Джули Кагава - Geležies.karalienė

Sutrikusi puoliau teisintis.

– Aš paprasčiausiai... aš tiktai... Aš nepajėgsiu žiūrėti, kaip kuris nors iš jūsų žūsta, – lemenau pati suprasdama, kaip nevykusiai man išeina.

Pakas prunkštelėjo.

– Tai pasistenk pajėgti, Megana. Būk gera, pasitikėk mumis bent truputį, gerai? – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir suirzęs dėbtelėjo. – Tu nuvertinai mudu nė neišbandžiusi. Ir mane, ir ledo berniuką. Bet aš ne pirmą dieną gyvenu pasaulyje ir ketinu dar kurį laiką čia pabūti.

– Nesitikėjau, kad įvykiai pakryps tokia linkme, – atsiliepiau ir vėl sėdausi ant sofos, tačiau kaipmat pašokau, nes Grimalkinas nepatenkintas sušnypštė. – Na, žinoma, nujaučiau, jog anksčiau ar vėliau teks susiremti su apsišaukėliu karaliumi... bet vyliausi, kad turėsiu daugiau laiko pasiruošti. – Aš įsitaisiau ant sofos ranktūrio, toliau nuo katino. – Pastaruoju metu negaliu atsikratyti jausmo, jog einu per gyvenimą apgraibomis ir mano sėkmė atsitiktinė. Tačiau kada nors ji nuo manęs nusisuks...

– Iki šiol mums viskas klojosi gerai, princese, – paguodė prisiartinęs Pakas ir apkabino per pečius.

Aš nesipriešinau, nes pavargau pykti. Norėjosi vėl atgauti geriausią bičiulį.

Virtuvėje ėmė trypinėti brauniai. Kambarį pasiekė ką tik iškeptos duonos kvapas. Gardus ir raminamas. Nejaugi tai mūsų paskutinė vakarienė?

„Metas pradėti mąstyti pozityviai, Megana“, – mintyse paraginau save.

– Tu teisus, – pasakiau Pakui. – Neturime kitos išeities. Jeigu noriu normaliai gyventi, teks susigrumti su apsišaukėliu karaliumi, kitaip jis niekada nepaliks manęs ramybėje. – Aš atsidususi pakilau, priėjau prie lango ir mąsliai sužiurau į tamsų dangų. – Tiesiog... šiuokart viskas klojasi kitaip, – kalbėjau toliau, žvelgdama į savo atvaizdą stikle. – Dabar aš turiu ką prarasti: tave, Ašą, Niekadaniekada, savo šeimą, tėtį... – nutilau ir priglaudžiau kaktą prie lango. – Tėtis. Ką man daryti su tėčiu?

Į kambario duris kažkas pasibeldė ir aš užmerkiau akis. Ką gi, pačiu laiku.

– Ar tu seniai stovi už durų, tėti?

– Maždaug nuo tada, kai tu pradėjai kalbėti apie sėkmę, – atsiliepė Polas ir perėjęs per kambarį prisėdo prie rojalio.

Aš stebėjau jo atspindį lange.

– Tu iškeliausi, ar ne? – tyliai paklausė jis.

Pakas pakilo ir supratingai išėjo iš kambario, palikdamas mus vienudu... neskaitant murkiančio Grimalkino. Neryžtingai linktelėjau galva ir pasisukau nuo lango į tėvą.

– Aš labai nenoriu palikti tavęs vieno čia. O kad galėčiau rinktis...

Polas rimtai raukė kaktą, tarsi stengdamasis perprasti mano žodžius, paskui linktelėjo. Žvilgsnis atrodė aiškus.

– Ar tai... svarbu? – pasiteiravo jis.

– Aha.

– O tu sugrįši?

Pajutau, kaip gerklę užspaudė gumulas.

– Tikiuosi, kad taip.

– Megana, – pradėjo tėtis, sunkiai ieškodamas žodžių. – Aš žinau... kad daug ko nesuprantu. Žinau, kad tu... priklausai pasauliui, kuris man svetimas ir nesuvokiamas. Ir nors aš... tavo tėvas... bet tu pajėgsi susitvarkyti pati. Todėl keliauk. – Jis nusišypsojo ir aplink akis išryškėjo raukšlelės. – Nereikia atsisveikinimų ir dėl manęs nesijaudink. Daryk tai, ką privalai. O aš čia lauksiu tavęs sugrįžtant.

– Ačiū, tėti, – su šypsena atsakiau.

Jis palingavo galvą, žvilgsnis vėl apsiblausė, tarsi mudviejų pokalbis būtų išsėmęs visas sveiko proto atsargas. Paskui tėtis vaikiškai šniurkštelėjo nosimi ir džiugiai paklausė:

– Vakarienė?

Aš linktelėjau ir staiga pasijutau daug vyresnė už jį.

– Taip, netrukus. Gal tu eik į savo kambarį, aš tave pakviesiu, kai bus laikas sėstis prie stalo. O kol kas padirbėk prie savo kūrinio, gerai?

– Žinoma, – atsakė jis ir žvaliai pakilo, o prieš išeidamas į koridorių išdidžiai metė per petį, net švytėdamas iš pasitenkinimo: – Jis jau beveik baigtas. Šis kūrinys skirtas mano dukrai, bet rytoj aš sugrosiu jį tau, sutarėme?

– Gerai, – sušnabždėjau ir tėtis išėjo.

