Джули Кагава - Geležies.karalienė

Pamačius Titaniją mane pagavo įtūžis. Juk būtent ji kalta dėl to, kas ištiko mano tikrąjį tėtį. Tai dėl šios nelemtos pavyduolės kėslų Linansidhė Pako patarta pagrobė jį, baimindamasi, kad Vasaros karalienė pakenks jam ar net visai pražudys, siekdama atkeršyti Oberonui. Regis, Titanija pastebėjo mano pyktį, nes jos lūpas iškreipė bjauri šypsena, lyg ji būtų mokėjusi skaityti mintis. O man staiga tapo dar neramiau dėl tėčio. Jeigu tik Vasaros valdovė suuos, jog jis gyvas, tikrai dar kartą pamėgins jam kenkti, kad tik mane įskaudintų.

– Tu atėjai, – prabilo Oberonas ir žemė po mūsų kojomis sudrebėjo. – Sveika sugrįžusi namo, dukra.

„Nieko sau, kai prisireikė mano pagalbos, tai ir giminystės ryšius prisiminei“, – nusišaipiau mintyse ir pajutau didelį norą pareikalauti, kad jis nevadintų manęs dukra, nes neturi jokios teisės. Magėjo išrėžti tiesiai į akis, jog negalima iš pradžių atsižadėti, o paskui tarsi niekur nieko pasišaukti atgal. Bet aš tik linktelėjau vildamasi, kad atrodau gana ryžtingai. Nė neketinau lankstytis ir tūpčioti. Viskas. Užtenka. Jeigu dabar fėjūnams kažko iš manęs prireikė, tegul ir jie pašokinėja.

Aš tylėjau, Oberonas kilstelėjo antakį, tačiau kitaip savo nustebimo neparodė.

– Tikiuosi, sandorio sąlygos tau priimtinos? – vėl prakalbo jis, bet šiuokart balsas suskambo tyliai ir raminamai, primindamas tirštą lipnų sirupą. – Mes atšauksime tremtį tau, o ir Šauniajam Robinui mainais į tai, kad tu sunaikinsi Geležies karalių. Mano supratimu, sandoris teisingas. O dabar... – Oberonas pasisuko į Paką, tarsi mudu jau būtume dėl visko susitarę, ir pareikalavo: – Klok, ką sužinojai apie geležies fėjūnus, kol basteisi nežinia kur. Tu nepaklusai mano įsakymui, kai savavališkai atsižadėjai Niekadaniekada dėl mergiūkštės... tikiuosi, ne veltui.

– Neskubėkite, – įsiterpiau vargais negalais atsikračiusi protą temdančių burtų poveikio ir niūriai dėbtelėjau į Oberoną. – Aš dar nepasakiau „taip“.

Miško valdovas apstulbo.

– Tu nesutinki, kad tai teisingas sandoris? – spigiu balsu pasiteiravo Oberonas, tarsi jį būtų ištikęs šokas dėl mano įžūlumo, o gal tai buvo dar vienas bandymas pasitelkti kerus. – Mano pasiūlymas vertas dėmesio, Megana Čeis. Aš netgi pasiruošęs užmerkti akis dėl tavo gėdingo ryšio su Žiemos rūmų princu ir suteikti tau galimybę grįžti namo.

– Aš dar neapsisprendžiau, – pasakiau ir, pajutusi Ašo ir Pako žvilgsnius, skubiai pridūriau: – Bėda ta, kad mano namai ne čia. Aš jau turiu kitus žmonių pasaulyje. Aš jau turiu šeimą ir kitos man nereikia.

– Užteks! – suriko pašokusi Titanija, verdama mane žudikišku žvilgsniu. – O mums nereikalinga šita įžūli puskraujė! Tegul nešdinasi į mirtingųjų pasaulį, kurį taip dievina.

– Prisėskite. Aš dar nebaigiau, – ryžtingai išpyškinau.

Titanijos veidas persikreipė ir tapo išties siaubingas. Todėl aš puoliau kalbėti toliau, kol dar nepraradau žado iš baimės ir kol karalienė nesuskubo paversti manęs voru.

– Esu pasiruošusi su jumis derėtis, bet noriu pridėti kelis punktus. Pirmiausia dėl savo šeimos. Nepainiokite jos į šį karą. Palikite juos vieną kartą ramybėje. Kalbu apie visus savo artimuosius, taip pat ir žmogų, kurį pagrobė Linansidhė, kai man sukako šešeri. – Aš skvarbiai sužiurau į Titaniją, ji nuvėrė mane baisiu žvilgsniu. – Duokite žodį, kad nė pirštu jo nepaliesite.

– Kaip tu drįsti man nurodinėti, Megana Čeis?! – kimiai sušvokštė karalienė, balsas nuskambėjo grėsliai nelyginant atūžianti audra.

Prieš metus būčiau ne juokais išsigandusi... O dabar tepajutau dar didesnį ryžtą.

