Джули Кагава - Geležies.karalienė

Neįtikėtina, kokiu greičiu gali ištirpti kraujo trokštanti minia... Nors kaip tik taip ir nutikdavo pasirodžius Žiemos karalystės fėjūnų valdovei. Per kelias akimirkas visi išsilakstė, išsislapstė po palapines ir take tarp jų telikome mudu su Ašu. Oras baisiai atšalo, žolė po kojomis apsitraukė šerkšnu – visa tai tegalėjo reikšti viena: vos per kelis žingsnius nuo mūsų, lydima dviejų paniurusių riterių, šalta kaip ledo lytis stovėjo ir žvelgė į mus karalienė Mebė.

Kaip visada kerinčiai graži Žiemos karalystės valdovė segėjo juodos ir raudonos spalvų šarvus, juodi it derva plaukai gaubė galvą tarsi debesis. Aš susigūžiau ir prisispaudžiau prie Ašo. Karalienė baltos it sniegas rankos mostu paliepė mudviem prieiti. Žiemos rūmų fėjūnų valdovė buvo tokia pat nenuspėjamai žiauri kaip ir žavinga. Ji dažnai sukaustydavo gyvuosius į ledo kokoną, sustingdydavo kraują gyslose, taip pasmerkdama nesibaigiančioms mirtinoms kančioms. Man kartą jau teko patirti jos tūžmingą būdą, apie kurį sklandė legendos.

– Ašai, – išdainavo karalienė Mebė, nekreipdama į mane jokio dėmesio. – Girdėjau gandus, kad tu pasirodei. Na, ar jau pakankamai prisižaidei mirtingųjų pasaulyje? Ar esi pasiruošęs sugrįžti į namus?

Ašo veidas staiga virto neįžvelgiama abejinga kauke, neįskaitomose akyse sušmėžavo šaltukas. Supratau, kad tai būdas apsisaugoti nuo Žiemos dvaro žiaurumo. Juk Žiemos fėjūnai tarpsta nuo kitų pažeidžiamumo, o jausmai čia kaip tik laikomi silpnumo apraiška.

– Ne, mano karaliene, – tyliai, bet ryžtingai atsakė Ašas. – Man daugiau nebegalioja jūsų įsakymai. Mano tarnavimas Žiemos rūmams baigėsi praėjusią naktį.

Stojo kelis širdies tvinksnius trukusi tyla.

– Tu... – Bedugnio juodumo Mebės akys nukrypo į mane, paskui vėl sugrįžo prie sūnaus. – Tu tapai jos riteriu? Davei priesaiką? – Karalienė it paklaikusi palingavo galva, netikėdama tuo, ką išgirdo. – O paikas berniūkšti! Ką tu padarei? Dabar aš galutinai tavęs netekau.

Išsigandusi, kad Mebė nenueitų, aš nedrąsiai žingtelėjau į priekį.

– Bet juk jūs atšauksite Ašo tremtį, tiesa? – maldaujamai paklausiau ir karalienė vėl pažvelgė į mane. – Kai viskas baigsis, kai mes įveiksime apsišaukėlį karalių, ar jis galės sugrįžti į Niekadaniekada?

– Negalės, – mirtinai ramiai atsakė Mebė ir man net kūnas pagaugais nuėjo. – Net jeigu aš atšauksiu tremtį, jis pasiliks mirtingųjų pasaulyje su tavimi, nes tu per savo kvailumą paprašei duoti priesaiką. O kartu prakeikei taip, kaip nė aš pati nesugebėčiau.

Man suspaudė širdį, bet giliai įkvėpusi vėl paprašiau tvirtu balsu:

– Vis tiek būkite gera, karaliene Mebe, duokite žodį, jog kai viskas baigsis, Ašas galės kada panorėjęs sugrįžti į Tir Na Nogą.

Mebė įsmeigė akis į mane ir žiūrėjo taip ilgai, kad man per nugarą ėmė sroventi šaltas prakaitas. Galiausiai karalienė baugiai ir abejingai nusišypsojo.

– Kodėl gi ne? Juk judu abu vis tiek žūsite, tai koks skirtumas? – Ji atsiduso. – Gerai, Megana Čeis, Ašas galės sugrįžti į namus, jeigu panorės, nors, kaip pats pareiškė, daugiau neketina tarnauti Žiemos rūmams. Taigi tau duota priesaika sunaikins jį greičiau nei visa kita kartu paėmus.

Nelaukdama, ką atsakysiu, Žiemos karalienė nusisuko ir nuėjo. Nemačiau jos veido, bet man pasirodė, kad ji vos sulaiko ašaras.

6 Moteriškosios oro dvasios, įasmeninančios oro stichiją.

7 Labai stiprūs, bet ne itin sumanūs milžinai.

8 Didžiulis piktas padaras su dygliuota drakono galva, roplio kūnu ir dviem kojomis.

ANTRA DALIS

11

Fėjūnų karo tarybos posėdis

Tą naktį virš stovyklos patekėjo pikta lemiantis ryškiai raudonas mėnulis ir užliejo viską aplinkui klaikia kruvina šviesa. Iš dangaus, kuriame beveik nebuvo debesų, lengvai sūkuriuodamos leidosi smulkios snaigės ir atrodė, tarsi net mėnulį dengtų rūdys...

