Джули Кагава - Geležies.karalienė

5

Slaptas prieglobstis

– Tuojau pat atkerėkite jį! – sušukau, iš siaubo tarsi priaugusi prie grindų.

– Tik nesinervink, brangute, – sumurkė Linansidhė ir pabraukė nagu per klavišus. Pasigirdo sielvartingas virpantis garsas. – Jis ne visada toks bus. Tačiau jeigu norite, kad atgautų ankstesnį pavidalą, judviem teks jį pasiimti iš Antgamtės. Mat dėl užkeikimo jis taip ir liks rojaliu, kol bus čia. Pamėgink įžvelgti susidariusios padėties pranašumus, balandėle, ir pasidžiauk, kad nepaverčiau jo vargonais... O dabar, – pridūrė ji, mikliai kaip katė pakilusi nuo kėdės ir nekreipdama nė menkiausio dėmesio į mane sukausčiusį siaubą, – aš tiesiog reikalauju, kad pasiliktumėte vakarienės, brangučiai. Virėja paruoš jūros arkliukų sriubos, aš nesitveriu smalsumu išgirsti, kaip jums pavyko išplėšti Metų laikų skeptrą iš Virusės. Ir, žinoma, turėsite viską iškloti apie meilės prisipažinimą Mebės, Oberono ir abejų rūmų dvariškių akivaizdoje. – Ji beveik užjaučiamai suraukė noselę ir užbaigė: – Ak, jaunystė – kvailystė! Kaip pavydžiu jums tokio nuostabaus naivumo.

– O kaipgi tėtis?!

– Ša, nurimk, mažute. Niekur jis nedings. – Linansidhė nerūpestingai mostelėjo, regis, nė nepastebėdama, kad aš net tirtu iš piktumo. Ašas perspėdamas sugriebė už rankos, kad nepratrūkčiau šaukti. – Dabar sek paskui mane, balandėle. Pirmiausia pavakarieniausime, truputį paliežuvausime, o paskui judu galėsite traukti savais keliais, jeigu norėsite. Man regis, Pakas su Grimalkinu jau laukia valgomajame.

Vos išgirdau buvusio draugo vardą, įtūžis plykstelėjo su nauja jėga. „Šunsnukis! – nusikeikiau mintyse, pėdindama paskui Linansidhę per nesibaigiančias menes, išklotas raudonais kilimais, ir viena ausimi teklausydama jos plepėjimo. – Niekada jam neatleisiu! Nė už ką! Jis nepapasakojo man apie tėtį. Argi už tokius dalykus dovanojama?! Šiuokart jis peržengė visas ribas.“

Kai įėjome į valgomąjį, radome tik Grimalkiną. Pako laimė, nes visą vakarą būčiau smaigsčiusi jį kraugeriškais žvilgsniais. O dabar valgiau nepaprastai gardžią žuvienę, sulig kiekvienu šaukštu regėdama aplinkui vis slėpiningesnes mirguliuojančias spalvas, atsakinėjau į Linansidhės klausimus apie Virusę ir skeptrą, kol galiausiai priėjau iki tos vietos, kai mudu su Ašu ištrėmė iš Niekadaniekada.

– O kas nutiko paskui, brangute? – pasmalsavo šeimininkė, kai aš išklojau, kaip sugrąžinau skeptrą Mebei.

– Na... – išlemenau ir sumišusi dirstelėjau į Ašą. Bet jis kuo ramiausiai sėdėjo, pasirėmęs smakrą ranka, ir apsimetė, kad šis pokalbis jam nė motais. – O argi Grimalkinas nepasakojo?

– Pasakojo, žinoma, bet daug įdomiau išgirsti tai iš pirmų lūpų, balandėle. Matai, man iškilo grėsmė pralaimėti pelningas lažybas. Todėl tikiuosi, kad tu padėsi išsisukti, – paaiškino Linansidhė ir niūriai dėbtelėjo į Grimą, kuris švytėdamas iš pasitenkinimo čiustijosi letenas. – Kitaip šitas katinas taps visiškai nepakenčiamas. – Noriu išgirsti kuo daugiau smulkmenų, mažute.

– Na...

– Šeimininke! – nuaidėjo sniaukrojantis balsas.

Laimei, triukšmingas Kruvinojo Denio ir jo raudonkepurių pasirodymas išgelbėjo mane nuo tolesnio pasakojimo. Kaip ir per praėjusį susitikimą įsispraudę į raudonus surdutus, pasirišę rausvas peteliškes neūžaugos užplūdo valgomąjį ir niūriai vėpsojo į mane. Ašas išplėtė akis, prisidengė burną delnais, bet tirtantys pečiai išdavė, kad juokiasi.

Dar gerai, kad raudonkepuriai nepastebėjo.

– Mes nugabenome kabinetinį rojalį į vietą, kaip liepėte, – suurzgė Kruvinasis Denas, kad net per nosį pervertas žvejo kabliukas sujudėjo. – Ir parūpinome maisto atsargų. Viskas paruošta mergiotei ir jos numylėtiniams.

