Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Tai koboldai, Žiemos rūmų kalviai.

Žmogeliukai atvilko narvelį, nupintą iš vytelių, kuris net spindėjo nuo vasaros burtų.

O jame blaškėsi, šnypštė ir pūkštė gremlinas.

Vėl pamačiusi šį padarą nejučia sudrebėjau. Gremlinai taip pat priklausė geležies fėjūnams, bet buvo tokie agresyvūs ir nevaldomi, kad netgi gentainiai nenorėjo turėti su jais jokių reikalų. Didelės jų kolonijos įsisukdavo į gamyklų įrenginius, kompiuterius ir pridarydavo daugybę nuostolių. Goblinų išvaizda buvo atstumianti. Jie priminė beplaukės beždžionėlės ir šikšnosparnio hibridą. Ilgos rankos, atlėpusios ausys, aštrūs kaip skustuvo ašmenys dantys, kurie šiems padarams išsišiepus švytėdavo melsva neonine šviesa.

Pradėjau suprasti, kodėl Mebė visus išprašė. Gremlinui trumpas kelias iki stalo būtų tapęs lemtingas, nes kuris nors riteris tikrai būtų užkapojęs jį kardu. Oberonas nužvelgė seilėmis trykštantį gremliną lyg kokį šlykštų vabzdį, bet nieko nepasakė.

Koboldai pastatė narvelį ant stalo ir besiblaškantis po jį gremlinas pradėjo urgzti ant mūsų. Stambesnis koboldas išsitaršiusiais gaurais ir geltonomis akimis išsišiepė ir godžiai apsilaižė.

– Vissskas paruošta, karaliene Mebe, – sušnypštė jis. – Ar norėsite atlikti ritualą?

Mebė klaikiai nusišypsojo.

– Duokš amuletą, Haincelmanai.

Koboldas įteikė karalienei kažkokį daikčiuką, kuris blykstelėjo prietemoje. Vis dar tebesišypsodama Žiemos valdovė vėl pasisuko į gremliną ir plėšriai žybtelėjo akimis. Padaras suurzgė ant jos. Iškėlusi suspaustą kumštį Mebė pradėjo dainingai berti žodžius nesuprantama kalba. Šiuose žodžiuose slypėjo tokia jėga ir galybė, kad į mūsų tarpą, regis, įsisuko viesulas. Įsitempiau tarsi styga, man pasirodė, kad tai siela bando išsiveržti iš kūno ir atsidurti viesulo epicentre. Aš mėšlungiškai atsidusau ir pajutau, kaip Ašas paėmė už rankos ir tvirtai suspaudė, tarsi irgi būtų bijojęs, kad pradingsiu.

Gremlinas išsilenkė lanku, pradėjo gaudyti orą pražiota burna ir veriamai suklykė. Aš pamačiau, kaip kažkoks tamsus gauruotas gniužulas, primenantis pilką debesį, išlėkė vargšui padarui iš gerklės ir akimirksniu buvo įsuktas viesulo. Mebė toliau progiesmiu tarė žodžius ir galiausiai viesulą sugėrė į save tas daikčiukas, kurį karalienė tebespaudė kumštyje. Gremlinas kaip pakirstas sukniubo narvelyje, keletą kartų mėšlungiškai sudrebėjo, svaidydamas šnypščiančias žiežirbas, ir amžiams nuščiuvo.

Pajutau, kaip perdžiūvo gerklė, kai Mebė triumfuodama sužiuro į mus.

– Ką jūs padarėte jam? – kimiai paklausiau.

Karalienė tylomis atgniaužė kumštį. Amuletas sūpavosi ant plonos sidabrinės grandinėlės ir žibėjo tarsi vandens lašas. Mažutėlis daikčiukas, primenantis suledėjusią ašarą, buvo skaidrus kaip stiklas, bet man pasirodė, kad jo viduje rūksta vos pastebimas dūmelis.

– Mes radome būdą išgauti geležies padarų gyvybines galias, – sumurkė Mebė su tokiu pasitenkinimu, kad man pasidarė baisu. – Amuletas nukreipia geležies kerus nuo jo turėtojo, apvalo ir apsaugo nuo tos bjaurasties. Jį turint galima netgi liesti geležį ir nenusideginti pirštų. Na, nebent tik truputį. – Ji patraukė pečiais. – Bent jau taip tvirtina mano auksarankiai kalviai. Tiesa, mes dar neišbandėme šio daikčiuko.

– Ar jis pareikalavo tik... vienintelės aukos? – paklausė Ašas, kryptelėjęs be gyvybės ženklų tysančio gremlino pusėn, jo balse išgirdau abejonę.

Nebegyvas padaras atrodė dar mažesnis ir trapus kaip išdžiūvusi vytelė.

Klaikiai nusikvatojusi Mebė papurtė galvą.

– O ne, mielasis, – atsakė ji ir pajudino grandinėlę, leisdama amuletui iš lėto sūpuotis. – Jam sukurti prireikė labai daug šitų šlykštynių. Todėl mes negalime švaistytis tokiais daikčiukais į kairę ir į dešinę. Mat atitempti čia gremliną gyvą gana... keblu.

