Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Nežinau, – sušnibždėjau ir užsidengiau veidą rankomis. Man tiesiog be galo norėjosi įprasto gyvenimo. Troškau sugrįžti namo. Troškau... Vėl atsitiesusi pažvelgiau tiesiai Linansidhei į akis. – Noriu susigrąžinti tėtį. Noriu žinoti, kodėl pavogėte jį iš manęs prieš vienuolika metų.

Stojo tyla. Įtampa vis stiprėjo. Linansidhė rijo mane akimis, cigaretė sustingo taip ir nepasiekusi lūpų, nuo jos driekėsi žydras dūmelis. Ašas apkabino mane per pečius pasiruošęs ginti, jeigu tik iškiltų būtinybė. Akies krašteliu pastebėjau, kad Grimalkino ir pėdos ataušo, o Pakas apmirė ant sofos ranktūrio.

Mano širdis dunkstelėjo. Kartą, kitą. Niekas nė nepakrutėjo.

Paskui Linansidhė užvertė galvą ir pratrūko kvatoti, aš pašokau iš netikėtumo. Šviesos suplazdėjo, užgeso ir vėl plykstelėjo. Atstumtųjų karalienė nenuleido nuo manęs akių.

– Pavogiau? – Linansidhė atsirėmė ir susikryžiavo ilgas kojas. – Pavogiau? Neabejoju, kad tu norėjai pasakyti „išgelbėjau“, tiesa, brangute?

– Aš... – pradėjau klapsėdama akimis. – Apie ką jūs kalbate?

– Ak, tai tu nieko nežinai? Pakai, mielasis, esi tikras niekšelis. Nejaugi jai nepapasakojai?

Piktai dėbtelėjau į savo bičiulį. Jis neramiai suerzėjo, vengdamas pažvelgti į akis. Aš apšalau iš baimės.

„Ne, ne. Tik ne tu, Pakai. Juk pažįstu tave visą gyvenimą. Pasakyk, kad esi niekuo dėtas“, – meldžiau mintyse.

Linansidhė vėl prapliupo nevaldomu juoku.

– Ak, kokia netikėta drama. Nepakartojama. Verta tikros scenos. – Ji suplojo katučių ir šviesos vėl akimirksniu užgeso, tik vienišas šviesos spindulys nukrito ant rojalio.

– Nereikia, Line, – iškošė Pakas. Mane nustebino žemas, kimus, nevilties kupinas balsas ir aš visiškai išskydau. – Nesielk taip. Leisk man pačiam viską paaiškinti.

Linansidhė perliejo jį negailestingu žvilgsniu ir papurtė galvą.

– Ne, mielasis, mano supratimu, laikas atskleisti mergaitei tiesą. Turėjai pakankamai laiko pats viską jai papasakoti, tad dabar gali kaltinti tik save.

Šeimininkė mostelėjo ranka ir suskambo muzika. Niūrūs grėsmingi akordai užtvindė patalpą, nors prie rojalio kaip ir anksčiau niekas nesėdėjo. Nušvito dar vienas šviesos spindulys ir išplėšė iš sutemų Linansidhę besiplaikstančiais plaukais ir plazdančia suknele. Tamsybių mūza išsitiesė visu ūgiu, iškėlė rankas į įsivaizduojamus žiūrovus, užmerkė akis ir prabilo:

– Kartą seniai seniai gyveno du mirtingieji...

Dainingas balsas suskambo mano galvoje, prieš akis kuo aiškiausiai tarsi ekrane pradėjo plaukti vaizdai. Pamačiau jauną besišypsančią nerūpestingą mamą, susikibusią už rankų su aukštu nerangiu vyriškiu, kurį dabar jau pažinau. Juk tai Polas. Mano tėtis. Juodu kvatojosi ir plepėjo, atrodė įsimylėję vienas kitą ir nematė nieko aplinkui. Pajutau, kaip ašaros užspaudė gerklę.

– Žvelgiant paprastų žmonių akimis, – tęsė Linansidhė, – jie niekuo neišsiskyrė. Dvi artimos sielos vienodoje mirtingųjų minioje. Bet fėjūnų pasauliui ši pora buvo tikros kerų versmės, šviesos spindulėliai tamsos karalystėje. Dailininkė, kurios paveikslai, regis, skelbė gyvenimo džiaugsmą, ir pianistas, visa galva pasinėręs į savo muziką, o meilė tik sustiprino jų talentus.

– Palaukite, – neištvėrusi nutraukiau pasakojimą. Linansidhė sumirksėjo, nuleido rankas ir vaizdai išnyko. – Jūs klystate. Mano tėtis nebuvo didis muzikantas, jis dirbo draudimo agentu. Žinau, kad jis mokėjo skambinti pianinu, bet jeigu darė tai taip gerai, kodėl nepasinaudojo šiuo talentu?

– Kuri iš mudviejų čia pasakoja, mažute? – grėsmingai pasiteiravo Atstumtųjų karalienė ir šviesos vėl sumirgėjo. – Ar kada nors girdėjai apibūdinimą „alkanas menininkas“? Tavo tėvas buvo be galo gabus, tačiau muzika neapmokėsi sąskaitų. Na, tai nori išgirsti, kas buvo toliau, ar ne, balandėle?

