Джули Кагава - Geležies.karalienė

Jis tylėdamas nusivedė mane į viršų, į mansardą, ir pasodino ant nepriekaištingai paklotos lovos, pirma nutraukęs lokio kailį. Kai atidarė indelį, pajutau aštrų vaistažolių kvapą. Jis pasirodė man nepaprastai pažįstamas ir staiga priminė panašią sceną šalčiu alsuojančiame kambaryje lediniuose rūmuose: tuokart Ašas sėdėjo ant lovos be marškinių, aptekęs krauju, o aš tepiau žaizdas...

Muzika vis netilo, gedulinga melodija griebė už širdies. Ašas prisėdo greta manęs ir atsargiai atraitojo rankovę. Pasimatė ploni raudoni įbrėžimai, mėlynės. Kai jis pradėjo tepti ant jų vėsų tepalą, kuris išsyk ėmė graužti, pastebėjau, kad Ašo aura įgavo blausiai raudoną atgailos atspalvį.

– Žinai, aš vis dar pykstu ant tavęs, – pareiškiau neatsisukdama. Niūrūs muzikos akordai kėlė juodą liūdesį ir aš stengiausi nekreipti dėmesio į vėsių pirštų prisilietimus, nors po jų šonkaulių maudimas palaimingai lėgo. – Juk galėjai bent perspėti. Nejaugi buvo sunku pasakyti: „Paklausyk, šiandien per pratybas aš užkursiu tau gerą pirtį“?

Ašas ištiesė man indelį su tepalu iš už nugaros, kartu priversdamas prisiglausti prie krūtinės.

– Tavo tėčiui viskas bus gerai, – sukuždėjo jis kaip tik tada, kai man skaudžiai sugėlė širdį. – Tiesiog reikia laiko prisiminti viskam, kas buvo užmiršta. Dabar jis jaučiasi sutrikęs ir įsibaiminęs, tad griebiasi vienintelio pažįstamo dalyko kaip skęstantysis šiaudo. Kalbėkis su juo ir jam palengva sugrįš atmintis.

Nuo Ašo sklido aitrus speigo ir mėtų kvapas. Aš truputį pakreipiau galvą ir pakštelėjau į duobutę po smakru, jis vos girdimai atsiduso. Staiga susigriebiau, kad mudu sėdime ant lovos, vienudu, slaptoje buveinėje, o aplink nėra suaugusiųjų (bent jau sveiko proto), kurie galėtų pagrūmoti pirštu ir subarti. Mano širdis taip suspurdo, kad dūžiai aidėjo ausyse. O ir Ašo pradėjo plakti tankiau.

Aš dar labiau prisiglaudžiau ir pabučiavau į smakrą, bet jis pasuko galvą ir mūsų lūpos susitiko, o dar po akimirkos mudu jau bučiavomės taip, tarsi būtume troškę susilieti. Ašo pirštai paniro į plaukus, manieji įsigavo po marškiniais. Pradėjau glostyti tvirtus krūtinės ir pilvo raumenis. Jis sudejavo, apkabinęs pasiguldė mane ant lovos ir užgulė atsargiai, kad nenuspaustų.

Mano kūnas pradėjo tvinkčioti, jausmai virte užvirė, krūtinėje netilpo emocijos, kurias vargiai besupratau. Ašas gulėjo ant manęs, bučiavo lūpas, aš glamonėjau vėsią šilkinę odą. Nepajėgiau nei kalbėti, nei galvoti. Tegalėjau jausti .

Ašas lengvai kilstelėjo. Sidabrinės akys sužėrėjo, kai įdėmiai pažvelgė į mane.

– Tu tikra gražuolė, – labai rimtai sušnabždėjo jis ir paglostė skruostą. – Aš sakau tai... ne taip dažnai... kaip turėčiau. Bet noriu, kad žinotum.

– Gali nieko nesakyti, – sukuždėjau, nors nuo ką tik išgirsto prisipažinimo net suplazdėjo širdis. Juste jutau aplink mus pulsuojančias emocijas, spalvų ir šviesų pliūpsniai tiesiog žilpino akis. – Aš ir taip tave jaučiu, – tyliai pridūriau ir jo širdis po mano pirštais tankiau suplakė. – Beveik galiu girdėti tavo mintis. Keista, ką?

– Ne, – sunkiai išspaudė Ašas ir visas sudrebėjo.

Aš atmerkiau akis ir pažvelgiau į nuostabų veidą.

– Kas tau?

– Nieko. Tik... – Ašas krestelėjo galvą. – Niekada nemaniau, kad... kad dar kartą tai patirsiu. – Jis atsiduso ir maldaujamai pažiūrėjo į mane. – Atleisk, man sunkiai sekasi paaiškinti, ką jaučiu.

– Nieko tokio, – šypsodamasi nuraminau ir suėmiau delnais jo galvą. – Žodžių man dabar mažiausiai reikia.

Jis šyptelėjo ir vėl palinko prie manęs.

Tik staiga apmirė.