Žiūrėdama į amuleto viduje plevenantį dūmelį pajutau kylant šleikštulį.

– Vadinasi, juos būtina nužudyti , kad amuletas įgytų galių?

– Mes kariaujame , mirtingoji, – šaltai ir negailestingai nukirto Mebė. – O kare arba žudoma, arba žūstama. – Ji su pasišlykštėjimu dėbtelėjo į sustingusį gremlino kūnelį. – Geležies padarai naikina mūsų namus ir nuodija mūsiškius. Mano akimis, viskas teisinga, ką?

Tiesą sakant, man taip neatrodė, bet čia Pakas krenkštelėjo ir atkreipė mūsų dėmesį į save.

– Nenoriu pasirodyti godus ir pavydus, – pareiškė jis, – bet kodėl daikčiukas atiteks tik ledo berniukui? Argi tai teisinga? Juk į Geležies karalystę mes keliausime trise.

Mebė nuvėrė jį stingdančiu žvilgsniu.

– Ne, Šaunusis Robinai, – iškošė ji tarsi kokį keiksmažodį, – tas, kuris išmokė mus gaminti šiuos daikčiukus, išsireikalavo, kad ir tu gautum tokį pat.

Ji davė ženklą ir koboldas Heincelmanas plėšriai išsiviepęs ištiesė dar vieną grandinėlę Pakui. Ant jos užvertas amuletas buvo ne su ledo apkaustais, bet apipintas karnomis, o šiaip visai toks pat kaip ir pirmasis. Pakas šyptelėjo, tarsi koks juokdarys nusilenkė Mebei – ši apsimetė nepastebinti – ir užsikabino grandinėlę ant kaklo.

Karalienė pamojo Ašui prieiti ir antrąjį amuletą užkabino pasilenkusiam sūnui ant kaklo.

– Tai daugiausia, ką galiu padaryti dėl tavęs, – pasakė Mebė ir beveik užjaučiamai pažvelgė į sūnų. – Jeigu jums nepavyks nugalėti Geležies karaliaus, mes visi žūsime.

– Mes nepralaimėsime, – tyliai pažadėjo Ašas, o karalienė paglostė jam skruostą, tarsi atsisveikindama visiems laikams.

– Beje, – pridūrė ji, kai sūnus atsitraukė, – amuleto poveikis nėra ilgalaikis. Jo kerų galios silpnės, kol palengva visiškai išnyks. Kalvių tvirtinimu, kiekvieną sykį pasinaudojus amuletu jų liks vis mažiau, lygiai kaip ir prisilietus prie geležies. Kiek laiko tai užtruks, jie nežino. Aišku viena – amuletas neamžinas. Taigi, kai jūs nusigausite į Geležies karalystę, turėsite nedaug laiko surasti ir nužudyti savo auką. Tavimi dėta, tuščiai negaiščiau, Megana Čeis.

„Kurgi ne, – atkirtau mintyse, nors širdis atsidūrė kulnuose. – Negana užduotis neįgyvendinama, tai dar ir laiko striuka. Vieni niekai.“

– Karaliene Mebe! – pasigirdo čaižus riksmas iš lauko, į palapinę įvirto kažkoks aplaužytas krūmas ir tėškėsi valdovei po kojomis.

Man ne iš karto pavyko įžiūrėti, jog tai goblinas, visas apsikaišęs šakomis ir lapais, kad susilietų su mišku.

– Karaliene Mebe! – vėl subliuvo jis. – Geležies fėjūnai! Snigas juos pastebėjo. Jų stovykla dykros pakraštyje. Reikia skelbti pavojų! Ginkluotis! Bėkime! Bėkime!

Vienu žaibišku judesiu Mebė čiupo paklaikusį gobliną už gerklės ir kilstelėjo į viršų.

– Kiek ten jų? – tyliai paklausė.

Prismaugtas goblinas sutrūkčiojo galūnėmis, maskuotės šakos sušnarėjo.

– Hmm... – Žvalgas dar kiek pasimuistė ir aprimo. – Gal kokie keli šimtai, – išspaudė jis. – Daug žiburių, daug karių. Snigas negalėjo gerai įžiūrėti. Atleiskite, jūsų šviesybe...

– Jie stovi vietoje ar žygiuoja? – toliau beveik ramiai ir apdairiai kvotė Mebė, bet paklaikusios akys išdavė jaudulį. – Mes spėsime pasiruošti jų atakai ar jie jau prie vartų?

– Už kelių mylių, jūsų didenybe. Jie apsistojo ten nakčiai. Snigo manymu, puls auštant.

– Vadinasi, dar turime truputį laiko, – padarė išvadą Mebė ir švystelėjo gobliną į kertę tarsi kokią ištuštintą kokakolos skardinę. – Lėk įspėti pajėgų, kad mūsų laukia mūšis. Atsiųsk čionai generolus, reikia parengti planą. Judinkis!