– Atleiskite, – sumurmėjau ir vėl panirau į sofą. – Būkite gera, tęskite.

Linansidhė sušnarpštė, krestelėjo plaukus, sušneko ir vaizdai vėl plūstelėjo.

– Juodu susituokė ir, kaip paprastai nutinka mirtingiesiems, pradėjo tolti vienas nuo kito. Jis susirado naują darbą ir dėl to buvo priverstas dažnai ilgam išvykti iš namų. Tad muzika juose skambėdavo vis rečiau, kol visiškai nutilo. Žmona tebetapė, bet dabar jos drobės pulsavo ilgesiu ir troškimu patirti ką nors nauja. Galbūt kaip tik tai ir patraukė Vasaros karaliaus dėmesį.

Aš prikandau lūpą. Šią pasakojimo dalį jau buvau girdėjusi iš paties Oberono, tačiau vis tiek nepajėgiau klausytis ramiai. Pajutau, kaip Ašas spustelėjo petį.

– Neilgai trukus gimė kūdikis. Dviejų pasaulių vaikas, pusiau mirtingoji, pusiau fėjūnė. Vasaros rūmuose tuokart kilo labai daug diskusijų, kaip pasielgti: pasiimti mergytę į savo šalį ir auginti kaip Oberono dukrą ar palikti žmonių pasaulyje su mirtingais tėvais. Deja, dar nepriėmus sprendimo šeima su kūdikiu paspruko ir mergaitė tapo nepasiekiama Oberonui. Iki šios dienos niekas neturi nė menkiausio supratimo, kaip mirtingiesiems pavyko tai padaryti. Tiesa, sklandė gandai, kad būtent mažosios mama rado būdą paslėpti saviškius, vadinasi, ji nebuvo tokia akla fėjūnų pasauliui, kaip iš pradžių atrodė.

Tikra likimo ironija, kad juos išdavė būtent muzika, nes mergaitės tėvas vėl pradėjo skambinti. Taigi prabėgus šešeriems metams po pabėgimo karalienė Titanija aptiko mergaitės šeimos buvimo vietą ir nusprendė griebtis keršto. Ji neišdrįso žudyti vaiko, bijodama užsitraukti Oberono rūstybę. Negalėjo paliesti ir motinos, nes ši mirtingoji krito į akį pačiam Vasaros karalystės valdovui. Bet mažosios tėvas neturėjo tokios apsaugos.

– Tai mano tėtį pagrobė Titanija?! – išsprūdo man, nors ir supratau, jog galiu vėl užsitraukti Linansidhės rūstybę. Juolab kad ji jau sužaibavo akimis. Tačiau jaudulys paėmė viršų. – Juk tai neturėjo jokios prasmės! Ir kaip jis galiausiai atsidūrė pas jus?

Tamsybių mūza dramatiškai atsiduso, pakėlė prie purpurinių lūpų kandiklį ir užsitraukė.

– Aš kaip tik priartėjau prie svarbiausios pasakojimo dalies, brangute, – pareiškė ji ir patempė lūpą, o paskui netikėtai išpūtė tiesiai man į veidą melsvą dūmų kamuolį, kuris įgavęs panteros pavidalą praplaukė virš galvos. – Spėju, kad niekas nenori žiūrėti filmų kartu su tavimi?

– Gana tuščių kalbų, – atkirtau ir pašokau ant kojų. – Tiesiog papasakokite, kas nutiko? Pagrobė Titanija mano tėtį ar ne?

– Ne, brangute, – atsiliepė Linansidhė ir nekaltai išplėtusi akis pridūrė: – Tavo tėvą pagrobiau aš .

Net žioptelėjau tai išgirdusi.

– Jūs?! Bet kodėl? Kad užbėgtumėte už akių Titanijai?

– Suprantama, balandėle. Nejaučiu didelės simpatijos tai pavydžiai Vasaros rūmų kalei. Atleisk už piktžodžiavimą, tačiau kaip tik dėl tos furijos kaltės ir atsidūriau tremtyje. O tu turėtum tik džiaugtis, kad tavo tėvas pakliuvo pas mane, o ne į Titanijos nagus. Čia jam visai neblogai gyvenasi. Vasaros karalienė tikriausiai būtų pavertusi jį rupūže arba erškėtrožių krūmu.

– O iš kur jūs sužinojote apie jos kėslus? Kodėl įsikišote?

– Paklausk Pako, – pasiūlė Linansidhė ir mostelėjo kandikliu sofos ranktūrio pusėn. – Tuo metu jis tapo tavo apsaugininku ir pats man viską išklojo.

Pasijutau tarsi gavusi smūgį į paširdžius. Negalėdama patikėti savo ausimis pasisukau į ištikimą bičiulį, bet jis uoliai bandė kažką įžiūrėti kertėje.

– Pakai? Ar tu išplepėjai jai apie mano tėtį?