Aš išsiropščiau iš ankštos ir tvankios palapinės, kurioje niekas nė nemėgino sukurti miško pievelės iliuzijos. Lauke, anapus plazdančio palapinės audinio, manęs jau laukė Ašas su Paku. Šiurpūs raudoni spinduliai leido įžvelgti jų kampuotus siluetus tamsoje, veidai dar mažiau panėšėjo į žmonių nei paprastai, akys spindėjo sutemose. Stovykloje buvo tylu, viskas atrodė sustingę po baisiu purpuriniu mėnuliu, o palapinių sankaupa priminė miestą vaiduoklį.

– Tave kviečia, – iškilmingai pranešė Ašas.

Aš linktelėjau.

– Tada neverskime jų laukti.

Oberono palapinė buvo iškilusi virš kitų, abejų rūmų vėliavos plaikstėsi vėjyje. Žemę buvo spėjęs padengti plonas sniego sluoksnis, jau išmargintas kareiviškų batų, naguotų letenų ir kanopų pėdsakų. Visi jie vedė nuo stovyklos pakraščių į centrą. Mirksinti geltona šviesa skverbėsi pro plazdančio audinio plyšius ir aš vikriai įsmukau į vidų.

Kaip ir anksčiau atsidūriau miško pievelėje, tik šiuokart viduryje puikavosi didžiulis akmeninis stalas, kurį buvo apsėdę šarvus vilkintys fėjūnai. Tarybai vadovavo Oberonas ir Mebė. Jie didingi ir niūrūs dunksojo galustalėje, aplink juos nuolat sukiojosi kilmingieji sidhiai. Galingas trolis, užsimaukšlinęs kaukolės formos šalmą su avino ragais, stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir tylomis stebėjo susirinkusiuosius, kentauras dėl kažko ginčijosi su goblinų vadu, abu baksnojo ant stalo išskleistą žemėlapį. Ilgam kaip žalga kipšui, susikūprinusiam ir persisukusiam lyg šimtametis ąžuolas, teko net pritūpti, kad geriau girdėtų pašnekovus. Vėjo nugairintas jo veidas atrodė bereikšmis.

– Dar kartą perspėju, – putojo kentauras, kad iš pykčio net raumenys judėjo po oda, – jeigu jūsų žvalgai ketina ir vėl spęsti spąstus taip arti stovyklos, bent jau praneškite iš anksto, kad mano vyrukai į juos nepakliūtų! Per jūsų išraustas duobes pora iš jų susilaužė kojas, o trečias vos galų neatidavė nuo užnuodytos strėlės.

Goblinų vadas išsišiepė rodydamas kreivas iltis ir atkirto:

– Ar aš kaltas, kad taviškiai nežiūri sau po kojomis? Ir išvis, ko jiems reikia mūsų stovyklos pusėje, ką? Vis šniukštinėja, žiūrinėja... Aišku kaip dieną, kad pavydi, nes mes niekada nepametame pėdsakų. Galiu kirsti lažybų.

– Pakaks, – įsikišo Oberonas, kai kentauras jau, regis, vos valdėsi neužšokęs ant stalo ir neuždusinęs goblino. – Mes čia susirinkome ne ginčytis. Noriu išgirsti, ką pavyko išsiaiškinti jūsų žvalgams, o jų tyli nesantaika manęs nedomina.

Trūksmingai atsidusęs kentauras sviedė žudikišką žvilgsnį į gobliną.

– Neklausykite, ką sako tas padaras, – pareiškė jis, pasisukęs į Oberoną. – Mes turėjome keletą susidūrimų su geležies kariais, kaip spėju, tai priešakiniai pulkai. Jie bando mūsų jėgas, šniukštinėja silpnąsias vietas ir žino, kad negalėsime persekioti jų Geležies karalystės teritorijoje. Mes dar nematėme jų tikrųjų pajėgų. O ir valdovo taip pat.

– Sere, – kreipėsi vienas iš sidhių generolų į Oberoną. – O jeigu tai viso labo apgaulingas taktinis manevras? Jeigu Geležies karalius ketina pulti visai iš kitos pusės? Galbūt mums reikėtų sutraukti didesnes pajėgas prie Arkadijos ir apsaugoti Vasaros rūmus, o ne lūkuriuoti priešo Laukmiškio pakraštyje...

– Ne, – nuaidėjo šaltas Mebės balsas. – Jeigu jūs pasitrauksite ir sugrįšite į savo rūmus, mes pralaimėsime. Vos tik Geležies karalius sunaikins Laukmiškį, ir Vasaros, ir Žiemos karalysčių laukia tokia pat dalia. Negalima žygiuoti namo. Mes turime atmušti priešą būtent čia.