Джули Кагава - Geležies.karalienė

Gnomas niūriai dėbtelėjo į jį, paskui pasisuko į mane.

– Valdovas sakė, kad laikas nelaukia, princese. Kuo ilgiau tu liksi čia, tuo labiau kentės mūsų žemės, tuo stipresnis darysis Geležies karalius. Mūsų valdovas Oberonas negali laukti. Mes sugrįšime atsakymo auštant. – Nykštukas davė ženklą ir riteriai pajudėjo, pasiruošę palikti pievelę, o jis pats dar perspėjo mane: – Oberonas du kartus nesiūlo, princese. Jeigu jūsų trijulė nepanorės sugrįžti į Niekadaniekada, daugiau nė vienas iš jūsų jos neišvys.

Gnomas šiugždendamas susivyniojo popieriaus ritinėlį ir su dviem asmens sargybiniais pradingo miške.

Aš tarsi sapnuodama parsivilkau į namus ir susmukau ant sofos. Tėčio kambaryje nebuvo, brauniai dar nebruzdėjo virtuvėje ruošdami vakarienę, tad mes buvome vieni.

– Aš tam nepasiruošusi, – pakartojau, kai Pakas įsitaisė ant ranktūrio, o Ašas taip ir liko stovėti, nenuleisdamas nuo manęs niūraus žvilgsnio. – Man tik vargais negalais pavyko įveikti ankstesnį Geležies karalių, ir tai tik dėl Keramedžio strėlės. O dabar nieko panašaus neturiu.

– Tikra tiesa, – prie pat ausies nuskambėjo Grimalkino balsas. Aš net pašokau iš netikėtumo, o katinas markstydamasis įsitaisė ant sofos pagalvėlių. – Bet Keramedžio strėlė buvo skirta būtent Machinai. Tu nežinai, ar ji padėtų įveikti apsišaukėlį valdovą.

– Nesvarbu, – nepasidaviau. – Šįkart neturiu visiškai nieko. Be to, nemoku tinkamai naudotis burtų galiomis ir nė neįsivaizduoju, kaip seksis valdyti kalaviją... ir... – Aš patylėjau ir beveik pašnibždomis užbaigiau: – Ir išvis viena nesusidorosiu.

– Pala, pala, – įsiterpė Pakas, pašokęs ir atsistojęs greta Ašo. Piktai sužaibavęs akimis jis pridūrė: – Iš kur ištraukei, kad būsi viena? Juk žinai, kad mes tavęs nepaliksime, princese.

Aš papurčiau galvą.

– Praėjusį kartą Ašas tenai vos nenumirė. Geležies karalystė pražūtinga fėjūnams, todėl Oberonas su Mebe ir nekiša ten nosies. Negaliu judviejų prarasti. Turiu padaryti tai viena.

Aš pajutau, kaip staiga sugriežtėjo Ašo žvilgsnis, regis, gręžte gręžiantis mane. Nuo jo sklindantis pyktis buvo šaltos ledo spalvos ir adatomis badė odą, bet ir aš pati pradėjau tūžti. Kaip jis nesupranta? Juk puikiausiai žino, jog Geležies karalystė neša mirtį fėjūnams. Kaip drįsta pykti? Taip, tai aš turiu tenai eiti. Jokiu būdu neleisiu, kad kuris nors iš jų pasmerktų save tokioms kančioms. Jeigu kitos išeities nebus, aš tiesiog atsisakysiu sandorio su Oberonu.

Kita vertus, man atsisakius, Ašas su Paku bus priversti visam laikui likti su manimi žmonių pasaulyje. Jeigu sutikčiau, jie galėtų sugrįžti namo. Negaliu iš jų atimti tokios galimybės, netgi jeigu dėl to teks keliauti į geležies kerų nusiaubtas žemes ir vienai susikauti su apsišaukėliu karaliumi.

– Juk pati supranti, princese, kad taip nieko nebus, – prabilo Pakas, tarsi perskaitęs mano mintis. – Jeigu manai, jog tau pavyks uždrausti man ar ledo berniukui lydėti tave į Geležies karalystę...

– Aš nenoriu, kad jūs ten keliautumėte! – pratrūkau galiausiai pakėlusi galvą. Pakas sutrikęs sumirksėjo, o Ašas vis dar nenuleido nuo manęs ledinių akių. – Velniai griebtų, Pakai, tu nematei Geležies karalystės! Neturi supratimo, ką reiškia tenai atsidurti. Paklausk Ašo! – Aš bedžiau pirštu jo pusėn, jausdama, kad netrukus visai paleisiu vadžias, bet man nusispjauti. – Paklausk jo, ką tenka patirti, kai pats oras žudo tave iš vidaus. Paklausk, ką išgyvenau matydama, kad jam darosi vis blogiau ir blogiau, o aš niekuo negaliu padėti.

– Tačiau aš tebesu gyvas, – šaltai ir kandžiai atkirto Ašas, jo akys net pajuodo iš įtūžio. – Matau, kad mano priesaika tau nieko nereiškia. O gal tu mane nuo jos atleisi? Juk metas tam kaip tik palankus?

