Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Ašai... – sukuždėjau ir pastebėjau, kaip jis krūptelėjo laukdamas, ką pasakysiu. Širdis pašėlusiai daužėsi, bet aš atmečiau šalin visas abejones ir skubiai tęsiau: – Ar tu... – Užmerkiau akis, trūksmingai įkvėpiau ir vos girdimai paklausiau: – Ar tu būsi mano riteris?

Ašas atsisuko ir išplėtė akis iš nuostabos. Kelias akimirkas žiūrėjo į mane apstulbęs, tarsi netikėdamas tuo, ką išgirdo. Aš irgi nenuleidau žvilgsnio, tylomis svarstydama, ar nebūsiu padariusi klaidos, ar neįstumsiu jo į pražūtį, ar nepasigailės jis dėl to, kad leidosi susaistomas dar viena priesaika.

Visa sudrebėjau, kai Ašas žingtelėjo mano pusėn ir iš lėto paėmė už rankos. Mūsų pirštai susilietė, akys susitiko.

– Tu tikrai to nori? – Ašo balsas priminė vėjo dvelktelėjimą.

Aš linktelėjau.

– Su sąlyga, kad padarysi tai laisva valia. Niekada negalėčiau tavęs versti...

Ašas paleido ranką, atsitraukė per kelis žingsnius ir staiga priklaupęs ant vieno kelio nulenkė galvą. Mano širdis apmirė, prikandau lūpą, kad nepravirkčiau.

– Aš, Ašalainas Darkmiras Talinas, trečiasis Žiemos karalienės sūnus, – negarsiai, bet tvirtai ištarė Ašas ir man užkando žadą, išgirdus visą jo vardą. Tikrąjį vardą. – Nuo šiol ir per amžius prisiekiu ginti Vasaros karaliaus dukrą Meganą Čeis savo kalaviju, garbe ir gyvybe. Jos noras – man įsakymas. Jos tikslai – mano tikslai. Net jei visas pasaulis stos prieš mane, mano kalavijo ašmenys bus jos pusėje. O jeigu aš nepajėgsiu jos apginti, tegul iš manęs bus atimta gyvastis. Prisiekiu savo garbe, tikruoju vardu ir gyvenimu. Dabar ir per amžius, – dar tyliau pridūrė jis ir galiausiai sukuždėjo į ausį: – Aš priklausau tau.

Ilgiau nepajėgiau sulaikyti ašarų. Jos plūstelėjo iš akių, tekėjo per veidą, bet aš nė nemėginau jų šluostyti. Ašas pakilo ir aš puoliau jam ant kaklo, o jis suvirpėjęs priglaudė mane. Dabar jis mano, jis – manasis riteris ir niekas mūsų neišskirs.

– Nagi nagi, – pasigirdo pievelėje nelinksmas Pako balsas. – O aš vis sukau galvą, kada judu tai padarysite.

Aš grįžtelėjau ir Ašas iš lėto paleido mane iš glėbio. Pakas sėdėjo ant akmens prie upelio, o aplink suko ratus jonvabaliai. Jų skleidžiamoje šviesoje fėjūno plaukai liepsnojo tarsi laužo anglys. Jis nesivaipė, nesišaipė. Tik stebėjo.

Nejaukiai pasijutau, kai jis nusliuogė nuo akmens ir ėmė neskubėdamas artintis lydimas jonvabalių.

– Ar tu girdėjai?..

– Tikrąjį ledo berniuko vardą? Ne... – nutęsė Pakas ir gūžtelėjęs pečiais pasiraivė. – Gal ir keista, tačiau niekada slapčiomis nesiklausyčiau tokių rimtų pokalbių, princese. Juk žinau, paskui tu mane nudobtum už tai. – Kreiva nepažįstama šypsena iškreipė veidą, kai jis nusuko akis į Ašą ir palingavo galva tarsi nustebęs, o gal... jausdamas pagarbą. – Juk supranti, kad Mebė nepagirs tavęs už tai?

Ašas šyptelėjo.

– Man daugiau neberūpi, ką apie mane galvos Žiemos rūmuose.

– Jautiesi daug laisvesnis, tiesa? – prunkštelėjęs pasidomėjo Pakas, paskui atvirto į žolę ir pakėlė galvą į dangų. – Taigi tai paskutinė mūsų tremties naktis... – mąsliai nutęsė jis, pasirėmęs ant alkūnių. O nuo žolės pakilo mirguliuojantis jonvabalių debesis. – Neįtikėtina, bet aš netgi pasigesiu tremties... Niekas netampo už virvučių, nevadovauja... išskyrus trenktus braunius, kurie keršydami už išvogtas šluotas prikaišioja į patalą tarakonų. O šiaip čia... ramu.

Šaunusis Robinas pažvelgė į mane ir paplekšnojo į žemę.

Klestelėjau ant drėgnos žolės. Aplink mirguliavo gintarinės ir žalios ugnelės, leidosi ant rankų, plaukų... Dirstelėjau į Ašą ir paėmusi už rankos trūktelėjau. Jis įsitaisė greta manęs, aš prisiglaudžiau jam prie šono ir užmerkiau akis. Panorau, kad tai vyktų mano ankstesniame gyvenime... kad aš, mano geriausias bičiulis ir mylimasis tiesiog sėdėtume trise po žvaigždėmis, nekreipdami dėmesio į tai, jog mums seniausiai laikas namo, ir neturėtume jokių kitų rūpesčių, išskyrus mokyklą, tėvus ir namų darbus...

