Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Sutinku, – valdingai pritarė Oberonas, nė neketindamas klausytis prieštaravimų. – Vasaros rūmų kariauna nesitrauks. Vienintelis būdas apginti Arkadiją ir visą Niekadaniekada – sustabdyti priešo puolimą šioje vietoje. Kruksai, – kreipėsi jis į galingąjį trolį, – kaip tavo pajėgos? Ar jau pakeliui?

– Taip, jūsų kilnybe, – sududeno trolis. – Jos bus čia po kokių trijų dienų, jeigu nieko nenutiks.

– O kaipgi seniausiųjų fėjūnų padermė? – pasiteiravo Mebė, pasisukusi į vieną iš generolų. – Net jeigu jie iki šiol miegojo, tai ir jų pasaulis, tad privalo jį ginti. Ar drakonus pasiekė mūsų raginimas griebtis ginklo?

– Deja, mes nežinome, ką apie tai mano negausūs išlikę senoliai, jūsų didenybe. – Generolas nulenkė galvą. – Iki šiol pavyko surasti tik vieną drakoną, bet dar nežinia, ar jis mums padės. O kiti arba kietai miega, arba lindi po žeme ir ketina ten laukti, kuo viskas pasibaigs.

Oberonas palingavo galva.

– Tada apsieisime be jų.

– Atleiskite, jūsų kilnybe, – vėl atsargiai įsiterpė į pokalbį kentauras, įsmeigęs į Oberoną maldaujamą žvilgsnį. – Tačiau kaip mes sustabdysime Geležies karalių, jeigu jis nestoja į atvirą kovą? Kaip ir anksčiau, jis tūno apnuodytose žemėse, o mes eikvojame jėgas ir išteklius lūkuriuodami jo. Juk negalime čia sėdėti amžinai ir leisti, kad geležies fėjūnai mus palengva sunaikintų.

– Ne, – sutiko Oberonas ir pažvelgė tiesiai į mane. – Negalime.

Visų žvilgsniai irgi nukrypo į mano pusę. Aš nurijau seilę ir panorau prasmegti skradžiai žemę, bet Pakas tik švilptelėjo ir šelmiškai pamerkęs akį sušnabždėjo:

– Na ką, atėjo mūsų eilė.

– Megana Čeis sutiko keliauti į nuniokotas žemes ir surasti Geležies karalių, – pranešė Oberonas, kai aš nedrąsiai prisiartinau prie stalo, lydima Ašo ir Pako.

Mane varstyte varstė žvilgsniai: smalsūs, nepatiklūs, pašaipūs.

– Jos gyslomis teka pusiau žmogiškas kraujas, apsaugantis nuo geležies nuodų poveikio. Be to, veikdama viena ji (kitaip nei didžiulė kariuomenė) galėtų nepastebėta prasmukti į priešo teritoriją. – Oberonas prisimerkė ir bedė pirštu į žemėlapį. – O kol ji bus ten, mums bet kokia kaina teks išlaikyti savo pozicijas čia. Turime suteikti jai pakankamai laiko aptikti Geležies karalių ir jį nukauti.

Man suspaudė paširdžius, gerklė perdžiūvo. Siaubingai nenorėjau daugiau žudyti. Iki šiol dar sapnavau košmarus, kuriuose Keramedžio strėle perveriu Machinai krūtinę. Bet juk aš daviau žodį ir visi daug iš manęs tikisi. Jeigu dar noriu pamatyti savo šeimą, turiu dabar pat atlikti užduotį.

– Jūsų kilnybe, – šiuokart prabilo Žiemos rūmų sidhis, aukštas kariūnas, dėvintis ledinius šarvus, susipynęs ilgus plaukus į kasą, – prašau man atleisti, bet nejaugi išties patikėsime savosios karalystės ir visos Niekadaniekada saugumą šitai... puskraujei? Gėdingai ištremtai už tai, kad pamynė abejų rūmų įstatymus. Jai nerūpi fėjūnų šalies likimas. Kaip išvis galima ja pasitikėti?

– Ji mano dukra, – ramiai atsakė Oberonas, tačiau balse pasigirdo artėjančios audros grūmojimas. – Jums nereikia ja pasitikėti. Iš jūsų reikalaujama jai paklusti.

– O mano supratimu, klausimas visiškai pagrįstas, Miško valdove, – paprieštaravo Mebė ir taip nusišypsojo, kad man net kojas pakirto. – Ar turi planą, puskrauje? Kaip ketini surasti Geležies karalių ir jį sustabdysi?

– Nežinau, – tyliai prisipažinau ir prie stalo kilo piktas murmesys. – Dar nežinau, kur jis. Bet pažadu jį surasti. Kad jau įveikiau vieną Geležies karalių, susidorosiu ir su naujuoju.

– Tu nemažai prašai mainais, puskrauje. – Iš vietos pakilo dar vienas fėjūnas, šiuokart Vasaros rūmų atstovas. Ryškiai žalios akys abejodamos tyrinėjo mane. – Negalėčiau pasakyti, kad pritariu šiam planui.

