Джули Кагава - Geležies.karalienė

Goblinas nuskuodė šnarėdamas maskuotės šakomis. O Mebė užsipuolė Oberoną.

– Nieko sau! – tūžmingai iškošė ji. – Vos spėjo čia pasirodyti tavo dukra ir mus vėl atakuoja geležies fėjūnai. Susidaro įspūdis, kad jie atsivilko dėl jos!

Mane pagavo siaubinga baimė. Vieną kitą priešininką gal ir galėčiau įveikti, bet visą kariauną...

– Ką gi man daryti? – išlemenau mėgindama suvaldyti drebantį balsą. – Iškeliauti nieko nelaukiant?

Oberonas papurtė galvą.

– Ne šiąnakt, – tvirtai paprieštaravo jis. – Kad jau priešai prie mūsų vartų, tu pakliūsi tiesiai jiems į nagus.

– Galėčiau pamėginti prasmukti...

– Ne, Megana Čeis. Aš neketinu rizikuoti tavo gyvybe. Pernelyg daug pastatyta ant kortos, kad leistume tave sučiupti ir nugalabyti. Mes susikausime su jais rytoj, o kai iškovosime pergalę, kelias į Geležies karalystę bus laisvas.

– Bet...

– Nedrįsk prieštarauti, dukra, – pareikalavo Oberonas ir tiesiog prikaustė mane prie žemės nuožmiu žalių akių žvilgsniu. Paskui pridūrė dusliu kraują stingdančiu balsu: – Tu liksi čia, kur saugu, kol mes pasieksime pergalę. Aš vis dar karalius ir tariau paskutinį žodį.

Oberonas dar sykį dėbtelėjo į mane ir aš lioviausi prieštarauti. Juk jis išties Vasaros karalystės valdovas, todėl ginčytis pernelyg pavojinga.

Mebė prunkštelėjo ir nepatenkinta palingavo galva.

– Puikumėlis, Miško valdove, – iškošė ji ir pakilo. – Reikia paruošti kariuomenę mūšiui, tad turiu jus palikti.

Apdovanojusi mane dar viena ledine šypsena, Žiemos karalystės valdovė išsiskubino iš pievelės. Nulydėjusi ją žvilgsniu pasisukau į Oberoną.

– Ką dabar darysime?

– Dabar, – atsiliepė Oberonas, – ruošimės kovai.

12

Išdavikas

Tą naktį visa stovykla gaudė kaip bičių avilys. Kai tik pasklido žinia apie artėjantį puolimą, kariauną apėmė nerimastinga nuotaika lyg liepsna mišką ir visi puolė ropštis vieni per kitus iš ankštų palapinių. Fėjūnai zujo siaurais takais kaip ledo ritulio aistruoliai po rungtynių, nesitverdami savame kailyje prieš mūšį prisišveisti, prisigerti ir kitokiais netinkamais būdais išlieti emocijų perteklių. Trimitai ir būgnai antrino kaukiančiai vėtrai, plėšrūs ritmai aidėjo dusliai ir grėsmingai. Visoje stovykloje suliepsnojo didžiuliai laužai, ugnis riaumojo ir veržėsi suplėšyti tamsą it feniksas, pakilęs iš pelenų, o Vasaros ir Žiemos rūmų kariūnai šoko, lėbavo ir plėšė dainas kiaurą naktį.

Aš stengiausi nesiartinti prie ryškiausių laužų, nesileidau šokdinama, atsisakiau vyno ir kitokių pramogų. Iš tos vietos, kur stovėjau šildydama delnus puodeliu juodosios arbatos, kuo geriausiai matėsi Vasaros ir Žiemos rūmų fėjūnų laužai ir tamsūs aplink juos mirgantys šešėliai. Žiemos karalystės pusėje goblinai ir raudonkepuriai iš visos gerklės bliovė žiaurias kareiviškas balades, kuriose kas žodis buvo minimi lavonai, kraujas ir sudarkyti kūnai. Aplink Vasaros karalystės fėjūnų laužus kerinčiu ritmu sukosi driadės 9ir vandenų nimfos, linguodamos tarsi šakos vėjyje. Iš krūmų iššoko satyro išgąsdinta silfidė. Ogras užsivertė visą statinaitę alaus ir godžiai gėrė, laistydamas ant savęs tamsų gėrimą.

– Nepasakytum, kad rytoj laukia mūšis, – tariau Ašui.

Jis stovėjo pasirėmęs į medį ir laikė rankoje žalią butelį, iš kurio kartkartėmis gurkštelėdavo. Man nė minties nekilo paragauti. Fėjūnų vynas – klastingas gėrimas, o aš visai nenorėjau likusią nakties dalį praleisti ežiuko kailyje ar susipažinti su didžiuliais rausvais triušiais.

– Man regis, įprasta švęsti iškovojus pergalę.