Nykštukas dėbtelėjo į mane ir išsišiepė, matyt, prisiminęs mūsų ankstesnį susitikimą. Tuokart jis susimokė su šlykščiu puskrauju satyru Vorenu, kuris buvo sumanęs pagrobti mane ir atiduoti į apsišaukėlio karaliaus rankas. Linansidhė nubaudė Voreną (nežinau ir, tiesą sakant, nė nenoriu žinoti kaip), bet pasigailėjo raudonkepurių, paaiškinusi mums, kad jie tik pakluso savo esminiams instinktams. Gal ji tiesiog nenorėjo prarasti nemokamų tarnų? Na, bent jau dabar jie pasirodė labai laiku.

Aš mikliai pašokau nuo kėdės ir visi nustebę sužiuro į mane.

– Ką gi, mums jau laikas, – kuo nuoširdžiausiai išpyškinau. – Juk tėtis jau ten, tiesa? Nenoriu, kad jis būtų vienas, kai vėl atvirs iš rojalio į žmogų.

Tik tada, kai Linansidhė linksmai suprunkštė, aš supratau, kaip absurdiškai nuskambėjo mano žodžiai.

– Nesijaudink, brangute. Kerai išsisklaidys toli gražu ne iš karto. Nors suprantu, kad jūs skubate. Atmink, jeigu panorėtum sugrįžti, mano namų durys tau visada atviros. – Ji mostelėjo cigarete Grimalkinui, kuris sėdėjo priešingoje stalo pusėje. – Grimai, mielasis, juk tu žinai kelią?

Katinas saldžiai nusižiovavo, parietė uodegą ir įsmeigęs į Atstumtųjų karalienę didžiules nemirksinčias akis pakarpė ausimis.

– Mano galva, mudviem dar reikia baigti su lažybomis, – sumurkė jis. – Kurias tu prakišai, jeigu pameni.

– Esi bjaurus padaras, Grimalkinai, – pareiškė atsidususi Linansidhė ir išpūtė dūmų katiną, o jam iš paskos skaliką. – Regis, šiandien aš nieko kito ir nedarau, tik pralaimiu. Ką gi, katine, padarysiu tau tą sumautą paslaugą. Kad ji tau per gerklę išlįstų.

Grimalkinas sumurkė ir man pasirodė, kad šypsosi.

– Sek paskui mane, – paliepė jis man ir pašokęs iškėlė uodegą. – Mums teks vėl nusileisti į rūsį, bet takas netoliese. Tik būkite atsargūs... Linansidhė užmiršo perspėti, kad ten knibždėte knibžda vaiduoklių.

– O kaipgi Šaunusis Robinas? – paklausė Ašas, man dar nespėjus pasitikslinti dėl vaiduoklių. – Gal reikia jį įspėti, kad išeiname? Ar mes paliekame jį čia?

Mane vėl užplūdo apmaudas ir pyktis.

– Man vienodai rodo, – burbtelėjau ir slapčiomis apžvelgiau valgomąjį. O jeigu Pakas pasivertė kėde, lėkšte ar taure? – Kad nori, tegul vejasi mus, bet geriau nesipainiotų man po kojų. Nenoriu jo matyti. Eime, Grimai. – Katinas akivaizdžiai susidomėjęs stebėjo mus primerktomis akimis. Aš ryžtingai kilstelėjau smakrą ir užbaigiau: – Metas dingti iš čia.

MES VĖL NUSILEIDOME į požemius. Grimalkinas nuvedė mus per fakelų apšviestus koridorius prie senų medinių durų, kadaruojančių ant vyrių. Per perdžiūvusios medienos tarpus iš kitos pusės skverbėsi dienos šviesa, kažkur tolumoje čiulbėjo paukščiai.

Atidariusi duris aš atsidūriau miškingoje lygumoje. Aplinkui ošė plačialapiai medžiai, per pievą gurgėjo upeliukas. Pro medžių vainikus skverbėsi saulės spinduliai, kiek tolėliau stovėjo du elniukai ir be jokios baimės žvelgė į mus.

Ašas išėjo paskutinis ir durys sugirgždėjusios užsivėrė. Jis budriu patyrusiu žvilgsniu permetė miško pievelę ir pasisuko į Grimalkiną.

– Iš krūmų mus stebi keletas tamsiųjų elfų. Ar dėl jų mums gali kilti rūpesčių?

Aš pradėjau baugiai naršyti akimis pamiškę, mėgindama įžiūrėti tuos tamsiuosius elfus, kurie, kiek supratau, buvo viena iš baisios išvaizdos kresnų fėjūnų, gyvenančių po žeme, atmainų. Bet, išskyrus elniukus, ničnieko nepamačiau.

Grimalkinas nusižiovavo ir pasikasė ausį.

– Nesijaudink, jie saugo Linansidhės trobelę, – nerūpestingai atsakė jis. – Jeigu naktį išgirsite aplink ją brazdant, žinokite, kad tai jie arba brauniai 5.