– Ašai... – pradėjau neapsikęsdama, kad jis tik tūžta, ir žūtbūt norėdama, jog suprastų. – Aš negalėsiu vėl žiūrėti į tavo kančias! Jeigu lydėsi mane į Geležies karalystę, gali žūti, o tada ir aš mirsiu. Negali iš manęs to reikalauti!

– Apie tai... – prakalbo Ašas, tada netikėtai nutilo, prisidengė akis ranka, o paskui prisivertė tęsti: – Apie tai ne tau spręsti, Megana. Aš kuo puikiausiai įsivaizdavau, kas man gresia, kai daviau priesaiką. Ir žinau, kas manęs laukia, jeigu lydėsiu tave į Geležies karalystę. Bet vis vien eisiu su tavimi. – Balsas ryžtingai suskambo. – Negaliu palikti tavęs likimo valiai, nebent tu atleistum mane nuo priesaikos būti greta.

Atleisti nuo priesaikos? Atšaukti ją, kad Ašui nereikėtų sekti paskui mane?

– Nė nepagalvojau, kad tai įmanoma... – sumurmėjau ir tūždama, ir apgailestaudama. – Vadinasi, visą tą laiką Machinos karalystėje aš galėjau atšaukti tavo priesaiką ir tau nebūtų reikėję man padėti?

Ašas neskubėjo atsakyti, regis, nenorėdamas daugiau kalbėti šia tema, bet į pokalbį įsiterpė Grimalkinas, patogiai įsitaisęs ant sofos.

– Ne, mirtingoji, – sumurkė jis. – Tuokart jus siejo ne priesaika, bet susitarimas. Judu abu noromis nenoromis sutikote kai ką padaryti ir abu šį bei tą gavote mainais. Taip paprastai ir sudaromi sandoriai.

Ašas nudelbė žvilgsnį ir persibraukė ranka plaukus. Grimalkinas lyžtelėjo leteną.

– O priesaika duodama laisva valia, vienašališkai, ir niekuo neįpareigoja kitos šalies, – paaiškino katinas ir prunkštelėjęs pasikasė paausį. – Taigi priesaikos davėjas atsiduria spąstuose ir yra priklausomas nuo to, kuriam ją davė... Nebent antrasis nuspręstų išlaisvinti jį nuo tos priesaikos.

– Vadinasi... – prakalbau žvelgdama į Ašą, – aš galėčiau atleisti tave nuo priesaikos ir tau nebereikėtų jos vykdyti?

Akimirką man pasirodė, kad jis pasidavė. Tačiau paskui nuo jo plūstelėjo toks šaltis, jog net medinės grindys apšerkšnijo. Ašas nusisuko ir neprataręs nė žodžio išėjo iš kambario į naktį.

Pakas garsiai atsiduso.

– Nieko sau. Pasirodo, tu moki daužyti vyrams širdis, princese.

Aš nukreipiau žvilgsnį į ką tik trinktelėjusias duris ir pasijutau lyg nesava.

– Kodėl jis taip įtūžo? – pakuždomis paklausiau. – Juk aš viso labo stengiuosi išsaugoti jam gyvybę. Nenoriu, kad jis mane lydėtų saistomas paikos priesaikos.

Pakas suraukė kaktą.

– Ta paika priesaika – rimčiausias įsipareigojimas, kokį tik begali prisiimti fėjūnai, – atkirto jis ir mane nustebino metalinė gaida, pasigirdusi jo balse. – Mes labai retai švaistomės neapgalvotais pažadais, tiesą sakant, niekada to nedarome. O atleisti fėjūną nuo duotos priesaikos, vadinasi, mirtinai jį įžeisti. Tiesą sakant, tu davei suprasti, kad daugiau juo nepasitiki ir manai, jog jis nepajėgus tesėti duoto pažado.

Aš apstulbusi pašokau.

– Nieko panašaus! – sušukau, o Grimalkinas mikliai persikraustė į mano prišildytą vietą ir susirangė į kamuolėlį. – Tiesiog nenoriu, kad jis būtų priverstas likti su manimi iš pareigos .

– Tu tikra prietranka, princese! – išrėžė Pakas linguodamas galva, o aš net išsižiojau iš nuostabos. – Ašas niekada nebūtų davęs priesaikos, jeigu nebūtų tvirtai įsitikinęs, kad bet kokiu atveju liks su tavimi. Net jeigu jis ir nieko nesakytų, nemanyk, kad tau pavyktų jį sulaikyti. – Pakas šyptelėjo. – Tu ir manęs nesustabdysi . Seksiu pakui, nesvarbu, patinka tai tau ar ne. Tad nėra čia ko žaibuoti akimis. O kad jau taip nori... – pridūrė jis ir mostelėjo į duris, – drožk ieškoti ledo berniuko ir išlaisvink jį nuo paikos priesaikos. Tada daugiau jo tikrai nepamatysi. Apskritai imant, nenoras būti kartu ir atleidžia fėjūną nuo priesaikos.