Джули Кагава - Geležies.karalienė

O jis vėl palinko ties natomis. Kaskart, kai tik kambaryje pasirodydavo fėjūnai, Polas tarsi nepastebėdavo jų, vengdavo užkalbinti, netgi pažvelgti į jų pusę, o jie atsakydavo jam tuo pačiu. Todėl vakarais čia neretai tvyrodavo slogi nuotaika. Man atrodo, tėtis paprasčiausiai bijojo, kad bendraudamas su jais vėl išprotės.

Ašas gūžtelėjo pečiais.

– Jie nepanoro kalbėtis nei su manimi, nei su Paku. Tik pareiškė, jog juos čia įsileido pati Linansidhė. Jie šnekėsis tik su tavimi. Laukia pievelėje.

Aš prisiartinau prie lango ir slapčiomis dirstelėjau. Tolumoje po medžiais pamačiau du riterius. Vieno šarvai tviskėjo žaluma su auksu ir buvo papuošti prabangiu heraldikos simboliu – elnio galva, o kitas dėvėjo juodus šarvus su spygliuota rože per vidurį.

– Pasiuntiniai tvirtina atnešę tau ypatingą žinią, princese, – paaiškino Pakas, vis dar teberymodamas tarpduryje. – Nuo paties Oberono.

– Nuo Oberono... – nutęsiau.

Paskutinį kartą mačiau savo biologinį tėvą, kai jis ištrėmė mane į mirtingųjų pasaulį, o karalienė Mebė lygiai taip pat pasielgė su Ašu. Man atrodė, kad mudu su Oberonu nutraukėme visus ryšius, kai jis nedviprasmiškai leido suprasti, jog nuo šiol turėsiu pati pasirūpinti savimi ir kelias į Niekadaniekada man užvertas visiems laikams. Ko gi prireikė iš manęs Vasaros karalystės valdovui?

Tebuvo vienas būdas išsiaiškinti.

– Tėti, – pašaukiau prisiartinusi prie stalo. – Aš trumpam išeinu. O tu būk viduje, gerai?

Jis neatsisukdamas mostelėjo ranka ir aš atsidusau. Bent jau Polas pernelyg užsiėmęs, kad jaudintųsi dėl netikėtų lankytojų.

– Ką gi, – sumurmėjau ir pasukau prie durų, kurias Pakas jau buvo spėjęs paslaugiai atlapoti, – reikia vieną kartą tai baigti.

Mes peršokome per upelį, pražygiavome pro Grimalkiną, kuris ramiausiai tupėjo ant akmens, gražinosi ir visiškai nesijaudino dėl abejų fėjūnų rūmų pasiuntinių pasirodymo, ir patraukėme į pievelę. Vakarėjo, virš žolės laigė jonvabaliai. Man iš šonų žingsniavo Ašas su Paku, jų auros švytėjo raminamai ir vienodai, tad visos mano baimės atlėgo. Mūsų trijulė tiek daug išgyveno sykiu, susidorosime ir šiuokart.

Riteriai linktelėjo sveikindami mane. Aš pastebėjau pakitusį švytėjimą: ir Ašas, ir Pakas stebėjosi, kad nesutaikomų rūmų kariūnai nepuola vienas kito. O mane tai veikiau pralinksmino – tai bent likimo ironija.

Staiga tarp dviejų riterių aukštoje žolėje pastebėjau apskritaveidį gnomą. Jis žengė į priekį ir žemai nusilenkė.

– Megana Čeis, – prabilo nykštukas netikėtai sodriu balsu. Labai ceremoningai ir įmantriai, tarsi koks dvariškis. – Tavo tėvas, valdovas Oberonas, siunčia tau labų dienų.

Mane pagavo apmaudas. Kokią teisę turi Oberonas vadintis mano tėvu?! Juk išsižadėjo manęs visų savo puskvaišių dvariškių akivaizdoje. Aš susikryžiavau rankas ant krūtinės ir niūriai dėbtelėjau į neūžaugą.

– Jūs norėjote mane matyti? Aš atėjau. Ko šįkart prireikė Oberonui?

Nykštukas suklapsėjo akimis. Riteriai susižvalgė. Pakas su Ašu stypsojo tylėdami. Netgi nežiūrėdama į juos galėjau pasakyti, kad Pakas nesitveria smalsumu.

Gnomas krenkštelėjo.

– Hmm. Kaip žinai, princese, tavo tėvas kariauja su Geležies karalyste. Pirmą kartą per daugybę šimtmečių mes tapome sąjungininkais su valdove Mebe ir Žiemos karalyste. – Jis nepatikliai dėbtelėjo į Ašą ir kalbėjo toliau: – Geležies fėjūnų kariuomenė prisiartino prie mūsų valdų, ji ketina sunaikinti mūsų žemes ir išžudyti visus jų gyventojus. Padėtis itin sudėtinga.

