Джули Кагава - Geležies.karalienė

Jis krūptelėjo ir pasikasė pakaušį.

– Tu nesuprasi, princese. Kai išgirdau, ką rezga Titanija, turėjau ko nors imtis. Oberonui tai nerūpėjo, iš jo negalėjai tikėtis pagalbos. Beliko kreiptis į Linę. – Pakas gūžtelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo. – Negalėjau atvirai stoti prieš Vasaros valdovę, princese. Tai būtų reiškę tikrą savižudybę, netgi man.

Giliai įkvėpiau mėgindama surikiuoti mintis, bet mane dusino aklas pyktis. Pakas žinojo! Jis nuo pat pradžių žinojo, kur mano tėtis. Visus tuos metus, kol buvo geriausias draugas... Kol apsimetinėjo geriausiu draugu, matydamas, kaip skaudžiai išgyvenu netektį, kurią lydėjo nuolat sapnuojami košmarai, nepasitikėjimas savimi, atskirtis ir vienatvė. O jis visą laiką žinojo...

Nuo vienu metu užplūdusių prisiminimų apie vienuolika metų širdgėlos, bejėgiškumo ir pykčio įtūžis dar sustiprėjo, akis aptraukė raudona migla.

– Kodėl man nepapasakojai?! – pratrūkau ir Pakas vėl susigūžė.

Sugniaužusi kumščius puoliau prie jo. Oras aplink mane subangavo nuo kerų. Karštų ir pasiutiškų.

– Visą tą laiką, visus tuos metus tu žinojai ir nieko man nepasakei! Kaip galėjai taip pasielgti?! O aš laikiau tave tikru draugu!

– Princese... – pabandė įsiterpti Pakas, bet aš nesitverdama pykčiu iš visų jėgų smogiau jam per veidą.

Iš netikėtumo Šaunusis Robinas atsidūrė ant grindų, o aš palinkau ties juo dusinama ašarų ir neapykantos.

– Tu atėmei iš manęs tėtį! – surikau vos tramdydama norą spirti į šonkaulius. – Tai tu dėl visko kaltas!

Ašas prisiartino iš nugaros ir sugriebęs per liemenį atitraukė nuo Pako. Aš dar kurį laiką stengiausi išsivaduoti, paskui pasisukau, įsikniaubiau Ašui į krūtinę ir trūksmingai įkvėpiau, veltui mėgindama sulaikyti ašaras.

Na va, dabar sužinojau tiesą, bet ar nuo to lengviau? Ką čia pasakysi, jeigu geriausias draugas melavo man ištisus vienuolika metų? Neišmaniau, kaip reikės vėl pažvelgti į Paką ir užgniaužti norą dar kartą smogti per veidą. Tvirtai žinojau tik viena: kuo ilgiau tėtis bus Antgamtėje, tuo labiau užmirš tikrą pasaulį. Negaliu palikti jo likimo valiai pas Linansidhę. Privalau išgelbėti šiandien pat.

Kai vėl pakėliau akis, Pako nebebuvo, nuo sofos mane stebėjo tik Atstumtųjų karalienė, primerkusi mėlynas akis.

– Nagi, brangute, – suburkavo ji, kai atsitraukiau nuo Ašo ir nusišluosčiau veidą rankove. – Ką dabar ketini daryti?

Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į Linansidhę, iš paskutiniųjų mėgindama neprarasti savitvardos.

– Pareikalauti, kad paleistumėte mano tėvą, – išpyškinau, bet užuot atsakiusi, pašnekovė tik kilstelėjo antakį. – Jam čia ne vieta. Turiu sugrąžinti jį į tikrą pasaulį.

Linansidhė žvelgė į mane nesuprantamu žvilgsniu. Kai užsitraukusi išpūtė dūmą, primenantį žiedu susirangiusią gyvatę, nei akys, nei veidas neišdavė jokių jausmų.

– Brangute, ar supranti, ką teks išgyventi tavo mamai, jeigu vieną gražų vakarą tu išdygsi ant slenksčio su jos seniai dingusiu vyru? Nejaugi manai, ji įsileis jį į namus lyg niekur nieko ir gyvenimas grįš į senas vėžes? Ne, balandėle, taip nebūna. Veikiausiai tokiu elgesiu tik sugriausi savo šeimos gyvenimą.

– Žinau, – sušnabždėjau rydama ašaras, bet jos vis tiek smaugė gerklę ir trukdė kalbėti. – Neketinu vestis jo į namus. Mama... Mama dabar turi Luką ir Itaną. Aš suprantu... kad mes daugiau nebūsime viena šeima.

Vos tik balsiai ištariau šiuos žodžius, iš akių vėl pasipylė ašaros. Taip, tai tebuvo paika svajonė, bet vis tiek buvo skaudu matyti, kaip ji žlunga, ir suprasti, kad visiems laikams praradau savo tikrąją šeimą.

– Tai kam jis tau, brangute? – pasmalsavo Linansidhė.

