Джули Кагава - Geležies.karalienė

Jis nusikvatojo, sugriebė mano pirštus ir mudu pasukome į Žiemos kariūnų teritoriją. Tamsybių fėjūnai buvo įsikūrę arčiau Geležies karalystės ir čia tvyrojo didesnė įtampa. Žiemos dvaro riteriai, niūrūs ir grėsmingi su juodais ledo šarvais, šmirinėjo po stovyklos teritoriją. Sargybiniai ograi 7dėbsojo į mane padėrusiomis klaikiomis akimis, iš nasrų jiems dribo seilės. Kiek tolėliau prie kelių kuolų pririštas vivernas 8sucypė, pradėjo plakti sparnais mėgindamas išsilaisvinti ir baisiai iššiepė nasrus taikydamasis įkąsti savo prižiūrėtojui. Aš krūptelėjau ir Ašas tvirčiau suspaudė ranką. Niekas nemėgino mūsų sustabdyti, nors visur siuvo būriai goblinų, raudonkepurių ir bogartų. Žiemos dvaro fėjūnai traukėsi nuo mūsų kuo toliau, baimingai, dievinamai ir niekinamai spoksodami į Ašą, savo maištingąjį princą, atsisakiusį jų dėl puskraujės mergiūkštės. Nors mane lydėjo tik šalti it ledas arba gašlūs žvilgsniai, dar nešvankūs juokeliai, vis dėlto nesitvėriau džiaugsmu, kad mano palydovas – pats Žiemos rūmų princas ir kad man prie juostos kabo kalavijas.

Tiesiog už stovyklos vėrėsi įėjimas į Geležies karalystę: metaliniai sulinkę medžiai su išsiklaipiusiomis šakomis baugiai blizgėjo prietemoje. Sulėtinusi žingsnį įdėmiai dyrėjau į geležinį mišką ir stingstančia širdimi prisiminiau visą tenai išgyventą siaubą: dykras, degančių šiukšlių sąvartynus, rūgštinius lietus, ėdančius odą ir žemę, juodąjį Machinos bokštą, siekiantį dangų...

– Tik pažiūrėkite, kas sugrįžo!

Aš pažvelgiau į trijulę Žiemos rūmų riterių, pastojusių mums kelią. Ant jų pečių ir šalmų pamačiau pažįstamus melsvai blykčiojančius ledinius dyglius.

– Na ir ką, Faolanai? – atrėmė Ašas ir nepastebimai užstojo mane.

– Nesitikėjau, kad būsi toks drąsus ir pasirodysi, – prakalbo per vidurį stovintis riteris. Iš po šalmo antveidžio blykstelėjo neapykantos sklidinos melsvos it stiklas akys. – Mebė teisingai padarė ištremdama tave. Geriau jau būtum likęs su savo Vasaros puskrauje mirtingųjų pasaulyje, kur judviem ir vieta.

Ašas žaibiškai išsitraukė iš makšties kalaviją ir geležtė net sušvilpė skrosdama orą. Riteriai krūptelėjo ir mikliai atšoko, griebęsi už ginklų.

– Tik pamėginkite dar sykį ją įžeisti ir iš jūsų šlapios vietos neliks, – šaltakraujiškai pareiškė Ašas. Kai Faolanas įtūžęs pasidavė į priekį, sustabdė jį kalavijo smaigaliu. – Dabar neturime laiko su jumis žaisti, todėl pasitraukite geruoju.

– Neužmiršk, Ašai, kad nebesi princas, – suniurzgė Faolanas ir apnuogino kalaviją. – Tu viso labo apgailėtinas tremtinys, menkesnis net už gobliną. – Jis spjovė mums po kojomis ir seilės akimirksniu virto šerkšnu. – Atėjo metas parodyti tau tavo tikrąją vietą, didenybe .

Mus iš visų pusių apsupo daugiau riterių, narčiai mojuojančių kardais. Išsigandau sumojusi, kad jie net penkiese. Ratas aplink mus vis siaurėjo, tada ir aš išsitraukiau kalaviją, stojau greta Ašo ir kilstelėjau plieninę geležtę, ši net sužaižaravo.

– Nedrįskite žengti nė žingsnio, – apsimestinai narsiai išpyškinau. – Mano rankoje tikra geležis – matyt, jūs ir patys jau spėjote tai pajusti. – Perskrodžiau ašmenimis orą ir kalavijas meiliai sušvilpė , taikydamasis į užpuolikus. – Jei norite pabandyti, ateikite. Nagi išmėginkime, kas liks iš jūsų stebuklingų šarvų.

– Megana, pasitrauk, – paliepė Ašas, nenuleisdamas akių nuo priešininkų. – Nesikišk. Jiems reikia ne tavęs.

– Nė už ką neleisiu tau kautis vienam, – pašnibždomis pareiškiau.

Aplinkui mus jau susibūrė minia, siauruose takuose tarp palapinių rinkosi žiopliai, nekantraujantys paspoksoti į susirėmimą. Keli goblinai ir raudonkepuriai puolė kurstyti iš tolo:

– Muškite juos! Nuraukite galvas!