– Aš jums reikalinga, – prabilau neketindama nusileisti ir neatsisukdama pajutau, kaip žingtelėjo artyn Ašas su Paku. – Tik mano jėgoms sulaikyti apsišaukėlį karalių. Tik aš galiu įžengti į jo valdomą pragarą ir nepalydėti galvos. Todėl mano sąlygos tokios: jūs duodate priesaiką, kad mano artimieji iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos nebepamatys nė vieno fėjūno ir kad Ašas su Paku galės sugrįžti namo, kai viskas baigsis. Noriu išgirsti tai iš jūsų, karaliau, tiesiog čia. O mainais pasižadu padaryti viską, kad sulaikyčiau apsišaukėlį.

Miško valdovas kurį laiką tylėjo, žalios akys atrodė tuščios ir abejingos tarsi glotnus veidrodis. Galiausiai jis vos pastebimai šyptelėjo ir kartą linktelėjo galva.

– Kad taip nori, dukra, – prakalbo Oberonas, nekreipdamas dėmesio į Titaniją, kuri paklaikusi atsisuko į jį, – duodu žodį, kad mano valdiniai nuo šiol nekels jokio pavojaus tavo artimiesiems. Žiemos karalystė ir Tir Na Nogo gyventojai man nepavaldūs, tad nieko daugiau pasiūlyti negaliu.

Titanija kimiai sušnarpštė, pašoko ir išlėkė iš pievelės. Taigi šiuokart aš nugalėjau. Giliai atsidusau, kad bent truputį liautųsi daužytis širdis, ir vėl pakėliau akis į Oberoną.

– O kaip dėl Ašo su Paku?

– Šaunusis Robinas galės sugrįžti į Niekadaniekada kada tik panorėjęs, – atsiliepė Oberonas, dėbtelėjęs į Paką. – Nors neabejoju, kad artimiausią šimtmetį jis dar ne kartą išves mane iš kantrybės.

Pakas pažvelgė į valdovą nekalčiausiomis akimis. Tačiau Oberonui tai nepadarė jokio įspūdžio.

– Deja, princą Ašą ištrėmiau ne aš, – vėl atsisukęs į mane tęsė Miško valdovas. – Dėl jo tarkis su Žiemos karaliene.

– O kur ji?

– Megana, – kreipėsi prie manęs prisiartinęs ir sugriebęs už rankos Ašas, – tau nebūtina dėl manęs susitikti su Mebe.

Aš pažvelgiau į jį, nekreipdama dėmesio į mus stebintį Oberoną.

– Ar tu nori sugrįžti į namus?

Ašas delsė atsakyti, bet aš išskaičiau atsakymą jo akyse. Jis to norėjo. Juk atskirtas nuo Niekadaniekada laikui bėgant pražūtų, mudu abu tai žinojome. Bet Ašas tepasakė:

– Dabar aš tarnauju tik tau vienai.

– Mebę rasi Žiemos pajėgų stovykloje, – įsiterpė Oberonas, skvarbiai nužvelgęs Ašą. Paskui jis pasisuko ir iškilmingai žiūrėdamas į mane pridūrė: – Dukra, šį vakarą susirinks karo vadų taryba, kurią sudaro geriausi Vasaros ir Žiemos rūmų karvedžiai. Tau taip pat būtų naudinga dalyvauti.

Aš linktelėjau ir Miško valdovas rankos mostu nurodė mums pasišalinti.

– Netrukus atsiųsiu ką nors, kad parodytų, kur jums apsistoti, – sumurmėjo jis. – O dabar eikite.

Kai mes pasukome prie palapinės angos, Oberono balsas privertė sustoti pusiaukelėje.

– Šaunusis Robinai, – griausmingai pareikalavo jis ir Pako veidas persikreipė. – Tu liksi čia.

– Velnias, – sumurmėjo mano bičiulis. – Ir vėl prasideda. Dar nė kojų neapšilau Niekadaniekada, o jis jau tampo mane už virvučių. Tiek to, eikite. Susirasiu jus, kai tik galėsiu.

Pakas subaltakiavo ir nukėblino prie Oberono, o mudu su Ašu palikome pievelę.

– Labai įspūdinga, – tyliai prakalbo Ašas, kai mudu pasukome į palapinių labirintą. Vasaros rūmų fėjūnai traukėsi į šalis, duodami kelią, ir mes yrėmės vis tolyn į stovyklos gilumą. – Oberonas iš paskutiniųjų bandė sujaukti tau protą, paleidęs į darbą kerus, kad tik kuo skubiau sutiktum su jo reikalavimais. O tu ne tik pajėgei pasipriešinti, bet ir pakreipei sandorį savo naudai. Nedaug kas įstengtų tai padaryti.

– Išties? – paklausiau prisiminusi klampią ir slegiančią atmosferą Miško valdovo palapinėje. – Oberonas ir vėl mėgino primesti savo valią? Galbūt man pavyko pasipriešinti, nes mudu sieja kraujo ryšys? Na, juk esu puskraujė ir panašiai...

– O gal tiesiog velniškai užsispyrusi? – nekaltai pasitikslino Ašas ir aš plekštelėjau jam per ranką.