Джули Кагава - Geležies.karalienė

„Ką tu išmanai? Juk tu tik sapnas... slogus košmaras...“

„Ne, mano meile, – užginčijo Machina purtydamas galvą. – Aš esu tavoji dalis. Dalis, su kuria tu nepajėgi susitaikyti. Ir kol tu mane neigsi, nesuprasi, kokiomis galiomis esi apdovanota. Be mano pagalbos tau nepavyks įveikti netikro karaliaus.“

„O aš pamėginsiu, – atkirtau primerkusi akis ir bedusi pirštu pareikalavau: – Dabar eik sau sveikas. Tai mano sapnas, kuriame tu nekviestas svečias.“

Geležies karalius liūdnai palingavo galva.

„Puiku, Megana Čeis. Bet jeigu vis dėlto nuspręstum, kad esu tau reikalingas (o kaip tik taip ir bus), lauksiu tavęs čionai.“

„Nesivargink“, – burbtelėjau ir pabudau nuo savo balso.

MARKSTYDAMASI KILSTELĖJAU nuo pagalvės. Nors kambarys skendėjo tamsoje, pro apskritą mansardos langą sunkėsi pilkšva šviesa, palengva aušo. Ašo greta nebuvo. Paklodės šaltos. Jis seniai pakilo.

Iš apačios atsklido čirškinamo kumpio kvapas ir mano pilvas sugurgė. Mikliai nukurnėjau laiptais, pakeliui spėliodama, kas gi čia šeimininkauja tokį ankstyvą rytą. Pamėginau įsivaizduoti Ašą, su balta prijuoste kepantį lietinius, ir paikai kikendama įėjau į virtuvę.

Nei Ašo, nei Polo nepamačiau, tik Grimalkinas dėbsojo į mane nuo valgiais nukrauto stalo. Kiaušiniai, blyneliai, keptas kumpis, sausainiai, vaisiai, avižiniai dribsniai... Tarp jų vos užteko vietos ąsotėliams su pienu ir apelsinų sultimis. Katinas mirktelėjo man ir vėl panardino leteną į stiklinę pieno, o paskui nulaižė.

– Iš kur visa tai? – apstulbusi paklausiau. – Tėtis paruošė? O gal... Ašas?

Grimalkinas suprunkštė.

– Tuodu? Nesiimu spėti, kokie būtų jų šeimininkavimo padariniai. Viskuo pasirūpino Linansidhės brauniai. O dabar jie nukūrė tvarkyti tavo miegamojo.

Katinas nukreipė akis į leteną ir nulaižė kelis baltus lašus.

– O kur visi? – pasidomėjau.

– Žmogus dar miega. Šaunusis Robinas nepasirodė, nors galima įtarti, kad netrukus tikrai apsireikš, persekiojamas visų šios apylinkės fėjūnų.

– Man Pakas nė motais. Tegul jį nors troliai suėda.

Grimalkinas, kuriam mano jausmų protrūkis nepadarė jokio įspūdžio, kuo ramiausiai laižėsi pieną nuo letenos. Aš paknebinėjau šakute omletą, garuojantį artimiausioje lėkštėje.

– O kur Ašas?

– Žiemos rūmų princas išėjo vakar vakare, kai tik tu užmigai, ir, aišku, nepranešė kur. Bet prieš kelias minutes grįžo.

– Jis buvo išėjęs? O dabar kur?

Pasigirdo beldimas į duris. Virtuvėn lyg koks zombis įsvirduliavo susivėlęs Polas, bet nė nepažvelgė į mus.

– Labas, – pusbalsiu pasisveikinau.

Polas, regis, nė neišgirdo. Tik pačiupo nuo stalo skrudintos duonos riekelę ir išsiskubino, niekaip neparodęs, kad pastebėjo mane.

Aš visiškai praradau apetitą. Grimalkinas pažvelgė į stiklinę pieno ir sudavė per ją.

– Beje, – pasakė jis, kol aš niūriai spoksojau į duris, už kurių ką tik pradingo Polas, – princas pareiškė norą susitikti su tavimi pievoje prie upelio, kai papusryčiausi. Kiek suprantu, tai svarbu.

– Svarbu? Kodėl?

– Baisiai tingėjau klausti.

– O kaipgi tėtis? – Aš vėl pažvelgiau į duris. – Ar jam čia niekas negresia? Galima palikti jį vieną?

– Šįryt tu dar bukesnė nei visada, – subarė mane Grimalkinas, tyčia išvertė stiklinę pieno ir ėmė patenkintas stebėti, kaip baltas skystis teka ant grindų. – Tie patys burtai, kurie neleidžia žmonėms patekti į vidų, neleis jiems ir išeiti. Žmogui nepavyks nusliūkinti toliau upelio, net ir labiausiai norint. Kad ir kur eitų, kaskart sugrįš į tą pačią vietą.

– O jeigu aš panorėsiu jį pasiimti? Juk negali jis likti čia amžinai.