Kambaryje stojo tyla, tik vos girdimai tiksėjo sieninis laikrodis, o iš virtuvės sklido prislopintas šurmulys. Aš sugrįžau prie sofos, prisėdau prie Grimalkino ir susimąsčiau, ką daryti toliau. Matyt, pirmiausia reikia susirasti Ašą ir atsiprašyti ar bent jau pamėginti paaiškinti, kodėl nenorėjau, jog jis mane lydėtų. Labai krimtausi dėl to, kad jis ant manęs pyksta. Juk aš tenorėjau apsaugoti jį nuo skausmo. Iš kur galėjau žinoti, jog išlaisvinti fėjūną nuo duotos priesaikos reiškia parodyti jam nepasitikėjimą?

– Kad jau taip jaudiniesi, – sudrumstė tylą Grimalkinas, – gal paprašyk jo tapti tavo riteriu.

Aš sumirksėjau.

– Kuo?

Išplėtęs auksines akis katinas linksmai spoksojo į mane.

– Tavo riteriu, – iš lėto pakartojo jis. – Juk supranti, ką reiškia šis žodis? Tikiuosi, žmonės dar jo neužmiršo.

– Aš žinau, kas yra riteris, Grimai.

– Na ir puiku. Tada tau bus nesunku suprasti esmę, – pareiškė katinas, atsitūpė aprietęs uodega letenas ir pradėjo aiškinti: – Tai labai sena tradicija. Net ir matuojant fėjūnų matais. Dama prašo kariūno būti jos riteriu, jos išsirinktuoju gynėju iki pat paskutinio atodūsio. Šis ritualas skirtas vien karališkojo kraujo asmenims. Tik tikra dama gali išsirinkti kariūną ir tai yra jos didžiausio pasitikėjimo ženklas. Nors riteris kaip ir anksčiau vykdo savo pareigą karalienei ir dvarui, tačiau svarbiausia jam – jo širdies dama. – Grimalkinas vėl nusižiovavo, kilstelėjo ištiesęs užpakalinę leteną ir pradėjo apžiūrinėti nagus. Paskui pridūrė: – Tai, be jokios abejonės, nuostabus paprotys. Karalių rūmuose visi tiesiog dievina tokias tragiškas dramas.

– Kodėl tragiškas?

– Todėl, – pasigirdo nuo durų Ašo balsas ir aš net pašokau iš netikėtumo, – kad damai numirus iš gyvenimo pasitraukia ir jos riteris.

Pašokau ant kojų ir pajutau, jog širdis pradėjo daužytis. Ašas taip ir liko stovėti tarpduryje, nenuleisdamas akių nuo manęs. Neįstengiau įžiūrėti jo auros, nes stropiai slėpė ją nuo manęs. Sidabrinės akys žvelgė šaltai ir abejingai.

– Eime su manimi trumpam, – paliepė jis ir pamatęs, kad abejoju, pridūrė: – Būk gera.

Aš dirstelėjau į Grimalkiną, bet katinas jau buvo spėjęs susirangyti į kamuoliuką ir užsimerkęs parpė iš malonumo. „Paikas padaras, – pagalvojau leisdamasi laipteliais paskui Ašą į šiltą vasaros naktį. – Jam nusispjauti, kad Ašas gali sukapoti mane į gabalėlius ar paversti ledo luitu. O gal katinas dar susilažins su Linansidhe, kiek ilgai tai truks?“

Pati nustebusi ir jausdama šiokią tokią kaltę, kad galėjau taip pagalvoti apie Ašą ir Grimalkiną, tylomis pėdinau paskui Ašą. Mudu peršokome per upelį. Virš žolės laigė jonvabaliai ir pievelė atrodė lyg miniatiūrinė galaktika, mirguliuojanti švieselėmis. Pušimis ir kedrais prakvipęs vėjelis kedeno plaukus. Man regis, aš ilgėsiuosi šios vietos. Jau seniai niekur nesijaučiau taip puikiai kaip čia. Niekas čia manęs nelaikė fėjūnų princese, valdingo valdovo dukra ar pėstininke nesibaigiančiose dvarų kovose. Tačiau vos tik išauš nauja diena, viskas pasikeis.

– Jeigu nori atleisti mane nuo priesaikos, – iškošė Ašas virptelėjusiu balsu, – padaryk tai dabar ir aš išeisiu. Nebesipainiosiu tau po kojų, kai sugrįši į Niekadaniekada.

Aš stovėjau ir tylėjau. Ašas irgi apmirė, bet neatsisuko. Žiūrėjau į tvirtą nugarą, plačius pečius, vidurnakčio juodumo plaukus, nepriekaištingą laikyseną... Jis laukia, kad aš nulemčiau jo likimą. „Jeigu jis išties tau brangus, – sušnabždėjo vidinis balsas, – išlaisvink jį nuo priesaikos. Nors jūs nebūsite kartu, išsaugosi jam gyvybę. O jeigu leisi keliauti kartu į Geležies karalystę, jis palydės galvą ir tu žinai tai.“ Tačiau vien nuo minties, kad jis išeis, krūtinę pervėrė baisus skausmas. Aš nepajėgiau. Tiesiog nepajėgiau jo paleisti. Teatleidžia man dievai už egoizmą, tačiau tenorėjau vienintelio dalyko – visiems laikams likti su savo princu.