Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Juk tai plienas!

Ašas linktelėjo.

– Taip. Tai ispaniškas kalavijas, nukaldintas aštuonioliktame amžiuje. Linansidhė ne juokais įtūžo, kai paaiškinau, ko man reikia... Vis dėlto sugebėjo jį parūpinti mainais į paslaugą. – Jis trumpam suraukė kaktą. – Labai didelę paslaugą.

Mane pagavo baimė.

– Ką tu jai pažadėjai?

– Nesvarbu. Mudviem tai nepavojinga, – burbtelėjo jis ir neleisdamas įsiterpti skubiai užbaigė: – Norėjau, kad turėtum ginklą su smailia ir lanksčia geležte.

Ašas mostelėjo į mano kalaviją savuoju ir orą perskrodė akinamai žydras zigzagas.

– Tau teks daug judėti, vietoje šiurkščios jėgos pasitelkus greitį. Šia geležte nepavyks atmušti masyvesnių kalavijų smūgių, neužteks tau jėgų valdyti ir ilgesnio dvikovoms skirto ginklo, tad man teks mokyti tave mikliai išsisukti. O šis kalavijas tinkamiausias tokiam tikslui.

– Bet juk jis nukaldintas iš plieno, – pakartojau suglumusi. Ašas taip gerai išmanė apie ginklus ir jų naudojimo galimybes, kad būtų galėjęs treniruoti fechtuotojus. – Kam man tikras kardas? Juk aš galiu ką nors sužeisti.

– Megana, – pradėjo Ašas, kantriai žvelgdamas į mane, – kaip tik todėl jį tau ir parinkau. Ginklas, prie kurio niekas iš mūsiškių negali prisiliesti, suteiks pranašumo. Netgi patys kraugeriškiausi raudonkepuriai gerai pagalvos, išvydę tikrą mirtį nešantį kalaviją. Na, geležies fėjūnams plienas, žinoma, nebaisus. Bet aš pasistengsiu, kad išmoktum deramai kautis.

– O jeigu aš sužeisiu tave?

Ašas tik prunkštelėjo.

– Nesužeisi.

– Iš kur žinai? – pasišiaušiau, nes kova – ne juokai. – O jeigu netyčia užkliudysiu? Juk visiems fechtuotojams pasitaiko suklysti.

Jis dar sykį kantriai pažvelgė į mane.

– Leisk paklausti, ar turi ginklų valdymo patirties? O kalavijo?

– Na... – numykiau dėbtelėjusi į geležtę, – gal kokių trisdešimt sekundžių.

Ašas pražydo ramia savimi pasitikinčia šypsena, o mane pagavo dar didesnis apmaudas.

– Tu manęs neužkliudysi, – pareiškė jis. Aš pasipūčiau. Ašas nusišaipė, o paskui mostelėjęs kalaviju ir žingtelėjęs į priekį plėšriai pridūrė: – Nors norėčiau, kad pamėgintum...

Aš sucypiau ir atšokau.

– Dabar? Juk man reikia iš pradžių pasimokyti. Neturiu nė menkiausio supratimo, kaip teisingai laikyti šį daiktą.

– Laikyti nesunku, – atsiliepė Ašas, tarsi vilkas sukdamas ratus apie mane, ir bedė pirštu į geležtės smaigalį. – Taikykis aštriuoju galu.

– Ašai, man visai nejuokinga.

Jis niūriai šyptelėjo toliau mane speisdamas.

– Labai norėčiau mokyti tave kaip dera, nuo pat pradžių, Megana, tačiau tam prireiktų dešimtmečių, netgi šimtmečių. Kadangi mus skubina laikas, išdėstysiu trumpą kursą. Be to, mokymosi pagrindas – kartojimas. – Ašas puolė mane, bet, suprantama, nepalietė kalaviju. – O dabar tu pamėgink kirsti smūgį. Iš visų jėgų.

Man nesinorėjo to daryti, kita vertus, pati prisiprašiau. Tad tvirčiau suspaudžiau kalavijo rankeną ir suklikusi puoliau pirmyn.

Ašas nėrė į šalį ir padarė vos pastebimą judesį; kalavijas žybtelėjo ir skliausti ašmenys smogė man į šonkaulius. Surikau, net per palaidinę pajutusi stingdantį šaltį.

– Ašai, po galais, man skauda!

Jis nelinksmai šyptelėjo.

– Tada neatsidenk.

Šonkauliai degė, į vakarą, aišku, pamėlynuos. Staiga panorau mesti kalaviją ir pabėgti į vilą. Tačiau tik ryžtingai atsitiesiau. Juk man tai būtina. Verkiant turiu išmokti apginti save ir tuos, kurie man brangūs. Kelios mėlynės – vieni niekai, jeigu kada nors tai man išgelbės gyvybę.

Ašas mostelėjo kalaviju ir kilstelėjo du pirštus.

– Kartojame.

