Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Kokia dar trobelė? – paklausiau dairydamasi. – Nematau jokios trobelės.

– Kur matysi. Eime, mirtingoji. – Iškėlęs uodegą Grimalkinas nustraksėjo per pievą, liuoktelėjo per upelį ir pranyko mums iš akių tiesiog ore.

Aš atsidusau.

– Kodėl jis visada taip elgiasi?

– Man atrodo, kad šiuokart kitaip ir būti negali, – atsiliepė Ašas ir paėmė už rankos. – Eime.

Mudu perėjome per pievelę visai arti elniukų, kurie nė nemanė bėgti, ir peršokome per upelį.

Vos mano kojos atsiplėšė nuo žemės, pajutau orą virpinančius kerus, tarsi būčiau įveikusi nematomą kliūtį. O nusileidusi kitoje pusėje išvydau ne plyną pamiškę, bet didžiulę dviaukštę vilą. Apatinį aukštą juosė plati veranda, iš kamino rūko dūmelis. Namo priekis stovėjo ant kokių šešių metrų aukščio polių, nuo verandos kaip ant delno vėrėsi visa pievelė.

Aš išsižiojau iš nuostabos.

– Nieko sau „miela priebėga“?! Tikėjausi pamatyti kuklų medžiotojų namelį su patogumais lauke...

– Metas pažinti Linansidhę, – linksmai atsiliepė Ašas. – Jai nevertėjo maskuoti visko, būtų pakakę paprasčiausiai užkerėti vilą, kad atrodytų kaip vargana lūšna, bet tai ne jos būdui. – Jis nužvelgė didingą statinį ir suraukė antakius. – Ar girdi muziką?

Man suspurdo širdis.

– Rojalis? Juk tai tėtis!

Mudu užlėkėme laiptais, peršokdami išsyk per dvi pakopas, ir įsiveržėme į svetainę. Židinyje smagiai traškėjo ugnis, iš kertės liejosi liūdna melodija.

Pamačiau savo tėtį, parimusį prie rojalio. Išsitaršę kaštoniniai plaukai krito ant akių, kaulėti pečiai buvo palinkę ties klavišais. O netoliese, užsikėlęs kojas ant žurnalinio staliuko ir susikišęs rankas už galvos, išsidrėbęs sėdėjo Pakas.

Pagavęs mano žvilgsnį jis kvailai išsiviepė, bet aš nekreipdama dėmesio puoliau prie rojalio.

– Tėti! – pašaukiau mėgindama perrėkti muziką. – Tėti! Ar prisimeni mane?! Aš Megana! Megana, tavo dukra.

Bet jis tik dar labiau susikūprino ir nesiliovė skambinęs. Pačiupau už rankos, kad priversčiau pažvelgti į mane.

– Tėti!

Rudos akys, tuščios kaip dangaus skliautas, žvelgė kažkur pro mane. Sudrebėjusi paleidau ranką, jis vėl perbėgo pirštais per klavišus, o aš susmukau ant artimiausio krėslo.

– Kas jam? – paklausiau pašnibždomis.

Grimalkinas liuoktelėjo ant ranktūrio.

– Neužmiršk, mirtingoji, kad jis pernelyg ilgai gyveno fėjūnų šalyje. Be to, dar visai neseniai buvo paverstas muzikos instrumentu ir, matyt, patyrė didžiulį sukrėtimą. Tad nenuostabu, kad protas mažumėlę aptemo. Duok jam laiko ir vargšelis turėtų atitokti.

– Turėtų? – sukrėsta pakartojau, bet katinas suskato laižytis užpakalinę leteną.

Aš paslėpiau veidą delnuose, paskui vis dėlto nuleidau rankas ir lediniu tonu kreipiausi į Paką:

– O tu ką čia veiki?

– Aš? – Pakas išsišiepė, nė nemanydamas atgailauti. – Atostogauju, princese.

– Nešdinkis! – pareikalavau ir pašokau iš krėslo. – Grįžk pas Oberoną ir palik mus ramybėje. Jau ir taip pakankamai nuveikei.

– Deja, jis negali to padaryti, – įterpė trigrašį Grimalkinas ir stryktelėjo ant krėslo atkaltės. – Oberonas ištrėmė Šaunųjį Robiną, nes jis puolė tau iš paskos. Nelaimėlis nepakluso valdovo įsakymui ir dabar kelias į Niekadaniekada jam uždarytas.

Prie mano pykčio prisidėjo kaltės jausmas. Nepatikliai dėbtelėjau į Paką.

– Kam reikėjo taip kvailai elgtis? – paklausiau. – Kodėl pasmerkei save tremčiai? Juk dabar įklimpai čia kaip ir mes.

Pakas nuožmiai blykstelėjo akimis.

– Na, net nežinau, princese... Gal buvau toks paikas, kad nerimavau dėl tavęs? O gal vyliausi, jog turiu šansų? Tai kvailys! Tariausi, kad tas vienas menkas bučinys tau ką nors reiškia...

