Джули Кагава - Geležies.karalienė

Žiemos rūmų riteris, regis, vis dar nesuprato, kas čia dedasi, bet Ašas iškilmingai pasisuko į mane ir aš pastebėjau, kad giliai viduje jis triumfuoja.

– Jeigu nori, kad pasilikčiau, tik pasakyk, – tyliai prakalbo jis. – O jei ne, aš nueisiu pažiūrėti, ko prireikė Mebei. Žodžiu, tavo žodis – man įstatymas.

Pajutau begalinę pagundą paprašyti Ašą likti. Troškau įsitraukti jį į palapinę, kad mudu drauge bent vienai nakčiai užmirštume ir karą, ir abejus rūmus. Tačiau supratau, jog Mebę tai dar labiau įsiutins, o aš visai nenorėjau pykdyti Žiemos karalienės.

– Tiek to, – atsidususi pasakiau. – Eik ir sužinok, ko reikia Mebei.

– Ar tikrai?

Aš linktelėjau ir Ašas apsisprendė.

– Būsiu visai netoli, – patikino jis. – O Deilinas pabudės prie palapinės. Gali juo pasitikėti. Jeigu kas, šauk mane.

– Gerai, – atsakiau ir lydėjau Ašą akimis, kol jį prarijo tamsa.

Visa drebėjau dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Deilinas nerangiai nusilenkė ir įsitaisė prie palapinės angos. Atsidususi įėjau į vidų, kritau į guolį ir priglaudžiau degančią kaktą prie pagalvės.

Širdis nerimo, kūną degino uždraustos mintys ir jausmai. Ilgai nepajėgiau nusiraminti ir galvoti apie ką nors kita, nes visos svajonės sukosi vien tik apie manąjį Žiemos rūmų riterį.

STAIGA KAŽKAS UŽSPAUDĖ man burną tamsoje ir aš nė nespėjau surikti iš išgąsčio. Pabandžiau išsilaisvinti, bet pasijutau tysanti ant nugaros, o priešininkas laikė užgulęs visu svoriu, tad negalėjau nė pajudėti. Tai buvo ginkluotas riteris, veidą dengė šalmas su nuleistu antveidžiu.

– Šaaaaaa, – tildė jis mane, prikišęs pirštą prie lūpų. – Netriukšmaukite, jūsų kilnybe. Viskas bus daug paprasčiau, jeigu nesipriešinsite.

Aš vėl pradėjau spurdėti, sukaupusi jėgas, bet pirštinėta ranka dar skaudžiau prispaudė prie guolio, net ašaros ištryško. Užpuolikas atsiduso.

– Na, jeigu nenori geruoju...

Pajutau, kad pirštinė tampa vis šaltesnė, tiesiog ledinė ir degina odą. Aš puoliau muistytis it paklaikusi, tačiau niekaip nepajėgiau atplėšti rankos, kuri spaudė man gerklę. Veidą padengė šerkšnas, smakras apledėjo, lūpas surakino speigas. Riteris pašaipiai šyptelėjęs patraukė ranką ir aš vargais negalais įkvėpiau per apšalusią nosį. Skruostai degė lyg nutvilkyti rūgštimi, visą kūną stingdė neapsakomas šaltis.

– Na va, visai kas kita, – iškošė riteris, skvarbiai dyrėdamas į mane. – O gražuoliuko Ašo mums čia mažiausiai reikia, tiesa?

Aš suvirpėjau pažinusi šį savimi patenkintą paniekos kupiną balsą. Atėjūnui, regis, patiko tokia mano reakcija.

Jis pakėlė antveidį ir blogiausi mano būgštavimai pasitvirtino. Širdis kaipmat atsidūrė kulnuose, nors aš iš paskutiniųjų stengiausi įveikti baimę.

– Pasiilgai manęs, princese? – pasidomėjo Rovanas, sužaibavęs mėlynomis akimis; būčiau žiobtelėjusi iš nuostabos, bet nevaliojau dėl gerklę sukausčiusio ledo.

Vyresnysis Ašo brolis buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Anksčiau tobulo grožio prakaulų veidą dabar darkė siaubingi nudegimai, jis buvo virtęs apnuoginta kauke. Iš atvirų audinių sunkėsi skystis, vietoje nosies žiojėjo baisi duobė. Šis veidas priminė kaukolę su kreiva šypsena ir giliai įdubusiomis kančios ir pamišimo sklidinomis akimis.

– Tau keliu pasibjaurėjimą? – sušnabždėjo jis. – O man tai viso labo išbandymas, įšventinimo ritualas. Geležis išdegins silpną ir nereikalingą kūną, kad atgimčiau vienu iš galingiausiųjų. Tereikia iškęsti skausmą, kol persikūnysiu. Kai Geležies karalius užkariaus visą Niekadaniekada, aš vienintelis iš senųjų fėjūnų išgyvensiu.

Papurčiau galvą norėdama paaiškinti, kad jis klysta, kad nėra jokio įšventinimo ritualo, kad apsišaukėlis karalius paprasčiausiai juo naudojasi, kaip ir visais kitais... Tačiau aš dar negalėjau kalbėti dėl gerklę stingdančio šalčio. Rovanas staiga išsitraukė onikso durklą. Plona nusmailinta geležtė priminė aštrų ryklio dantį.

