Джули Кагава - Geležies.karalienė

Sprendžiant iš siaubo, pasirodžiusio Ašo ir Pako veiduose, juodu irgi pajuto tą patį.

– Kraupus vaizdelis, ar ne? – suniurzgė mus lydintis gnomas, niūriai dairydamasis aplinkui. – Kai tik jus, na... ištrėmė, Geležies karaliaus pajėgos užpuolė mus ir kur tik jos žengė, ten sėjo pražūtingus savo kerus. Tik susijungusios Vasaros ir Žiemos rūmų kariuomenės įstengė duoti atkirtį, bet net ir priešui atsitraukus rūdys neišnyko. Mūsų pajėgos įsitvirtino pasienyje, kur Laukmiškis priartėja prie Geležies karalystės, ir mėgina neleisti geležies fėjūnams prasiveržti į savo teritoriją.

– Vadinasi, jūs tik bandote ją apsaugoti? – pasiteiravo Ašas, nuvėręs nykštuką šaltu žvilgsniu. – Kodėl nesurengiate staigaus puolimo, kad vieną kartą ir visiems laikams sutriuškintumėte priešą?

Neūžauga papurtė galvą.

– Nieko neišeina. Metame į priešo pusę gausias pajėgas, bet jos pradingsta be pėdsakų anapus sienos.

– O Geležies karalius taip ir nesiteikė nė kartelio parodyti savo šlykščios marmūzės mūšio lauke? – pasidomėjo Pakas. – Armijos kaunasi, o jis, bailys, lindi slėptuvėje?

– Žinoma, kad taip, – suniurnėjo Grimalkinas ir nekantriai pajudino ūsus. – Kurių galų rizikuoti, jeigu persvara ir taip jo pusėje? Jis gali sau leisti vilkinti laiką, o mes ne. Kiek suprantu, Oberonas su Mebe išties atsidūrė beviltiškoje padėtyje, jeigu jau nusprendė atšaukti jūsų tremtį. Kažkaip nepamenu, kad jie kada nors anksčiau būtų keitę savo įsakymus. – Jis suklapsėjo akimis ir prisimerkęs dėbtelėjo į mane. – Regis, reikalai prasti. O tu – paskutinė viltis išgelbėti Niekadaniekada.

– Ačiū, kad priminei, Grimai, – atkirtau bandydama nuvyti niūrias tamsias mintis ir pasisukau į pasiuntinį. – Ar Oberonas laukia manęs?

– Taip, jūsų kilnybe, – patikino gnomas ir puolė paslaugiai rodyti kelią. – Prašau čionai. Nuvesiu jus tiesiai į mūšio lauką.

NUO KALVOS VIRŠŪNĖS aš sužiurau į apačioje plytintį slėnį, kuriame buvo įsikūrusios Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgos.

Netvarkingai išsimėčiusios margaspalvės palapinės priminė miestelį su siauromis purvinomis gatvikėmis. Net iš tokio didelio atstumo krito į akis Vasaros ir Žiemos rūmų fėjūnų skirtumai: pirmųjų palapinės buvo lengvesnės ir ryškesnės, daugiausia rudos, geltonos ir žalios. Antrieji teikė pirmenybę juodai, tamsiai mėlynai ir ryškiai raudonai spalvoms. Nors ir kovėsi vienoje pusėje, Vasaros ir Žiemos rūmų kariūnai laikėsi atstu vieni nuo kitų, net įsikūrę buvo priešingose slėnio pusėse. Tiesa, pačiame centre, kur dvi skirtingos stovyklos susiliejo, dunksojo didžiulė erdvi palapinė, ant kurios plevėsavo abiejų karalysčių vėliavos. Vadinasi, Mebė su Oberonu stengėsi palaikyti gerų santykių regimybę. Bent jau kol kas.

O už palapinių plytintis išsiklaipiusių geležinių medžių miškas žymėjo prasidedančias Geležies karaliaus valdas.

Ašas sustingo greta manęs ir prisimerkęs apžiūrinėjo apačioje išsidėsčiusias pajėgas. Nuo jo akylo žvilgsnio neprasprūdo nė menkiausia smulkmena.

– Jiems teko ne kartą trauktis, – niūriai sušnabždėjo jis. – Susidaro įspūdis, kad visa stovykla pasiruošusi kaipmat apleisti šią vietą, vos sulaukusi įsakymo. Norėčiau žinoti, kiek toli pavyko prasiskverbti geležies kariams.

– Netrukus pamatysime, – atsiliepė Pakas.

Mus atlydėjęs gnomas pamojo sekti iš paskos ir mes nusileidome į stovyklą.

