Джули Кагава - Geležies.karalienė

Rovanas pašaipiai prunkštelėjo.

– Būtinai perduosiu jam tavo žodžius, princese, – kandžiai pažadėjo jis. – Bet tik negalvok, kad dabar tau pavyks išnešti sveiką kailį.

Vidurinysis Mebės sūnus vėl žengė į priekį, o aš atsitraukiau į palapinės kertę.

– Na, gal iš pradžių nurėšiu tau ausį, kad galėčiau pateikti Geležies karaliui įrodymą, jog atlikau pavestą užduotį.

Rovanas ryžtingai pradėjo pulti ir man teko atšokti. Pakėlusi kalaviją įstengiau atmušti kirtį, tačiau smaigalys vis dėlto kliudė skruostą. Aš paslydau ir krisdama išvirtau iš palapinės.

Tiesiai prieš save pamačiau sustingusį Deilino veidą su išsiplėtusiais iš siaubo vyzdžiais. Mano akyse nužudytas riteris sudrebėjęs ištirpo tarsi ledo gabalas mikrobangų krosnelėje, tik vandens klanas teliko.

Aš nusikeikiau ir nerangiai pašokusi ant kojų puoliau bėgti tolyn nuo palapinės. Skruostas degė, pajutau, kad per jį teka šiltas kraujas.

– Ašai! – surikau bejėgiškai dairydamasi. – Pakai! Čia yra Rovanas! Rovanas, ar girdite?!

Stovykloje mane pasitiko tamsa ir tyla. Nusitašę fėjūnai knarkė, parpuolę kas kur. Aplinkui voliojosi buteliai ir puodukai. Virš užgesusių laužų tingiai rūko dūmai, baigė rusenti žarijos.

Rovanas atmetė palapinės kraštą ir įžūliai žengė į atvirą vietą. Vis dar kreivai šypsodamasis įsikišo du pirštus į burną ir čaižiai sušvilpė, kad net nuaidėjo virš miško.

– Na, princese, vis dėlto leidaisi į kojas? – pasidomėjo jis. Netoliese parkniubę fėjūnai pradėjo aimanuodami kilti ir nieko nesuprasdami klapsėjo akimis. – Kaipgi tu ketini parklupdyti Geležies karalių, jeigu net paprasto riterio nepajėgi įveikti?

– Rasiu būdą, – atkirtau ir nukreipiau kalaviją jam į krūtinę. – Kartą man jau pavyko.

Rovanas sukikeno.

– Nekantriai lauksime, princese. Perduok linkėjimų Ašui.

– Rovanai!

Tūžmingas Ašo balsas sudrebino visą stovyklą. Manasis Žiemos rūmų princas išdygo tarsi ir po žemių, apsuptas juodo ir raudono pykčio debesies. Jis pervėrė brolį baisiu žvilgsniu: sustiklėjusiu, žudikišku žvilgsniu, nežadančiu jokio pasigailėjimo.

Rovanas nusikvatojo ir mostelėjo ranka.

Iš padangės pasigirdo kurtinamas riaumojimas ir tiesiai į mus smigo dvi tonas sveriantis vivernas. Rudais žvynais apaugęs padaras šnarpštė ir plakė žemę uodega. Man vos per plauką pavyko išvengti spindinčio nuodingo spyglio, styrančio ant jos galo. Aš karštligiškai kirtau per jį kalaviju. Uodegos galiukas nušvilpė į šoną ir tekštelėjo ant žemės. Nuo smūgio jėgos net praradau pusiausvyrą. Bet tą pačią akimirką sušvilpė Ašo kalavijas ir įsmigo į geltoną pabaisos akį.

Vivernas suinkštęs atsitraukė. Rovanas užšoko ant žvynuotos nugaros ir padaras nėrė į padangę. Skrosdamas orą gremėzdiškais sparnais jis pasuko link miško pievelės ir netrukus pradingo už proskynos, kur prasidėjo Geležies karalystės valdos. Netrukus nutilo ir pašaipus Rovano kvatojimas.

Sunkiai alsuodamas Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir padėjo man atsistoti.

– Kaip tu, Megana? – paklausė jis, tyrinėdamas įbrėžtą skruostą. – Atleisk, kad negrįžau anksčiau. Mebė pareikalavo pateikti kuo smulkiausią ataskaitą apie tai, ką mes veikėme nuo pat tremties pradžios. Kas nutiko?

Aš susiraukiau iš skausmo. Kalbėti buvo sunku, maudė lūpą, o kairys skruostas degė, tarsi kas būtų prie jo priglaudęs lygintuvą.

– Jis įsiveržė į mano palapinę ir gyrėsi, kad taps vienu iš geležies fėjūnų. Norėjo mane pagrobti ir perduoti į apsišaukėlio karaliaus rankas, pirma nupjovęs vieną kitą pirštą – tau dovanų. – Kadangi vis dar nenuleidau akių nuo Ašo, pastebėjau, kad po šių mano žodžių jo akys baugiai patamsėjo. – Bet paskui aš, regis, išdūriau jam akį. Oi... – Atsargiai paliečiau skruostą ir skausmingai susiraukiau, ant pirštų pamačiau kraujo lašus. – Tai bjaurybė!