– Geležies karalius nori tave pribaigti savo rankomis, – sušvokštė Ašo brolis. – Bet, man regis, jis neprieštaraus, jei perduosiu jam tave leisgyvę. Mat ketinu iš pradžių nurėžti tau vieną kitą pirštelį ir palikti savo broliukui atminimo dovanėlę. Ką pasakysi, princese?

Jis kiek kilstelėjo, leido man išlaisvinti ranką, o tada čiupęs už riešo, prispaudė prie žemės, nekreipdamas dėmesio į mano pašėlusias pastangas išsivaduoti.

– Kaip puikiai tu spurdi, princese, nagi tęsk, tai taip erotiška, – pasišaipė Rovanas.

Paskui palinko ties plaštaka iškėlęs durklą, matyt, svarstydamas, nuo kurio piršto pradėti.

Aš giliai įkvėpiau, kad įveikčiau klaikų siaubą, ir pamėginau surikiuoti mintis. Mano kalavijas netoli, bet aš nepajėgiu nė pakrutėti. Mėginimas pasinaudoti kerų galiomis greičiausiai vėl išsekins, o gal ir visai pribaigs, bet kito būdo nėra. Negalėjau gaišti, nes Rovanas jau pjovė išgaląstais ašmenimis pirštą. Laimei, norėdamas pratęsti malonumą nesiskubino. Pasirodė pirmieji kraujo lašai. Aš sutelkiau dėmesį ne į durklo geležtę, o į kotą. Staiga galvoje aiškiai nuskambėjo kadaise Pako man pasakyti žodžiai: „Vasaros kerai pajėgūs akimirksniu atgaivinti ką tik nori: paprasčiausią pagalį, laivo stiebą, lanką ar šluotkotį. Tau iš prigimties pavaldžios šios galios. Tik susikaupk.“

Plūstelėjo burtų banga ir durklo kotas pasidengė blizgančiais spygliais, kurie kaipmat pervėrė šarvų pirštinę ir susmigo užpuolikui į ranką. Tačiau aš tą pačią akimirką pajutau baisų šleikštulį, palapinės stogas pradėjo suktis prieš akis ir man teko nutraukti burtus. Rovanas sukliko, atšoko nuo manęs ir paleido ranką. Aš tik to ir telaukiau. Virpėdama iš džiaugsmo ir mėgindama įveikti blogumą užkišau kitą ranką po antveidžiu ir suleidau nagus į sudarkytą apdegusį veidą.

Šiuokart nuo Rovano klyksmų sudrebėjo palapinė. Jis išmetė durklą ir mėgino rankomis griebtis už veido, tačiau aš iš visų jėgų atstūmiau užpuoliką ir spėjau pagriebti kalaviją. Kita ranka pradėjau gremžti savo apledėjusį veidą. Pluta sueižėjo, badydama ir drėksdama odą, iš skausmo vos neapsiverkiau. O Rovanas jau vėl artinosi prie manęs.

– Nejaugi tu tikiesi mane nugalėti? – pasišaipė jis, išsitraukė iš makšties žydrą ledinį kalaviją, tokį pat aštrų kaip durklas, ir puolė į priekį. Per veidą bėgo kraujas, viena akis buvo užmerkta. – Kodėl nesinaudoji proga pasprukti, princese? – mąsliai pasidomėjo užpuolikas. – Skuosk pas Ašą ar tėvelį, juk aš negaliu vytis tavęs per stovyklą. Nagi, privalai sprukti.

Nukrapščiau paskutinį ledą nuo lūpos ir, išspjovusi ant žemės tarp mūsų, pajutau burnoje kraujo skonį.

– Atsikračiau įpročio bėgti, – išdrožiau įsmeigusi žvilgsnį į primerktą Rovano sveikąją akį. – Ir nesuteiksiu tau malonumo persmeigti man nugarą. Noriu, kad perduotum žinią Geležies karaliui.

Rovanas plėšriai nusišypsojo ir žengė į priekį. Aš nepasitraukiau, tik pasiruošiau gintis, kaip mokė Ašas. Bijojau, nes sprendžiant iš Ašo ir Rovano dvikovos, kurią kartą teko matyti, priešininkas daug stipresnis už mane. Galiausiai įtūžis pergalėjo baimę ir aš nukreipiau kalaviją į priešą.

– Perduok apsišaukėliui, kad daugiau nieko nesiųstų manęs tykoti, – prabilau kiek galėdama tvirtesniu balsu. – Aš pati ateisiu pas jį. Ateisiu, susirasiu ir nudėsiu.

Paklaikusi supratau, kad taip ir ketinu padaryti. Dabar arba aš įveiksiu jį, arba jis pražudys mano artimuosius – ir mirtinguosius, ir fėjūnus. Apsišaukėlis turi mirti, kad kiti išgyventų. Kaip kadaise ir numatė Grimalkinas, aš nenoromis tapau abejų rūmų įkaite.