– Na ir ką gi jūs čia veikiate? – pasigirdo Grimalkino balsas. Katinas išniro iš žolės, išdidžiai iškėlęs uodegą. Ant galiuko staiga nutūpė jonvabalis ir Grimas suirzęs jį nupurtė. – Atrodytų, kad poilsiaujate, bet žinau, jog vienas toks princas ilsėtis nesugeba.

Ašas krenkštelėjo ir stipriau apkabino mane.

– Pasigedai mūsų, sidhių katine?

– Per gerai apie save galvojate, – atkirto Grimalkinas, tačiau prikicenęs prie manęs netikėtai užšoko ant kelių. Pajutau šilto pilkavilnio kamuolėlio svorį. Paglosčiau paausį, o katinas sumurkė iš pasitenkinimo.

– Kaip manai, ar tėčiui viskas bus gerai? – paklausiau.

Grimalkinas nusižiovavo.

– Čia jam bus daug saugiau nei tikrame pasaulyje, mirtingoji, – tingiai susniaukrojo jis. – Niekas į šią vietą nė nosies neįkiš prieš Linansidhės valią ir niekas be jos leidimo neišeis. Taigi nesijaudink. – Katinas patenkintas ištiesė letenas. – Kai sugrįši, rasi jį čia. Jis bus čia, jeigu ir negrįši. O dabar malonėk pakasyti kitą paausį. Ak... kaip malonu...

Grimalkino balsas virto garsiu murkimu.

Ašas prigludo skruostu man prie viršugalvio ir atsiduso. Be susierzinimo, kartėlio ar liūdesio kaip anksčiau... Greičiau tai buvo pasitenkinimo, netgi susitaikymo su savimi atodūsis. Man pasidarė truputį liūdna, kad laiko jau beveik nebeliko, kad ši naktis gali tapti paskutinė be karo, politikos ir mudviem nepalankių fėjūnų įstatymų.

Ašas pataisė išsipešusią plaukų sruogą ir beveik liesdamas ausį sušnabždėjo taip tyliai, jog netgi Grimalkinas nenugirdo, o man vos širdis neiššoko iš krūtinės:

– Aš myliu tave. Kad ir kas nutiktų, nuo šiol mes būsime kartu. Visada.

Mes sėdėjome keturiese, neskubriai šnekučiuodamiesi arba tylomis žvelgdami į nakties dangų. Aš taip ir nepastebėjau nė vienos krintančios žvaigždės, kad galėčiau sugalvoti norą, jog tėtis būtų saugus, Ašas su Paku liktų gyvi per mūsų laukiančius susirėmimus ir mums viskas galiausiai baigtųsi gerai. „Iš svajonių košės nevirsi“, – sudraudžiau save mintyse. Juk puikiai žinojau, kad fėjų krikštamočių nebūna. O jeigu ir būna, jos neskuba mojuoti burtų lazdele ir kaipmat ištaisyti padėtį, iš pradžių gerokai pasiderėjusios. Be to, aš turiu kai ką daugiau nei fėją krikštamotę: savąjį fėjūnų riterį, ištikimą bičiulį Šaunųjį Robiną ir sidhių katiną. Taigi ko daugiau bereikia.

Kita vertus, ne tai svarbiausia. Joks noras nepadės išsisukti nuo to, ką turime padaryti. Ir man teks sugalvoti kaip. Kai aušra nurausvino dangų ir vėl atvyko pasiuntiniai, aš jau žinojau, ką jiems atsakyti.

10

Ant geležinių ašmenų

Mano atmintyje fėjūnų šalis išliko kitokia.

Vaizduotėje atkūriau pirmąjį kartą, kai patekau į Niekadaniekada per spintos duris Itano kambaryje. Pamenu, didžiuliai medžiai buvo taip tankiai suaugę ir susipynę šakomis, jog jų vainikai beveik uždengė dangų, kad virš žemės kilo rūkas ir viskas skendėjo amžinose sutemose. Ši vieta buvo nepavaldi nė vieniems rūmams. Tai neutrali teritorija. Laukmiškis, kuriam nė motais nei viduramžiški Vasaros karalystės papročiai, nei žiauri Žiemos karalystės sankloda.

Tačiau dabar ši vieta merdėjo.

Užkratas iš lėto skverbėsi į mišką ir dirvožemį, nuodydamas juos iš vidaus. Tai šen, tai ten buvo matyti nudžiūvę belapiai medžiai, ant erškėtrožių krūmų grėsliai blizgėjo blausioje šviesoje geležiniai spygliai. Aš vos neįsipainiojau į voratinklį, kuris buvo nuaustas iš plonytėlaičių plieninių gijų, lygiai kaip ir tas tinklas, kurį ant manęs užmetė geležies vorai. Iš pirmo žvilgsnio permainos labai nekrito į akis. Tačiau gyvąją Niekadaniekada širdį, kurios plakimą jaučiau aplinkui: kiekviename medyje, lape ir žolės stiebelyje, jau palietė rūdys. Viską apraizgė geležies kerai ir iš lėto naikino fėjūnų šalį it liepsnos liežuviai popieriaus lapą.