– Aš nudėsiu jį, – tyliai ir bauginamai iškošė Ašas.

Tai nuskambėjo kaip priesaika, nors ir nebuvo ištarti būtini žodžiai.

– Princese! – pripuolė prie manęs Pakas. Vis dar be marškinių, visas susitaršęs. – Kas nutiko? Ar čia Rovanas ką tik prašvilpė mums virš galvų?! Kas išvis čia dedasi?

Nudelbiau jį piktu žvilgsniu ir vos susilaikiau nepradėjusi tardyti, ką veikė kiaurą naktį. Ant kuodo tebestyro į šoną pakrypęs saulučių vainikas, o nugara (jei akys manęs neapgauna) margavo šviežiais įbrėžimais... Galiausiai apsiribojau trumpu atsakymu:

– Taip, tai buvo Rovanas. Nežinau, kaip jam pavyko nepastebėtam įsigauti į stovyklą. Dabar jis tikrai praneš apsišaukėliui karaliui, kad aš esu čia.

– Tad mes turime pasiruošti, – suraukęs antakius tarė Ašas.

Ir tą pačią akimirką virš medžių viršūnių čaižiai ir pratisai suskambo trimitas. Paskui dar kartą ir dar... Fėjūnai kėlėsi nuo žemės, skubiai lindo iš palapinių ir sutrikę markstėsi. Ašas taip pat pasisuko į garso pusę, veidą iškreipė žiaurus šypsnys.

– Jie ateina.

Stovykloje kilo organizuotas sambrūzdis. Fėjūnai vikriai kilo, čiupo ginklus, dėjosi šarvus. Kapitonai ir leitenantai dalydami įsakymus rikiavo savo pulkus būsimai kovai. Grifų ir vivernų varovai nuskubėjo prie savo prižiūrimų padarų, riteriai skubiai balnojo stebuklingus žirgus, o šie kraipė galvas ir nekantriai trypė kanopomis. Vieną akimirką mane apėmė keistas jausmas, kad atsidūriau filmavimo aikštelėje, kurioje kuriamas kostiuminis vaidybinis filmas apie viduramžius, panašus į „Žiedų valdovą“. Kur tik akys užmatė šuoliavo tūkstančiai raitelių. Staiga man net bloga pasidarė, suvokus, kad visa tai vyksta ne kine. Mūsų laukia tikras mūšis ir nelemti tikrutėliai geležies fėjūnai stengsis mane pribaigti.

– Megana Čeis!

Šlepsėdamos tiesiai per balas, kad išvengtų karių tirštėlyno, prie manęs atstriksėjo dvi ožkakojės satyrės.

– Jūsų tėvas atsiuntė mus, kad padėtume jums deramai apsirengti mūšiui, – gyvai išdrožė viena iš jų. – Jis kai ką sumanė specialiai jums. Eikite su mumis.

O varge! Kai praėjusį kartą Oberonas „kai ką sumanė specialiai man“, tai buvo klaiki puotai skirta suknelė, kurios aš nė nemaniau vilkėti. Tačiau Ašas paleido ranką ir pastūmėjo prie laukiančių satyrių.

– Eik su jomis. O man irgi reikia kokių nors šarvų pasiieškoti.

– Ašai...

– Aš netrukus grįšiu. Šaunusis Robinai, pasirūpink Megana! – šūktelėjo Ašas ir pradingo spūstyje.

Satyrės jau nekantriai mojo ir mudu su Paku nusekėme paskui jas prie keistos baltos palapinės Vasaros rūmų fėjūnų pusėje. Jos audinys atrodė labai plonas, plaikstėsi aplink stulpus ir nemaloniai priminė voratinklį. Palydovės paragino mane eiti į vidų, bet Pakui aš griežtai paliepiau likti lauke. Nėra ko jam spoksoti, kaip aš persirengsiu. Žengiau pro palapinės angą, nekreipdama dėmesio į paiką bičiulio šypseną ir vildamasi, jog jis nepasivers lauko pelėnu, kad slapčiomis įspruktų vidun ir mane stebėtų.

Viduje karaliavo šilta prietema, palapinės sienas dengė plonytėlaitis audinys, kuris šnarėjo ir vilnijo, tarsi po jį būtų bėginėję šimtai mažutėlaičių gyvų padarėlių. Manęs jau laukė aukšta blyškiaveidė moteris ilgais plaukais, juodos apvalios akys degte degė.

– Megana Čeis, – prakalbo ji, įdėmiai sekdama kiekvieną mano žingsnį tamsiomis išsprogusiomis akimis. – Tu ir vėl pasirodei. Kas galėjo pagalvoti, kad mes dar kada nors susitiksime.

– Būkite pasveikinta, ledi Audėja, – pasilabinusi linktelėjau – pažinau vyriausiąją Niekadaniekada auksarankę ir vos numalšinau norą kasytis.