Iš arti palapinių miestelis pasirodė esąs gerokai didesnis ir toliau nusidriekęs. Aš vėl nejaukiai pasijutau, nes teko skverbtis per fėjūnų minią, iš kurios kiekvieną mano judesį sekė blizgančios laukinės akys. Laimei, iki centre dunksančios palapinės reikėjo eiti tik per Vasaros rūmų pulkus. Be to, Pakas su Ašu nė per žingsnį neatsiliko nuo manęs, kai skubinomės siauru tarpu tarp palapinių. Elegantiški Vasaros rūmų riteriai, kurių šarvai buvo supinti iš tūkstančių lapų, lydėjo mus nuožmiais žvilgsniais, kurie tolydžio smigo į man prie šono žingsniuojantį Žiemos rūmų princą. Dvi silfidės 6, suplasnojusios aštriakraščiais, plonytėlaičiais it laumžirgių sparnais, atšoko į šalį ir ėmė begėdiškai apžiūrinėti mane. Ant pavadžio laikomas grifas kilstelėjo galvą ir sušnypštė mano pusėn, pašiaušęs tviskančias plunksnas. Vienas jo sparnas buvo sužeistas ir paukštis kepėstuodamas vilko jį per žemę.

– Jaučiu kraujo kvapą, tvoskiantį nuo šios vietos... – sumurmėjo Ašas, apžiūrinėdamas stovyklą. Pro mus praslinko maurų žalumo trolis, viena jo ranka buvo pajuodavusi, iš jos sunkėsi lipnus skystis ir aš sudrebėjau. – Man atrodo, kad mes pralaimime karą.

– Štai dėl neblėstančio optimizmo tu man ir patinki, prince, – kandžiai pareiškė Pakas ir apsidairė aplinkui, pakraipęs galvą ir suraukęs nosį. – Nors tenka pripažinti, jog ši vieta matė ir geresnių dienų. Ar ir jūsų neapleidžia nuojauta, kad tuojau būsime priešo užpulti?

– Tai vis dėl geležies kerų, – paaiškino Grimalkinas, permaknojęs per balą ir įsitaisęs ant nuvirtusio medžio kamieno nusipurtyti letenų. – Čia, apsišaukėlio karaliaus pašonėje, jo karalystės įtaka labai stipri. Bet peržengus sieną bus dar blogiau.

– O tavęs, katine, ji, regis, neveikia... – įgėlė Pakas.

– Todėl, kad aš protingesnis už jus ir deramai tam pasiruošiau.

– Tikrai? O ar pasiruošei tam, kad aš tuojau įmurkdysiu tave į ežerą?

– Liaukis, Pakai, – sudraudžiau, kaip tik tą akimirką prie mūsų prisiartino du Vasaros rūmų riteriai ir iš aukšto ceremoningai nusilenkė.

– Panele Megana, – manieringai prašneko vienas iš jų, grėsliai dėbtelėjęs į Ašą, – jo didenybė karalius Oberonas nori tuojau pat jus matyti.

– Drožkite, – susniaukrojo Grimalkinas ir patogiau įsitaisė ant rąsto. – Aš šiandien nenusiteikęs bendrauti su smailiaausiu valdovu.

– O kur tu būsi? – pasitikslinau.

– Kur nors netoliese, – atsiliepė katinas ir tiek jį temačiau.

Palingavau galvą ir nusekiau paskui riterius, nusprendusi, kad Grimalkinas, kaip visada, vėl apsireikš reikiamą akimirką.

Prisiartinome prie didžiosios palapinės. Sargybiniai praskleidė priešais mus vieną jos kraštą ir mes atsidūrėme ūksmingoje miško pievelėje, po didingais medžiais. Aplinkui, kiek tik akys užmatė, šoko švytinčios žaltvykslės. Jos kikendamos laigė man virš galvos, kol neapsikentusi nuvijau šalin. Kažkur netoliese suūkė pelėda, dar labiau sustiprindama šią kruopščiai sukurtą iliuziją. Metus į medžių lają šnairą žvilgsnį, buvo nesunku pastebėti palapinės stogo audeklą ir jį prilaikančius medinius statramsčius. Kita vertus, jaučiau drėgną šiltą vasaros naktį, užuodžiau nuo žemės sklindančius kvapus, kedrų ir pušų aromatą... Iliuzija buvo sukurta nepriekaištingai.

Įsitaisę pievelės viduryje dunksančiuose sostuose mūsų laukė Vasaros karalystės valdovai, amžini ir didingi kaip pats Laukmiškis.

Oberonas segėjo kovinius šarvus, kurie švytėjo žalsvu auksu po tariamomis žvaigždėmis. Pečius gaubė ryškiaspalvė mantija, nuo elnio ragų karūnos krito šešėlis ant suplūktos žemės. Aukštas ir išlakus, ilgus sidabrinius plaukus susipynęs į kasą, su kalaviju prie šono Miško valdovas stebėjo mus besiartinančius svetimomis žaliomis akimis, neišduodančiomis jokių jausmų. Nors karalius išsyk pamatė paskui mane sekančius Ašą su Paku, vos teikėsi į juos žvilgtelėti.

Greta valdovo sėdėjo Titanija. Man buvo vieni juokai perprasti karalienės veido išraišką. Titanija tryško neapykanta ne tik man, bet ir Žiemos rūmų princui. Nors ji niekinamai nužvelgė ir Paką, naikinamas užtaisas atiteko mudviem su Ašu.