Pasidavęs kraugeriškai nusiteikusios minios nuotaikoms Faolanas kreivai šyptelėjo ir iškėlė kalaviją.

– Nesibaimink, Ašai, – išsiviepęs vogravo jis. – Tavo mergiūkštės mes pernelyg neskriausime. O štai tau, deja, mažiau pasisekė. Pirmyn!

Užpuolikai metėsi į ataką. Aš užėmiau reikiamą poziciją, kaip mokė Ašas, akylai sekiau akimis du prie manęs artėjančius riterius ir atsidaviau instinktui. Priešai šaipydamiesi artėjo, krėtė juokus ir akivaizdžiai nesitikėjo, jog aš galiu būti jiems pavojinga. Pamačiau, kaip kalavijas iš lėto artėja prie galvos, užsimojau ir atmušiau smūgį. Nustebęs, kad man pavyko tai padaryti, riteris atsidengė. O aš vėl mostelėjau ranka net greičiau, nei tikėjausi, ir mano kalavijo smaigalys pervėrė priešo antblauzdį.

Klaikus riksmas užgesino mano kovos įkarštį, aplink pasklido salsvas svylančios mėsos kvapas, nuo kurio man pasidarė šleikštu. Tikėjausi, kad priešininkas atšoks į šalį ar atmuš smūgį, kaip visada darydavo Ašas, tačiau jis tik nuklibikščiavo į šalį, susiėmęs už kojos ir inkšdamas. Aš sutrikau. Tuo metu antrasis riteris nuvėrė mane kraugerišku žvilgsniu, pakėlė virš galvos didžiulį kalaviją ir riaumodamas puolė į ataką. Man teko skubiai atšokti. Vos spėjau išsisukti nuo kirčio.

Dabar jau ne juokais įtūžęs priešas vėl artinosi prie manęs. Aš sustingau iš siaubo.

– Megana! Susikaupk!

Ašo šūksnis privertė atitokti ir sutelkti dėmesį į kovą.

– Prisimink, ko tave mokiau, – išgirdau uždususį besikaunančio Ašo balsą sau iš kairės. – Čia galioja tokios pat taisyklės.

Riteris žiauriai išsišiepė, kalavijas nubrėžė mirtį nešantį puslankį ore. „Jo ginklas sunkesnis ir lėtesnis, – pasakiau sau mintyse atšokdama. – Pasinaudok priešų silpnybėmis, priversk jas tarnauti tavo naudai.“ Aš mikliai sukinėjausi, stengdamasi neatsidengti, o riteris vis labiau prakaitavo, griežė dantimis, bet neatkibo lyg įkyri musė.

Suriaumojęs iš įtūžio jis tvojo kalaviju per žemę ir aptaškė mane purvu ir ledo nuolaužomis. Aš skubiai nusisukau saugodama akis, tačiau aštrus ledas spėjo įdrėksti skruostą. Laimei, išgirdau, kad priešas vėl puola. Instinktyviai pašokau, vos nesuklupau, bet kalavijas prašvilpė virš galvos. Apgraibomis mostelėjau savuoju ir iš visų jėgų smeigiau į kažką. Kone išsisukau ranką, o riteris subliuvo kaip skerdžiamas. Grįžtelėjusi pamačiau, kad pataikiau tiesiai į pilvą.

Vargšas sušniokštė, išmetė iš rankos ginklą ir užspaudęs delnu žaizdą susvirduliavo, aplinkui vėl pasklido salsvas svilėsių kvapas. Fėjūno veidą iškreipė pyktis ir skausmas, jis pasisuko ir puolė į minią, o aš stengiausi atgauti kvapą.

Užplūdęs adrenalinas vertė iš kojų. Kai akimis susiradau Ašą, jis kaip tik prikišo kalaviją Faolanui prie gerklės. O aplinkui nepaliaujamai vaitojo kiti mus puolę pasipūtėliai.

– Ar dabar tau viskas aišku? – ramiai pasidomėjo Ašas ir nugalėtas priešininkas linktelėjo, neslėpdamas per kraštus besiveržiančio įtūžio.

Ašas leido Faolanui pakilti ir riteriai nusvirduliavo sau, lydimi Žiemos rūmų fėjūnų pašaipų ir kikenimo. Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir pasisuko į mane. Aš tebedrebėjau, prieš akis vis iškildavo kiekvienas ką tik pasibaigusios kovos mirksnis. Man atrodė, kad tai tik sapnas, kad viskas nutiko ne man, o kam nors kitam.

– Matei? – paklausiau ir pamėginau nusišypsoti stengdamasis suvaldyti jaudulį. – Man pavyko. Aš juos nugalėjau!

– Išties, – pasigirdo pažįstamas baugus balsas, nuo kurio man kraujas stingdavo gyslose ir pasišiaušdavo plaukai. – Labai įdomu . Regis, teks pakeisti sargybinius, jeigu šie nepajėgia susidoroti su nugeibusia puskrauje.