– Žinau tai. Tiesą sakant, kiek pamenu, kaip tik aš pirmoji apie tai pranešiau Oberonui. Prieš jam mane ištremiant, – paaiškinau gnomui, stengdamasi, kad balsas neišduotų nuoskaudos. – Jau seniausiai įspėjau dėl Geležies karaliaus ir Oberoną, ir Mebę. Bet jie manęs neklausė. Kodėl dabar apie tai prabilote?

Neūžauga atsiduso ir akimirksniu visas jo orumas subliuško.

– Princese, Geležies karalius nepasiekiamas abiejų karalysčių pajėgoms. Jis lindi nuodingosios savo karalystės gilumoje, o Vasaros ir Žiemos rūmų kariuomenėms nepavyksta nužygiuoti taip toli, kad galėtų jį pulti. Mes prarandame pozicijas, karius ir išteklius, o geležies fėjūnai sėkmingai puola dviem frontais. Niekadaniekada žūsta dar sparčiau nei anksčiau ir netrukus ten neliks nė vienos saugios vietos. – Nykštukas sutrikęs krenkštelėjo ir vėl prabilo oficialiai: – Todėl valdovas Oberonas ir karalienė Mebė pasiruošę sudaryti sandorį su tavimi, Megana Čeis.

Gnomas pasirausė krepšyje, ištraukė žalia juostele perrištą ritinėlį ir iškilmingai išskleidė jį.

– Prasideda... – burbtelėjo Pakas.

Pasiuntinys niūriai dėbtelėjo jo pusėn, paskui įbedė nosį į savo popierius ir valdingu tonu pradėjo skaityti:

– Megana Čeis, valdovo Oberono ir karalienės Mebės įsakymu, abi karalystės pasiruošusios atšaukti tavo, taip pat princo Ašo ir Šauniojo Robino tremtį, atleisti visus nusikaltimus ir suteikti visišką malonę.

Pakas švilptelėjo. Ašas tylėjo. Nors jo veidas nė nevirptelėjo, pajutau trumpą ilgesio ir vilties pliūpsnį. Abiem mano palydovams norėjosi grįžti namo. Nenuostabu, kad jie pasiilgo Niekadaniekada. Juk jų vieta ten, o ne mirtingųjų pasaulyje, kur netikima niekuo, išskyrus mokslo laimėjimais. Kas čia keista, kad geležies fėjūnai baigia viską nukariauti, jeigu pastaruoju metu žmonės paliovė tikėti stebuklais.

Tačiau iš karčios patirties žinodama, jog fėjūnų sandoriai visada turi savo kainą, aš paklausiau:

– O ką privalėsiu padaryti mainais?

– Mainais... – numykė neūžauga ir nuleidęs rankas nudelbė akis. – Tau teks nusigauti į Geležies karalystę ir sunaikinti jos karalių.

Aš iš lėto linktelėjau ir staiga pasijutau baisiai pavargusi.

– Taip ir maniau.

Ašas žengė prie manęs ir gnomas su dviem riteriais nepatikliai sužiuro į jį.

– Pati viena? – tyliai pasitikslino Ašas, mėgindamas paslėpti staiga sukilusį įniršį. – Oberonas nesiūlo jai pagalbos? Juk jo prašymas labai rimtas, turint galvoje, kad abiejų karalysčių kariaunoms iki šiol nepavyksta prasiskverbti į priešo teritoriją.

– Karaliaus Oberono nuomone, kaip tik veikiant pavieniui lengviausia ten pakliūti nepastebėtam, – atsiliepė nykštukas. – Ir surasti Geležies karalių. Oberonas ir Mebė laikosi tos nuomonės, kad Vasaros princesės kandidatūra geriausia, nes jos neveikia geležies burtai, be to, ji jau sykį lankėsi tenai ir net nugalėjo Machiną.

– Anuokart turėjau pagalbininkų, – sumurmėjau pajutusi viduje stingdantį šaltį.

Nuo staiga užplūdusių slogių gąsdinančių prisiminimų nevalingai pradėjo drebėti rankos. Vaizduotėje atgijo baisios Geležies karalystės dykros: neaprėpiamos lygumos be gyvybės ženklų, odą graužiantys rūgštiniai lietūs, dangų remiantis juodas bokštas... Aš prisiminiau, kaip nukoviau Machiną, kaip suvariau į krūtinę Keramedžio strėlę ir bokštas virto griuvėsiais. O dar prieš akis iškilo Ašas, kuris netekęs sąmonės ir atšalęs merdėjo man ant rankų, ir aš taip stipriai sugniaužiau kumščius, kad net nagai susmigo į delnus.

– Aš tam nepasiruošusi, – pasakiau ir atsisukau į Ašą su Paku laukdama pritarimo. – Dar negaliu sugrįžti. Turiu išmokti valdyti kalaviją ir naudotis kerais... ir... be to, kaipgi tėtis? Juk negaliu jo palikti čia vieno.

Neūžauga sutrikęs ėmė mirksėti, bet, jam nespėjus nė žodžio pasakyti, įsikišo Pakas.

– Jai reikia pagalvoti, – pareiškė jis, žengęs į priekį ir akinamai šypsodamasis. – Tikiuosi, Oberonas nesitiki tuojau pat sulaukti atsakymo?