– Jums ir nereikia jam pritarti, – atkirtau drąsiai žiūrėdama į visus. – O ir pasitikėti manimi. Kiek suprantu, aš jūsų vienintelė viltis sustabdyti apsišaukėlį karalių. Kažkodėl nematau tarp jūsų savanorių , norinčių keliauti į priešo teritoriją. O jeigu kuris nors turi geresnį planą, mielai jį išklausysiu.

Stojo ilga tyla, kurią drumstė tik slopinamas Pako kikenimas. Visi smaigstė mane piktais ir nepatenkintais žvilgsniais, bet niekas nesiryžo duoti atkirčio. Oberono veidas liko neįžvelgiamas, Mebė dyrėjo į mane šaltai ir grėsmingai.

– Tavo tiesa, Miško valdove, – galiausiai prabilo ji, pasisukusi į Oberoną. – Nebegalime delsti. Mes pasiųsime puskrauję į nuniokotas žemes, kad surastų tą šlykštų padarą, pasivadinusį Geležies karaliumi. Jeigu jai pavyks, švęsime pergalę. O jeigu ji žus... – karalienė pašnairavo į mane ir nuostabiose ryškiai raudonose lūpose pražydo šypsena, – mes nieko neprarasime.

Oberonas linktelėjo, kaip ir anksčiau nerodydamas jokių emocijų.

– Aš nesiųsčiau tavęs vienos, jeigu ne ypatingos aplinkybės, dukra, – kreipėsi jis į mane. – Žinau, kad prašau labai daug, bet tu jau ne kartą nustebinai mane. Melsiuosi, jog ir vėl padarytum tą patį.

– Ji eis ne viena, – didžiai visų nuostabai tyliai paprieštaravo Ašas. Jis prisiartino prie manęs ir pasisukęs į fėjūnų karo tarybą ryžtingai pridūrė: – Mudu su Šauniuoju Robinu ją lydėsime.

Miško valdovas tiriamai pažvelgė į Ašą.

– Aš taip ir maniau, riteri... Žaviuosi tavo ištikimybe, nors bijau, kad ji tave pražudys. Bet... elkis kaip dera. Mes neprieštarausime.

– O aš kaip ir anksčiau laikau tave paiku berniūkščiu, – pareiškė Mebė, įsmeigusi į jaunėlį sūnų šaltą žvilgsnį. – Jeigu būtų mano valia, būčiau išplėšusi tau liežuvį, kad neištartum tos priesaikos žodžių. Tačiau jeigu taip veržiesi lydėti mergiūkštę, Žiemos rūmai galės kai kuo tau padėti.

Oberonas pasisuko į Mebę ir klausiamai kilstelėjo antakį. Vadinasi, šis pareiškimas nustebino jį ne mažiau nei mane. Žiemos karalienė, nesiteikusi nė pažvelgti į Miško valdovą, nukreipė nelemtą plėšrų žvilgsnį tiesiai į mane.

– Nustebai, puskrauje? – tulžingai pasiteiravo ji ir prunkštelėjo. – Nori tikėk, nori ne, bet aš neketinu sudėjusi rankas stebėti, kaip žus paskutinis man likęs sūnus. Kad jau Ašas tvirtai nusprendė vėl keliauti su tavimi į Geležies karalystę, jam reikia apsaugos nuo tos vietos nuodų. Mano auksarankiai meistrai baigia nukaldinti stebuklingą amuletą, kuris pajėgs apsaugoti jo turėtoją nuo geležies kerų. Kiek žinau, tuojau jį gausime.

Mano širdis suspurdo iš laimės.

– Kas tai per amuletas? – išdrįsau paklausti.

Mebė šaltai nusišypsojo ir sušnypštė apmirusiems fėjūnams:

– Nešdinkitės lauk. Visi, išskyrus mergiūkštę ir jos palydovus.

Žiemos rūmų fėjūnai akimirksniu pašoko kaip įgelti ir išsiskubino nė negrįžtelėję. Vasaros rūmų riteriai klausiamai sužiuro į Oberoną ir jis galvos mostu liepė jiems palikti palapinę. Nusilenkę savo karaliui jie pasekė Žiemos rūmų fėjūnų pavyzdžiu ir mes likome vieni su Niekadaniekada valdovais.

Oberonas ramiai pažvelgė į Mebę.

– Turite ką slėpti nuo Vasaros rūmų dvariškių, karaliene?

– Liaukitės kalbėti tokiu tonu, jūsų kilnybe, – atkirto Mebė, primerkusi akis. – Jūs būtumėte pasielgęs lygiai taip pat. Man rūpi tik savi, o ne svetimi.

Ji iškėlė rankas ir vieną sykį skambiai suplojo.

– Heincelmanai, neškite šen tą šlykštynę.

Sušnarėjo žolė, į šviesą išniro trys mažutėliai žmogeliukai ir vikriai tarsi driežai prilėkė prie stalo. Jie pasirodė esą dar mažesni už gnomus ir vos siekė man iki kelių, tačiau buvo nepanašūs nei į juos, nei į braunius, nei į goblinus. Aš klausiamai dėbtelėjau į Ašą, šis susiraukęs paaiškino: