūsčiu žvilgsniu.

– Štai ką tu sumanei, – iškošiau mostelėjusi mus spaudžiančio žiedo pusėn. – Nori mane pagrobti? Ir taip sustabdyti netikrą karalių?

– Suprask mane, princese. – Gliukas gūžtelėjo pečiais ir pasitraukė toliau nuo manęs, į savo bendrų būrį. – Darome tai dėl tavo saugumo. Negalime leisti, kad pakliūtum į apsišaukėlio nagus, nes tada jis laimės ir viskas bus prarasta. Privalome tave kaip reikiant paslėpti. Visa kita dabar nesvarbu. Eime su mumis geruoju. Juk pati matai, mūsų per daug, kad priešintumeisi. Netgi Žiemos princui nepavyks susidoroti su tokia daugybe.

– Nejaugi? – pasigirdo dar vienas balsas kažkur iš šono ar viršaus. – Kad jau taip, gal vertėtų truputį išlyginti jėgų pusiausvyrą?

Nekantriai pasisukusi perbėgau žvilgsniu per stogus ir širdis suspurdo krūtinėje. Mėnesienoje bolavo siluetas. Ant krūtinės sukryžiuotos rankos, vėjo taršomi ugniniai plaukai, į mus nukreiptas besišypsantis veidas, linksinti galva...

– Žinai, princese, – pareiškė Pakas, rydamas mane akimis, – velnioniškai sunku aptikti tavo pėdsakus. Dar gerai, kad Grimalkinas mane susirado. Regis, ir vėl teks gelbėti tave ir ledo berniuką. Netrukus tai jau virs įpročiu.

Ašas užvertė akis į dangų, tuo pat metu budriai sekdamas mus apsupusius užpuolikus, ir iškošė:

– Liaukis taukšti kvailystes ir leiskis čionai, Robinai.

– Robinas? – perklausė Gliukas ir nervingai dėbtelėjo į Paką. – Šaunusis Robinas?

– Ak, jūs tik pažiūrėkite, jis girdėjo apie mane. Regis, tampu įžymybe, – nusišaipė Pakas ir šoko nuo stogo.

Sklęsdamas oru mano bičiulis pasivertė didžiuliu juodu varnu ir kimiai krankdamas smigo žemyn, paskutinę akimirką nugriaudėjo sprogimas ir į šalis pažiro plunksnos, o į ratą Pakas nusileido vėl atgavęs įprastą pavidalą.

– Ta-daaaaaaaaaa! – iškilmingai sušuko jis.

Maištininkai pasitraukė atatupsti, tik Gliukas liko stovėti kaip įkastas.

– Jūsų viso labo trys, – tvirtai pareiškė jis. – Per mažai, kad mus įveiktumėte. Princese, nesipriešink, mes tenorime apsaugoti tave. Geriausia būtų išvengti prievartos.

– Man nereikia jūsų apsaugos, – atkirtau. – Netrukus pamatysi, kad man gynėjų pakanka.

– Be to, kas tau sakė, kad aš vienas? – kraugeriškai nusišypsojęs pasiteiravo Pakas.