Джули Кагава: Geležies.karalienė

Ašo žvilgsnis suminkštėjo, jis palenkė galvą ir pabučiavo mane į lūpas. Aš apsivijau rankomis mylimojo kaklą ir užmerkiau akis, kvėpdama jo kvapą, užmiršusi viską pasaulyje... Na ir kas, kad tik akimirką.

– Ei, balandėliai! – iš tamsos atsklidęs Pako balsas sudrumstė tylą. Ašas nenoriai atsitraukė. – Gal išsinuomokite kambarį viešbutyje ar ką? Mums nelabai įdomu stebėti, kaip judu laižotės.

– Išties, – susierzinęs palaikė Paką Grimalkinas ir aš susiraukiau. Nejaugi dabar ir katinas stojo jo pusėn? – Judinkitės, antraip mes nebelauksime jūsų.

GRIMALKINAS VEDĖ MUS PER MIESTĄ neįtikėtinai ilga vingria gatve, kuri galiausiai paniro į akliną tamsą, ir staiga mes atsidūrėme jau pažįstamuose rūsiuose (labiau primenančiuose požeminį kalėjimą) su liepsnojančiais deglais ant sienų ir išsiviepusiomis gorgonių galvomis ant kolonų.

Grimalkinas sparčiai bėgo koridoriais, kuriuose blausiai mirgėjo deglų šviesa, o tamsoje bruzdėjo ir šmirinėjo neregimi padarai. Aš prisiminiau mūsų pirmąją kelionę čionai ir pirmąjį savo susitikimą su Linansidhe. Tuokart mūsų buvo daugiau. Aš, Pakas, Grimas, Geležinis arklys ir trys puskraujai: Kimė, Nelsonas ir Vorenas.

Dabar gretos gerokai praretėjo. Geležinis arklys žuvo. Kimė su Nelsonu irgi tapo Machinos karvedės Virusės aukomis. Pradėjau svarstyti, ką man dar teks prarasti, kol viskas baigsis. Nejaugi visiems, kurie mane supa, lemta palydėti galvą? Tada prisiminiau niūrią orakulės pranašystę, kad galiausiai liksiu visai viena, bet nuvijau tolyn baimę.

Ašas paėmė už rankos ir spustelėjo pirštus. Jis nieko nepasakė, tačiau aš įsikirtau jam į delną lyg į gelbėjimo lyną, tarsi bijodama, kad gali kiekvieną akimirką pradingti.

Mes kopėme įkandin Grimalkino, kol atsidūrėme didingame Linansidhės rūmų vestibiulyje: platūs laiptai iš abiejų pusių kilo iki pat stogo, sienas puošė garsių dailininkų paveikslai ir meno kūriniai. Nejučia susiradau akimis kabinetinį rojalį kertėje. Kaip tik ten pirmą kartą pamačiau savo tėtį, kuris sėdėjo palinkęs ties klavišais, ir jo nepažinau.

Šiuokart vieta prie instrumento buvo tuščia, o štai juodu aksomu aptraukta sofa prie spragančio židinio užimta. Atsirėmusi į pagalvėles, dailioje rankoje laikydama žaižaruojančią taurę vyno nuo jos į mus sužiuro Linansidhė. Atstumtųjų karalienė.

– Brangučiai! – šūktelėjo ji.

Blyškiaveidė aukšta nuostabi šeimininkė šypsojosi mums kruvinai raudonomis lūpomis, vešlūs vario spalvos plaukai plaikstėsi ore tarsi besvoriai. Ji tingiai pakilo, juodos it derva suknelės palankai vos subangavo, ir atsainiai ištiesė patarnaujančiam satyrui ištuštintą taurę. Šis pagarbiai padavė poniai kandiklį su cigarete. Išpūtusi melsvą dūmą Linansidhė prisiartino prie mūsų kaip alkana tigrė.

– Megana, mažute, kaip gerai , kad apsireiškei. Kai nesugrįžai iš praėjusio žygio, pamaniau, jog bus nutikę kas nors baisaus, balandėle. Matau, kad galiausiai viskas susitvarkė. – Linansidhė nukreipė šaltas mėlynas akis į Ašą ir kilstelėjo lenktą antakį. – O tau iš paskos atsekė Žiemos rūmų princas. Na ir... – nutęsė ji, spragtelėjusi pirštais kietai sučiaupė lūpas ir kiek padelsusi užbaigė: – Užsispyrėlis.

Nuo surauktų antakių oru nuvilnijo galinga banga, žiburiai sumirksėjo. Šeimininkė pasisuko į Ašą.

– Praėjusį kartą kėsinaisi sunaikinti mergaitės šeimą, karalaiti. Perspėju, branguti, man nerūpi, kad esi mylimas Mebės sūnelis. Tik pamėgink kam nors pagrasinti šiuose namuose ir aš ištrauksiu tau žarnas per nosį, o tada padirbsiu iš jų arfos stygas.

– Mielai į tai pažiūrėčiau, – šlykščiai išsiviepęs burbtelėjo Pakas.