– Apie tai geriau klausk Linansidhės. Tai ne mano reikalas, – paaiškino Grimalkinas ir sunkiai nušoko žemėn. – Kai sumanysi drožti pas savąjį princą, nieko netvarkyk: palik lėkštes tiesiog čia, – paliepė jis iškėlęs uodegą. – Jeigu jas suplausi, brauniai supyks ir gali net išsibėgioti, o tai mums visai ne į naudą.

– Ar tu apsidrausdamas tiek prikiaulinai? – kandžiai pasiteiravau, mostelėjusi į pieno balutę. – Kad brauniai turėtų ką veikti?

– Žinoma, ne, mirtingoji, – atsiliepė Grimalkinas ir nusižiovavo. – Tiesiog man pasidarė nuobodu.

Katinas išturseno iš kambario, o aš tik palingavau galvą, pasičiupau skrudintos duonos riekę ir išsiskubinau į pievelę.

5 Draugiški žmogeliukai, už smulkias dovanėles ar maistą tvarkantys namus.

6

Pratybos

Mane pasitiko pilkas miglotas rytas; rūkas driekėsi pažemiui it purus audeklas, sugerdamas žingsnius. Aš peršokau per upelį ir kitoje pusėje atsigręžiau. Vila vėl pranyko, temačiau padūmavusį mišką.

Pievelės viduryje tarsi šokio sūkuryje sklandė tamsus siluetas. Ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi, ledinis kalavijas skrodė orą kaip popierių. Užsiglaudusi už medžio stebėjau pakerėta veržlių grakščių judesių, mirtino greičio ir tikslumo, tokių žaibiškų atakų, kad žmogaus akis vos spėjo įžiūrėti geležtę. Sunkumas užgulė širdį, staiga prisiminus sapną; mintyse vėl išgirdau tylų Machinos balsą: „Nejaugi tikiesi, kad tau pavyks neprarasti jo, kai suprasi, kas esi iš tikrųjų? Nejaugi manai, kad jis tavęs tebenorės po viso to?“

Supykusi mėginau nuvyti slogutį. Iš kur Geležies karaliui žinoti? Ir išvis tai tik sapnas, košmaras, sukeltas nuovargio ir nerimavimo dėl tėčio.

Ašas baigė pratybas paskutine ataka ir kalavijas pradingo makštyje. Jis akimirką sustingo ūkanotos pievelės viduryje sunkiai alsuodamas.

– Kaip tavo tėvas? Ar jam geriau? – staiga paklausė nė neatsisukdamas.

Aš net krūptelėjau iš netikėtumo.

– Viskas kaip ir anksčiau, – atsiliepiau artindamasi ir pastebėjau, kad džinsų klešnės sudrėko nuo rasotos žolės. – Tu seniai čia?

Ašas atsisuko, nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.

– Vakar vakare aš vėl aplankiau Linansidhę. Norėjau šitą tau parūpinti, tad kai kurie jos pažįstami įsitraukė į paieškas.

– Paieškas?..

Ašas prisiartino prie artimiausio akmens, pasilenkė ir staiga metė man ilgą lenktą pagalį. Tik pagavusi supatau, kad tai visai ne pagalys, o odinė makštis, iš kurios kyšo paauksuota varinė rankena. Kalavijas. Ašas įdavė man kalaviją... Kam?

Ak, taip. Juk aš norėjau išmokti kautis ir pati paprašiau, kad jis išmokytų.

Jis pašaipiai palingavo galva.

– Nejaugi pamiršai?

– Neeee! – akimirksniu paprieštaravau. – Tiesiog... nesitikėjau, kad tu taip greitai...

– Ši vieta kuo puikiausiai tinka, – įsiterpė Ašas, žvilgsniu apmetęs pievelę. – Rami, atoki. Mums čia niekas netrukdys. Mokykis, kol tėtis atitoks. Man atrodo, kad pajudėję iš čia ramybės neturėsime. – Jis mostelėjo į kalaviją mano rankose. – Pradedame pirmąją pamoką. Išsitrauk ginklą.

Aš paklusau ir pievelėje padvelkė ledinis vėjelis. Tarsi užburta spoksojau į kalavijo geležtę. Lankstūs kiek įkypi ašmenys mirtinai aštriais kraštais. Nevalingai pajutau nerimą. Kalavijas pasirodė kažkoks... ne toks.

Suraukusi kaktą išmėginau piršais sidabru tviskantį paviršių ir apmiriau iš siaubo. Šis kalavijas nukaldintas iš plieno. Ne iš fėjūnų plieno. Jo geležtė neužkerėta. Toks kalavijas kiaurai perskrodžia fėjūnų kūnus ir išsklaido burtus. Tokiu kalaviju padarytos žaizdos neužgyja.

Aš spoksojau į ginklą, paskui pakėliau akis į Ašą, bet jis žvelgė į pavojingą daikčiuką mano rankose visai ramiai.