Mudu kovėmės visą rytą. Tiesą sakant, aš ne juokais stengiausi pralaužti Ašo gynybą, tačiau tepešiau dar kelis net per drabužius nutvilkiusius kirčius. Ašas toli gražu ne kiekvieną kartą paliesdavo mane geležte ir nė sykio neįbrėžė odos, bet vis tiek buvo be galo baisu. Nežinia po kelinto kirčio, kuris palietė ne tik kūną, bet ir savigarbą, aš susitelkiau į gynybą, o Ašas toliau tebepuolė.

Mano šonkauliai vis dažniau kentėjo. Sulig kiekvienu smūgiu, kiekvienu geležtės prisilietimu užplūsdavo ne tik bejėgiškumas, bet ir įtūžis. Taip nesąžininga! Juk Ašas mokėsi kovos meno ištisus šimtmečius, o man nedaro jokių nuolaidų. Tiesiog žaidžia kaip katė su pele, užuot mokęs atmušti ataką. Tai ne pratybos, o išsidirbinėjimas...

Sustugusi iš visos gerklės puoliau Ašą, degdama nekantrumu, kad mano kirtis pasiektų tikslą ar bent jau nutrintų nuo priešininko veido ramią dalykišką išraišką.

Šiuokart jis nebandė išsisukti ir nesigynė, paprasčiausiai pasisuko ant vienos kojos ir surakino mane per liemenį. Nubloškęs savo kalaviją, suspaudė riešą ir prisitraukė. Žodžiu, vienu judesiu atėmė galimybę ir pačiai pajudėti, ir pakrutinti kalaviją. Baisiai pasipiktinusi mėginau išsivaduoti.

– Štai taip, – patenkintas sumurkė Ašas. – Kaip tik to mums ir reikia.

Aš lioviausi muistytis. Kūnas apmirė jo glėbyje, bet jausmai liepsnojo ir kibirkščiavo.

– Ko? – grėsmingai paklausiau. – Įpykinti mane taip, kad pulčiau iš visų jėgų?

– Priversti pažvelgti į visa tai rimtai ir paakinti kirsti man tikrą smūgį.

Ašo balsas nuskambėjo niūriai ir šaltai. Jis atsiduso ir priglaudė kaktą man prie viršugalvio.

– Tai ne paprasti fiziniai pratimai, Megana, – alsiai ištarė, kad man net nugara pašiurpo. – Ne žaidimas, ne sportas, ne laisvalaikio pramoga. Tai gyvenimo ir mirties klausimas. Jeigu būčiau puolęs iš tikrųjų, jau po pirmo smūgio būtum palydėjusi galvą. Jeigu imiesi ginklo, kurią nors akimirką tau neišvengiamai teks juo pasinaudoti. O panašaus susirėmimo neatlaikysi. Pirmoji klaida kainuos tau gyvybę. Ir aš... neteksiu... tavęs.

Ašo balsas sudrebėjo, tarsi pastarieji žodžiai būtų išsprūdę prieš jo valią. Man užgniaužė gerklę, visas pyktis dingo kaip nebuvęs.

Ašas palytėjo lūpomis mėlynę ant peties ir mano širdis suspurdėjo.

– Atleisk, – nuoširdžiai atgailaudamas paprašė Ašas. – Nenorėjau, kad tau skaudėtų. Bet privalėjai suprasti. Jeigu išmokysiu tave tik mojuoti kardu, tau iškils dar didesnis pavojus. Sykiais žiaurumas tiesiog būtinas. – Jis paleido ranką ir pataisė išsipešusią plaukų sruogą. Tada paklausė: – Ar vis dar nori mokytis?

Nepajėgiau nė žodžio pratarti, todėl tik palinksėjau, o Ašas pakštelėjo į pakaušį.

– Tai susitinkame rytoj, – pasakė jis ir atsitraukė, nors aš troškau, kad mudu taip stovėtume amžinai. – Tuo pačiu laiku. O dabar laikas sugydyti mėlynes.

IŠGIRDAU MUZIKĄ, vos tik mudu peršokome per upelį. Tėtis sėdėjo prie rojalio. Mums įėjus nė nepasuko galvos. Tačiau šiuokart liejosi ramesnė ir giedresnė melodija. Ant instrumento viršaus drybsojo Grimalkinas, pasikišęs letenas po galva, užmerkęs akis, ir palaimingai murkė.

– Sveikas, tėti! – neryžtingai šūktelėjau, nesumodama, ar jis panorės su manimi kalbėti.

Muzika nuščiuvo, man pasirodė, kad tėtis netrukus atsisuks, bet… ne. Jis vėl palinko prie rojalio ir puolė skambinti dar veržliau nei pirma. O Grimalkinas nė akių nepramerkė.

– Na, vis geriau nei nieko... – atsidusau.

Ašas pradingo virtuvėje. Išgirdau jį ten su kažkuo kalbantis. Jam vienu metu atsakė keli laibi balseliai, matyt, Linansidhės brauniai. Paskui Ašas vėl pasirodė su nedideliu rudu indeliu rankoje. O tėtis vis dar tebegrojo. Mėginau dėtis rami ir linksma, bet išties jutau didžiulį nusivylimą ir pro Ašo akis tai neprasprūdo.