– Tu bučiavaisi su juo? – paklausė Ašas neslėpdamas nuostabos.

Aš suraukiau kaktą. Padėtis darėsi nevaldoma. Tarsi pajutęs augančią įtampą, tėtis puolė virkdyti klavišų su nauja jėga.

Dėbsojau į Paką draskoma įtūžio ir kaltės.

– Dabar kalbame ne apie tai... – mėginau aiškinti, bet buvęs bičiulis pertraukė mane.

– Išties? O kodėl gi? – Pakas susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nepaisydamas mano pastangų įsiterpti, dar labiau pakėlęs balsą pasiteiravo: – Sakyk, princese, ar melavai, kai tvirtinai, kad myli mane?!

Ašas sustingo nenuleisdamas akių nuo manęs. Aš mintyse prakeikiau Paką, kad pradėjo šią kalbą. O jis taip pat įdėmiai dėbsojo į mane, kreivai šypsodamasis, akivaizdžiai mėgaudamasis mano reakcija. Vienu metu norėjau ir skelti jam antausį, ir atsiprašyti. Tačiau įtūžis vis dėlto paėmė viršų.

Aš giliai įkvėpiau. Tebūnie. Kad jau Pakui taip parūpo, išklosiu visą tiesą.

– Ne! – sušukau nustelbdama muziką. – Aš nemelavau tau! Sakiau, ką galvojau... Tuo metu. Tačiau tai ne tas pats, ką jaučiu Ašui. Ir tu tai žinojai.

– Nejaugi? – kandžiai pasiteiravo Pakas. – Galbūt ir žinojau, bet tu taip pat vedžiojai mane už nosies, princese. Ir kaip sumaniai! Kada gi ketinai pasakyti, jog neturiu jokių šansų?!

– Kad aš žinočiau! – pratrūkau ir suspaudusi kumščius žingtelėjau į priekį. – O kada tu ruošeisi papasakoti apie tėtį, Pakai? Ar ketinai prisipažinti, kad visą laiką žinojai, kur jis yra?

Buvęs bičiulis tylėjo, niūriai spoksodamas į mane. Kambarį tvindė siautulinga chaotiška muzika. Ašas taip pat sustingo kertėje lyg akmeninė statula.

Šaunusis Robinas pakilo nuo sofos, nužvelgė mus nuožmiu žvilgsniu ir pašaipiai šyptelėjo.

– Žinote ką, man laikas nešdintis iš čia, – iš lėto tęsdamas žodžius pareiškė jis. – Pastaruoju metu čia tapo ankštoka, o aš noriu gerai pailsėti. – Pakas dėbtelėjo į Ašą ir papurtė galvą. – Šioje lūšnoje mudviem nepavyks išsitekti, ledo berniuk. Jeigu panorėsi susikauti dvikovoje, rasi mane miške. O jeigu kuriam nors iš judviejų vis dėlto pavyktų sumąstyti tikrą ateities veiksmų planą, būkite malonūs, nepainiokite į tai manęs. Aš pasitraukiu iš žaidimo.

Šaunusis Robinas dar kartą kreivai šyptelėjo ir išsiskubino iš kambario nė neatsisukęs.

Smaugiama pykčio ir kaltės sužiurau į tėtį (dabar jis jau ne taip karštligiškai barškino per klavišus). Turėjau kuo rūpintis ir be Pako.

– Tėti, – tyliai pašaukiau ir prisėdau greta. – Būk geras, liaukis. Pailsėk nors truputį. Gerai?

Suėmusi už rankų, patraukiau jas nuo klavišų ir šiuokart jis pasidavė: nusvarino rankas ant kelių. Vadinasi, išgirdo, ką jam sakiau. Labai gerai. Tačiau vis tiek nepakėlė į mane akių... Žvelgdama į prakaulų sukritusį veidą, gilias raukšles aplink akis ir lūpas (nors jis buvo palyginti jauno amžiaus), pajutau neviltį.

Prisiartino Ašas, bet nė neprisilietė prie manęs.

– Einant toliau koridoriumi yra šeimininkės miegamasis, – tyliai pasakė jis. – Man atrodo, ten tavo tėvui bus patogu, jeigu sugebėsi įkalbėti, kad prigultų.

Linktelėjau, pati jausdamasi tarsi sapne. Mums pavyko pastatyti tėtį ant kojų ir nuvesti į didžiulį kambarį koridoriaus gale. Linansidhės miegamasis tviskėjo prabanga: nuo lovos su baldakimu iki natūralios karštos srovės, trykštančios vonioje. Bet palikusi tėtį viduje ir uždariusi duris pasijutau taip, tarsi būčiau įstūmusi jį į kalėjimo kamerą.

Atsišliejusi į koridoriaus sieną pravirkau iš nuovargio ir dėl užgriuvusių nemalonumų. Ašas mindžikavo netoliese. Atrodė sutrikęs, tarsi norėtų priglausti, apkabinti, bet negalėtų dėl tarp mūsų iškilusios kliūties – Pako žodžių, kurie atskyrė mudu it spygliuota viela.