Aš nustebusi grįžtelėjau, pažvelgiau į laiptus ir aiktelėjau iš netikėtumo.

Nuo viršutinės pakopos į mus spoksojo Polas, išplėtęs padėrusias akis. Nors jis neištarė nė žodžio ir, matyt, nė nesuprato, kas čia dedasi, visa iškaitau ir apmiriau iš gėdos. Ašas atšlijo nuo manęs ir pašoko ant kojų, veidas kaipmat tapo neįžvelgiamas it kaukė, o man teko ne juokais suimti save į rankas, kad atgaučiau kalbos dovaną.

Atsisėdau lovoje taisydamasi susiglamžiusius drabužius, išsitaršiusius plaukus ir dėbtelėjau į tėtį, kuris žvelgė į mane tarsi sapnuodamas.

– Tėti, ką čia darai? Kodėl tu ne apačioje prie rojalio? – paklausiau ir mintyse tūžmingai pridūriau: „Kur tau ir vieta.“

Aišku, aš apsidžiaugiau, kad tėtis pirmą kartą pažvelgė į mane, tiesiog jis pasirinko visiškai netinkamą laiką.

Polas tik suklapsėjo akimis. Aš atsidusau, kaltai dirstelėjau į Ašą ir nusprendžiau palydėti tėtį į apačią.

– Eime, tėti, paieškosime vieno tokio katino, kurį maža nudobti, kad mūsų neįspėjo apie tavo pasirodymą.

– Kodėl? – sušnibždėjo Polas ir man užkando žadą. Jis dyrėjo į mane sielvartingomis akimis. – Kodėl aš... čia? Kas... kas tu?

Gniužulas dar labiau užspaudė gerklę ir aš vos išlemenau:

– Tavo dukra.

Jis spoksojo neatpažindamas manęs, o man taip norėjosi, kad atpažintų.

– Tu buvai vedęs mano mamą, Melisą Čeiz. O mano vardas Megana. Kai mudu paskutinį kartą matėmės, man ką tik buvo sukakę šešeri, pameni?

– Dukra?

Sutrikusi linktelėjau. Ašas tylomis stebėjo mus iš kertės, nugara jaučiau jo žvilgsnį.

Nuliūdęs Polas beviltiškai papurtė galvą.

– Aš... neprisimenu, – balsas užlūžo, tėtis pasitraukė nuo manęs ir pasisuko į laiptus.

– Tėti...

– Neprisimenu! – skausmingai suriko jis, veidą vėl iškreipė pamišėliška išraiška. – Žiurkės cypia, o aš nieko neprisimenu! Šalin, šalin!

Polas nudundėjo laiptais, puolė prie rojalio ir pradėjo nekantriai daužyti per klavišus. Aš atsidusau ir persisvėrusi per turėklus liūdnai įsistebeilijau į jį.

Po kelių akimirkų Ašas apkabino mane ir priglaudė prie krūtinės.

– Tai tik pradžia, – paguodė jis. Aš linktelėjau ir įsikniaubiau į petį. – Jis bent jau prakalbo. Pamažu viską prisimins.

Vėsios lūpos glustelėjo prie kaklo. Nuo šio trumpo vos juntamo prisilietimo net sudrebėjau.

– Atleisk, kad taip išėjo, – sušnibždėjau egoistiškai apgailestaudama, jog mums sutrukdė. – Esu tikra, kad anksčiau nieko panašaus tau nebuvo nutikę.

Ašas prunkštelėjo. Įdomu, ar mums pavyks susigrąžinti prarastą mirksnį? Paglosčiau šilkinius plaukus ir tvirčiau prisiglaudžiau.

– Apie ką galvoji? – pasiteiravau.

– Kad tai reikia atidėti, – atsiliepė jis, iš apačios sklindant niūrios pamišėliškos muzikos akordams. – Kad turime galvoti apie svarbesnius dalykus. Reikia skirti visas jėgas kalavijo valdymo pratyboms ir nuspręsti, kaip kovosime prieš apsišaukėlį karalių, kai ateis laikas. Juk jis vis dar tebeieško tavęs.

Aš nusivylusi papūčiau lūpas. Tačiau Ašas tik šyptelėjo ir paglostė ranką.

– Mudviem dar viskas prieš akis, Megana, – sušnibždėjo jis. – Kai tavo tėvas atgaus atmintį, kai mudu susidorosime su netikru valdovu, galėsime gyventi tik sau. Pažadu, kad niekur nedingsiu. – Jis tvirtai suspaudė mane glėbyje ir švelniai pakštelėjęs į ausį pridūrė: – Aš lauksiu, kiek reikės. Tiesiog pasakyk, kai būsi pasiruošusi.

Sulig tais žodžiais jis paleido mane ir nulipo žemyn. O aš dar pastovėjau kelias minutes, muzikos garsų lakdinama į uždraustas vietas.

9

Riterio priesaika

Aš sudrebėjau iš baimės ir jaudulio.

– Abejų rūmų? – pašnibždomis perklausiau, skersakiuodama į tėtį.