– Aš noriu, kad tėtis vėl būtų toks kaip buvęs, kad gyventų įprastą gyvenimą! – sušukau grąžydama rankas. – Negaliu susitaikyti su mintimi, jog jis galutinai išprotės! Nenoriu, kad amžinai klajotų po šių rūmų menes nežinodamas, kas jis toks, užmiršęs savo praeitį. Jeigu aš... žmogiškai pasišnekėsiu su juo, galbūt jis prisimins mane...

Ašas prisiartino ir palietė nugarą, tarsi norėdamas priminti, kad tebėra šalia.

– Tiesiog noriu, kad jis gyventų toliau. Bet... čia tai neįmanoma. Nežinant savo amžiaus, užmiršus praeitį... Jūs privalote jį paleisti.

– Tikrai privalau? – Nors Linansidhė linksmai šypsojosi, balse pasigirdo slaptas grasinimas. – Kaip tu ketini įtikinti mane, brangute? Man velniškai nepatinka skirtis su savo numylėtiniais, net jeigu jie kieno nors giminaičiai. Taigi, balandėle, ką gali man pasiūlyti mainais į savo tėvo laisvę?

Mane pagavo nerimas. Dabar prasidėjo pavojingiausia pokalbio dalis – sandoris. Iš kur man žinoti, ko iš manęs norėtų Tamsybių mūza: balso, jaunystės, pirmagimio... Man dar nespėjus ištarti nė žodžio, Ašas sugriebė už alkūnės ir įbruko kažką į delną.

Nesitverdama smalsumu kilstelėjau ranką ir slapčiomis pažvelgiau. Delne sužvilgo auksinis žiedelis, skleisdamas žydrus ir žalius spindulius. Jis atrodė kaip du vandens lašai panašus į tą, kurį nudžiovėme iš kapavietės. Dirstelėjau į Ašą, jis mirktelėjo man.

– Pameni, aiškiaregė klausė, gal turi antrąjį žiedą? – šnipštelėjo į ausį. – Taigi bent vienas iš mudviejų pagalvojo apie ateitį.

– Na, brangute? – kreipėsi į mane Linansidhė, neleisdama atsakyti Ašui. – Apie ką judu ten kuždatės? Nujaučia širdis, kad apie tai, ką ketini man pasiūlyti mainais už tėvą, ką?

Aš apdovanojau Ašą akinama šypsena ir pasisukau į pašnekovę.

– Taip, – sušnibždėjau ir pakėliau simbolį prieš šviesą. Jis sužėrėjo, o Linansidhė, regis, priaugo prie sofos. – Galiu jums pasiūlyti šį žiedą.

Godžiai sublizgusios žalios akys be žodžių patvirtino, kad mes laimėjome.

– Atiduosi simbolį, brangute? – pasitikslino Atstumtųjų karalienė ir apsimestinai abejingai atsirėmė į krėslo atkaltę. – To turėtų pakakti. Bent jau pradžiai. Manau, galėčiau tavo tėvą išmainyti į žiedą.

Man net kojas pakirto iš palengvėjimo, bet Ašas netikėtai žingtelėjo į priekį ir uždėjo ranką ant žiedo.

– Tai dar ne viskas, – pareiškė jis, kol aš spoksojau į jį nesumodama, ką galvoti. – Jūs žinote, kad Meganą medžioja geležies fėjūnai. Tad mudu negalime bastytis po mirtingųjų pasaulį neturėdami veiksmų plano. Mums reikia vietos, kur galėtume saugiai pasislėpti nuo apsišaukėlio valdovo pakalikų.

– Ašai, ką čia sumanei? – sušnypščiau po nosimi.

Jis dirstelėjo mano pusėn ir beveik be garso ištarė:

– Pasitikėk manimi.

Linansidhė papūtė lūpas.

– Judu bandote mano kantrybę, brangučiai, – iškošė ji, pabarbeno nagais per ranktūrį ir atsiduso. – Bet tiek jau to, turiu vieną mielą priebėgą, kurią galėčiau jums kuriam laikui užleisti. Ji gerai užmaskuota ir gana saugi: pasirūpinau, kad keletas tamsiųjų elfų prižiūrėtų ją kaip savo akį. Ar dabar jau pakaks , balandėle?

Mečiau klausiamą žvilgsnį į Ašą, jis linktelėjo.

– Taip, – patvirtinau ir padėjau simbolį ant stalo. Žiedas suspindo kaip pasiklydęs jonvabalis. – O kad jau sulygome, kur mano tėvas?

Linansidhė pražydo šypsena. Grakščiai pakilo nuo krėslo, nuplaukė prie kertėje stovinčio kabinetinio rojalio, prisėdo ant kėdės ir perbėgo pirštais per klavišus.

– Štai čia, brangute. Tau iš kairės. Deja, nuo to laiko, kai išvykai, tavo tėvas visiškai sugniužo ir vis mėgino pabėgti iš rūmų. Todėl man teko užkirsti kelią toms paikoms užmačioms ir paversti jį rojaliu.