– O jeigu rytojus neišauš? – atsiliepė Ašas, įsmeigęs akis į Žiemos fėjūnų laužą, aplink kurį suvirtę goblinai kaip tik bliovė dainos posmą apie pirštus ir aštrų virėjo peilį. – Daugeliui šis mūšis bus paskutinis. Jie nesulauks patekant saulės. O mes mirštame visiems laikams. Anapus nieko nėra. – Nors jis kalbėjo apie tai kaip apie savaime suprantamą dalyką, akys patamsėjo. Dar kartą atsigėrė iš butelio ir staiga mirktelėjo man. – Juk ir jūs, žmonės, dažnai sakote, kad gyventi reikia šiandien, o rytoj nors ir tvanas.

– Ašai, aš rimtai kalbu.

Jam nespėjus atsakyti, kažkas prisvirduliavęs įsiterpė tarp mūsų ir plojosi tiesiai man po kojomis. Pasirodo, Pakas. Be marškinių, išsitaršiusiais plaukais. Ant ugninio kuodo baltavo kreivai užmaukšlintas saulučių vainikas. Jis paikai išsiviepė man, rankoje pamačiau butelį. Netrukus jį apspito būrelis kikenančių nimfų ir bandė pastatyti ant kojų.

– Sveika, princese! – šūktelėjo jis, negrabiai gindamasis nuo jų laisvąja ranka, ir vėl pradėjo kikenti. Plaukai degė, akys švytėjo, sunkiai bepažinau senąjį bičiulį. – Gal nori su mumis pajodinėti ant fukos?

– Kad... ne, dėkui, Pakai.

– Tavo valia, princese. Bet juk gyvename tik kartą, – pareiškė jis ir leidosi nimfų vedamas prie minios, siautėjančios aplink laužą.

Ašas palingavo galva ir nugėrė dar gurkšnį iš butelio. O aš žiūrėjau į tolstantį Paką, nežinodama, ką begalvoti.

– Dar nesu jo tokio mačiusi... – galiausiai sumurmėjau ir susigūžiau nuo vėjo, kuris pūtė tiesiai į nugarą.

Ašas prunkštelėjo.

– Vadinasi, tu pažįsti Šaunųjį Robiną ne taip gerai, kaip manei, – pasakė jis ir pasitraukęs nuo medžio lengvai apglėbė mane per pečius. – Tau reikia pailsėti. Nakčiai įsibėgėjant linksmybės tik dar labiau liesis per kraštus. Nemanau, kad tau bus malonu žiūrėti į nusitašiusius fėjūnus. Be to, reikia ir bluostą sudėti prieš artėjantį mūšį.

Net sudrebėjau nuo minties, kad laiko iki jo lieka vis mažiau. Paširdžius sukaustė baimė.

– Ar aš taip pat turėsiu kautis? – paklausiau, mudviem žingsniuojant prie mano palapinės.

Ašas atsiduso.

– To ne manęs reikia klausti, – sumurmėjo jis daugiau sau nei man. – Labai abejoju, kad Oberonas norėtų matyti tave toje mėsmalėje. Esi per daug jam svarbi, taigi tau nevalia rizikuoti gyvybe.

Pajutau šiokį tokį palengvėjimą, bet kartu užplūdo ir kaltė. Pavargau bejėgiškai stebėti, kaip žūsta kiti. Gal jau atėjo metas stoti į kovą pačiai?

Mes priėjome palapinę ir staiga širdis pradėjo pašėlusiai daužytis krūtinėje. Jauste jaučiau Ašą esant šalia. Nuo jo sklido ramus pasitikėjimas savimi ir man pašiurpo oda. Tamsuojanti palapinė viliojo į vidų, žodžiai sukosi ant liežuvio galo, mane stabdė tik baimė.

„Nagi, Megana, – mintyse paraginau save, – paprašyk jo pasilikti. Juk nieko baisaus neatsitiks. Nebent jis atsisakys? – Susigėdusi suvirpėjau. – Tada apsikvailinsi. Bet kodėl jis turėtų atsisakyti? Juk žinai, kad Ašas myli tave, tai ko lauki?“

Aš giliai įkvėpiau.

– Ašai... hmm...

– Prince Ašai! – pasigirdo nuo tolimesnių palapinių mūsų pusėn skubančio Žiemos rūmų riterio balsas.

Užplūdus apmaudui panorau įspirti atėjūnui į subinę, bet Ašą tai, regis, kiek pralinksmino.

– Tik pamanykite, aš vėl tapau princu? Puikumėlis. Ko tau reikia, Deilinai?

– Karalienė Mebė nori jus matyti, jūsų didenybe, – paaiškino riteris, nesiteikdamas nė dirstelėti į mane. – Ji pageidauja, kad eitumėte į jos palapinę Žiemos fėjūnų pusėje. O aš liksiu čia ir saugosiu princesę, kol...

– Deja, aš daugiau nebepaklūstu karalienei Mebei, – atsiliepė Ašas ir riteriui atvipo žandikaulis. – Jeigu mano dama leis eiti, aš eisiu, o jeigu panorės, kad pasilikčiau, būsiu priverstas perduoti per tave atsiprašymą karalienei.