Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Eime, – galiausiai paragino Ašas ir paglostė ranką. – Dabar tu jam niekuo nepadėsi, nes pati esi nusigalavusi. Pailsėk.

Klusniai leidausi vedama per koridorių, paskui į antrą aukštą laiptais, nuo kurių kaip ant delno vėrėsi apatinė erdvė. Iš netašytų rąstų baliustrada atitvertos palėpės galėjai matyti svetainę, kampe stovėjo gremėzdiška lova, užklota lokio kailiu su visa galva ir aštrianagėmis letenomis.

Ašas nutraukė siaubą keliančią lokeną ir pamojo, kad gulčiau. Aš it apdujusi prisėdau ant apkloto. Kai nebeskambėjo muzika, name tapo taip neįprastai tylu, jog net ausyse spengė. Ašas stypsojo prie lovos keistai svetimas ir neryžtingas.

– Aš būsiu apačioje, – sumurmėjo. – Pasistenk užmigti.

Jis pasisuko eiti, bet aš čiupau už rankos ir tvirtai suspaudžiau.

– Ašai, palauk, – paprašiau ir jis sustingo vietoje.

Galbūt paskubėjau, bet mane tiesiog dusino prieštaringi jausmai: pyktis ant Pako, nerimas dėl tėčio, baimė, kad ką tik sužlugdžiau mudviejų su Ašu santykius.

– Dabar dar negaliu likti viena, – sukuždėjau kirste įsikirtusi jam į ranką. – Maldauju, pabūk su manimi bent truputį. Gali nieko nesakyti, galime nesikalbėti. Tik... pasilik. Būk geras.

Ašas abejojo. Akyse įžvelgiau svyravimą, nebylią kovą, bet galiausiai jis linktelėjo. Prisėdęs ant lovos atsirėmė į galvūgalį, o aš susirangiau į kamuolėlį, tenkindamasi vien tuo, kad jis greta. Girdėjau, kaip daužosi Ašo širdis, nors išoriškai atrodė šaltas, pajutau blyksint emociją, kuri apgaubė jį lyg padūmavusi aura, pagavau šią reakciją, kurios jis nevaliojo nuslėpti.

Sutrikusi sumirksėjau.

– Tu... pavyduliauji, – sukuždėjau apstulbusi.

Neįtikėtina. Ašas, buvęs Žiemos rūmų princas, pavyduliauja. Pakui. Nė nežinau, kodėl taip nustebau. Gal kad Ašas atrodė pernelyg šaltakraujiškas ir pasitikintis savimi. Bet aš neabejotinai atpažinau jį kankinantį jausmą.

Jis pasimuistė ir paskersakiavo į mane.

– O ką, negalima? – vos girdimai paklausė, dyrėdamas į tolimiausią kertę. – Negalima pavyduliauti išgirdus, kad tu bučiavaisi su juo, kad sakei jam...

Ašas nutilo per pusę žodžio, brūkštelėjo ranka kaktą, o aš prikandau lūpą.

– Suprantu, kad tai aš palikau tave, – vėl prakalbo jis, vis dar neatitraukdamas žvilgsnio nuo sienos. – Pasakiau, jog mes priešai ir negalime būti kartu. Žinojau, sudaužysiu tau širdį, bet... Žinojau ir tai, kad Pakas bus greta ir viską pataisys. Taigi pats esu kaltas dėl to, jog viskas taip pakrypo. Suprantu, neturiu teisės klausti, tačiau...

Ašas vėl nutilo ir mėšlungiškai įkvėpė, tarsi ruoštųsi nelengvam prisipažinimui. O aš nuščiuvau nujausdama, ką jis pasakys.

– Tačiau, – galiausiai išspaudė jis, žiūrėdamas tiesiai į akis, – aš turiu žinoti, Megana. Negaliu ištverti abejonių, ypač kai kalbama apie jį. Ir tave. Tai varo mane iš proto.

Ašas atsiduso, paėmė už rankos ir nudelbė akis į mudviejų susipynusius pirštus.

– Tu žinai, ką tau jaučiu. Žinai, kad apsaugosiu nuo visų pavojų, bet yra dalykų, kurie man nepavaldūs.

– Ašai...

– Jeigu tu dar tebesvarstai, ar nori būti su Šauniuoju Robinu, pasakyk dabar. Aš pasitrauksiu, užleisiu jam vietą, padarysiu viską, ko tu panorėsi. – Ašo balsas vos pastebimai virptelėjo. Kai jis vėl pakėlė akis į mane, pajutau, kaip sudunksėjo jo širdis. – Pasakyk man tai šiandien ir aš daugiau niekada to nepaklausiu. Ar tu myli jį?

Giliai įkvėpiau ketindama sušukti „ne“, bet... susilaikiau. Nepajėgiau apsiriboti vienskiemeniu atsainiu atsakymu, ypač kai Ašas taip žiūrėjo į mane. Jis nusipelnė žinoti tiesą. Visą, be užuolankų.

– Mylėjau, – tyliai prisipažinau. – Bent jau man taip atrodė, nors dabar abejoju tuo. – Aš nutilau sverdama tolesnius žodžius, o Ašas, sustingęs it suspausta spyruoklė, laukė, kada surikiuosiu mintis.

– Kai tu išėjai, man buvo labai skaudu. Maniau, daugiau tavęs nebepamatysiu. Pasakei, kad mes priešai, kad mums nevalia būti drauge, ir aš patikėjau. Jaučiausi įtūžusi ir sutrikusi, o Pakas buvo greta, pasiryžęs viską pataisyti, tavo žodžiais tariant. Nenuostabu, kad mano žvilgsnis nukrypo į jį, juk žinojau, ką man jaučia. Kažkurį laiką net tariausi, jog galėčiau... pamilti jį. Bet vos tik vėl išvydau tave, – kalbėjau toliau drebančiu balsu, – supratau, kad mano jausmai Pakui visiškai kitokie. Jis geriausias mano draugas, tad jam visada atsiras vietos širdyje, bet... myliu aš tave, Ašai. Tiesiog neturiu pasirinkimo... nes visada tave mylėjau.

Išgirdau slopų atodūsį, tarsi Ašas būtų ilgam sulaikęs kvėpavimą. Jis prisitraukė mane ir tvirtai apkabino. Aš padėjau galvą jam ant krūtinės ir užmerkiau akis, išmetusi iš galvos visas mintis apie Paką, tėtį ir apsišaukėlį valdovą. Rytoj apie juos pagalvosiu. O dabar tenorėjau užsnūsti, nugrimzti į nebūtį ir apie nieką negalvoti. Ašas neryžtingai tylėjo. Kerų aura dar sykį trumpai blykstelėjo ir išblėso. Bet man pakako įsiklausyti į jo širdies dūžius, kad suprasčiau, ką jis jaučia.

– Kalbėk su manimi, – sušnabždėjau ir brūkštelėjau ranka jam per krūtinę. Ašas sudrebėjo. – Labai prašau. Tyla varo mane iš proto. Nenoriu girdėti savo minčių.

– Ką nori, kad pasakyčiau?

– Bet ką. Papasakok kokią nors istoriją. Apie vietas, kuriose buvai. Ką tik nori, kad tik nereikėtų... apie nieką galvoti.

Ašas patylėjo. Paskui pradėjo tyliai niūniuoti lėtą melodiją, kuri išstūmė iš miegamojo tylą. Liūliuojantis ramus motyvas priminė man sūkuriuojančias snaiges, į žiemos miegą nugrimzdusius medžius, žvėrelius, susirangiusius į kamuolėlį savo urveliuose. Iki pavasario... Ašas iš lėto glostė nugarą į taktą lopšinei ir miegas nusileido ant manęs nelyginant šilta antklodė...

– Ašai, – pašaukiau jausdama, kad akys limpa.

– Ką?

– Nepalik manęs vienos, gerai?

– Juk pažadėjau nepalikti, – atsakė jis, paglostė galvą ir beveik negirdimai pridūrė: – Nebent pati panorėsi.

– Ašai.

– Naaa?

– Aš... myliu tave.

Jo rankos suvirpėjo ir apmirė.

– Žinau, – sukuždėjo jis pakreipęs galvą. – Pamiegok. Aš pasėdėsiu šalia.

Ir po šių žodžių aš nugrimzdau į sapną.

„SVEIKA, MANO MEILE, – sušnibždėjo Machina, tiesdamas į mane rankas. Geležiniai čiuptuvai jam už nugaros rangėsi užburiančiame šokyje. Aukštas ir didingas, ilgais sidabriniai plaukais, žvilgančiais tarsi skystas gyvsidabris, jis žvelgė į mane nakties juodumo akimis. – Laukiau tavęs.“

„Machina, – sušnabždėjau visa pašiurpusi ir sužiurau į mus supančią tuštumą. Mano balsą iš visų pusių atkartojo aidas. Mes buvome vienui vieni beribėje tamsoje. – Kur aš? Kodėl tu čia? Maniau, kad nužudžiau tave.“

Geležies karalius nusišypsojo, sidabriniai plaukai sušvito pragariškoje tamsoje.

„Tau nepavyks manimi atsikratyti, Megana Čeis. Mudu būsime viena esybė nuo šiol ir per amžius. Tik tu dar to nesupratai. Prieik arčiau, – paliepė jis ir mostelėjo ranka. – Prieik, mano meile, ir aš tau parodysiu, ką turiu galvoje.“

Aš pasitraukiau atatupsta.

„Nevadink manęs taip. Aš nepriklausau tau, – paprieštaravau ir vėl žingtelėjau atgal, nes jis slinko vis arčiau. – Tau čia ne vieta. Užtenka brautis į mano sapnus. Aš myliu kitą.“

Machina tebesišypsojo lyg niekur nieko.

„Ak, taip, savo Žiemos rūmų princą. Nejaugi tikiesi, kad tau pavyks neprarasti jo, kai suprasi, kas esi iš tikrųjų? Nejaugi manai, kad jis tavęs tebenorės po viso to?“