Tūžmingai sužaibavau akimis, bet nelemtas klounas tik kyštelėjo liežuvį.

Ašas nusilenkė.

– Aš nutraukiau visus ryšius su Žiemos rūmais, – ramiai paaiškino jis, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Atstumtųjų karalienės. – Daugiau nesu „karalaitis“, o toks pats tremtinys kaip Megana ir jūs pati. Tad neketinu niekam kenkti šiuose rūmuose.

Linansidhė kreivai šyptelėjo.

– Tiesiog neužmiršk, kas čia valdo, mielasis. – Ji galvos linktelėjimu nurodė mums visiems sėstis ant sofų ir pridūrė tokiu tonu, kuriame aiškiai nuskambėjo paslėptas grasinimas: – Taisykitės, brangučiai, taisykitės. Bijau, kad mums teks daug ką aptarti.

Aš giliai įkvėpiau, norėdama nusiraminti, o tada atsirėmusi į aksomines pagalvėles nugrimzdau sofoje, tokioje gilioje, kad vos nepaskendau. Ašas liko stovėti greta manęs, o Pakas su Grimu įsitaisė ant ranktūrių. Linansidhė grakščiai atsisėdo priešais stovinčiame krėsle, susikryžiavo ilgas kojas ir sužiuro į mane pro cigaretės dūmus. Aš prisiminiau tėtį ir pajutau kylant baisų pyktį. Apie tokią galybę dalykų turiu ją iškamantinėti. Tiek klausimų užduoti. Net nežinia, nuo ko pradėti...

Ašas ramindamas spustelėjo petį. Nevertėjo pykdyti Atstumtųjų karalienės, ypač turint galvoje jos žalingą įprotį paversti gyvus žmones arfomis, violončelėmis ir smuikais dėl menkiausių niekų. Reikia veikti apdairiai.

– Taigi, balandėle, – prakalbo Linansidhė, užsitraukė cigaretę ir išpūtė žuvies pavidalo dūmų debesėlį tiesiai į mane. – Girdėjau, kad tave efektingai išgrūdo iš Niekadaniekada. Ką ketini dabar daryti?

– O kodėl jums tai parūpo? – pasiteiravau aš, mėgindama suvaldyti emocijas. – Mes sugrąžinome skeptrą ir sustabdėme karą tarp Žiemos ir Vasaros karalysčių. Tad ar jums ne vis tiek, kas bus toliau?

Linansidhė blykstelėjo akimis, kandiklis su cigarete sudrebėjo rankoje.

– Supranti, brangute, aplinkui sklando negeri gandai... Mirtingųjų pasaulyje baisiai subjuro orai. Vasaros ir Žiemos rūmus baigia sunaikinti Geležies karalystė, o neseniai atsirado dar viena geležies fėjūnų grupuotė. Ir visi kovoja dėl vietos po saule. Be to... – Linansidhė prisimerkė ir pasidavė į priekį, – malama liežuviais apie kažkokią puskrauję princesę, kuriai pavaldūs ir vasaros, ir žiemos burtai. Pasakojama, kad ji gali tapti abiejų rūmų valdove, tad buria savąją kariuomenę. Atstumtųjų ir geležies fėjūnų kariuomenę, ketindama įvykdyti perversmą.

– Ką?!

– Tai viso labo gandai, balandėle, – nuramino mane Linansidhė ir patogiai atsirėmusi išpūtė debesį drugelių. Jie suplakė sparneliais ore, skleisdami dūmų ir gvazdikėlių kvapus, o paskui pradingo be pėdsakų. – Bet juk tu supranti, vaikuti, kad man neramu. Todėl norėčiau sužinoti tiesą.

– Tačiau... tai...

Man pritrūko žodžių. Pajutau, kad pakaušį gręžia įdėmus Ašo žvilgsnis, o ir Pakas nesitvėrė smalsumu. Tik neišmušamas iš vėžių Grimalkinas abejingai tvatijo uodega per sofos ranktūrį.

– Savaime suprantama, kad neburiu jokios armijos, – galiausiai išspaudžiau. – Juk tai juokinga. Neturiu jokio noro rengti perversmų.

Linansidhė mąsliai dyrėjo į mane.

– O kaipgi kiti gandai, brangute? Šnekos apie tai, kad princesei neva pavaldžios Vasaros ir Geležies karalysčių kerų galios? Ar tai irgi tik tušti pramanai?

Aš prikandau lūpą. Bet paskui prisipažinau:

– Ne. Tai tiesa.

Karalienė iš lėto linktelėjo.

– Tada, nori to ar ne, balandėle, tu tapai viena iš pagrindinių karo veikėjų. Atsidūrei ant ribos. Ant ribos tarp fėjūnų ir mirtingųjų, Vasaros ir Geležies karalysčių, amžius menančių tradicijų ir nesulaikomos pažangos. Į kurią pusę linksti? Ką pasirinksi? Tu jau man atleisk, kad suku galvą dėl tavo planų ir nuotaikų, brangute, bet man tai rūpi. Taigi ką ketini daryti toliau?