Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Kas kitas, jeigu ne tu pats, – atsiliepė nuo stogo, iš kur Šaunusis Robinas ką tik nusileido, jo antrininkas.

Gliukas išplėtė akis, o Pako klonas tik išsiviepė.

– Ne, jis negalėjo to sakyti, – paprieštaravo trečias Pakas nuo priešais stovinčio namo stogo.

– Na gerai, neabejoju, kad jie supranta, apie ką kalbama, – nerūpestingai pareiškė dar vienas mano bičiulio antrininkas, sūpuodamasis ant žibinto stulpo. – Šiaip ar taip, štai ir mes.

– Tai tik akių dūmimas, – suburbėjo Gliukas, kol jo bendrai užvertę galvas išgąstingai spoksojo į tris Pakus, linksmai mojuojančius jiems iš viršaus. – Jie netikri. Tai tik optinė apgaulė.

Šaunusis Robinas nusikvatojo.

– Puiku, jeigu tau taip atrodo, pamėgink juos įveikti.

– Ir tau tai geruoju nesibaigs, – įsiterpė Ašas. – Net jeigu jums pavyks mus nugalėti, patikėk, prieš pasiduodami mes gerokai sumažinsime jūsų gaujos gretas. Turėk tai galvoje.

– Geriau nešdinkis iš čia, Gliukai, – pašnibždomis pareikalavau. – Mes niekur neisime su tavimi ir tavo sėbrais. Neketinu slapstytis nuo netikro karaliaus ir sėdėti sudėjusi rankas.

– Kaip tik to aš labiausiai ir bijojau, – primerkęs akis iškošė Gliukas, tačiau pasisukęs vis dėlto davė ženklą savo pajėgoms atsitraukti ir geležies fėjūnai vėl pradingo nakties sutemose. – Mes akylai stebėsime tave, princese, – perspėjo jis ir taip pat ištirpo tamsoje.

Širdis tebesidaužė kaip patrakusi, kai pasisukau į Paką ir pamačiau, kad jis spokso tiesiai į mane, paikai šypsodamasis, tarsi priaugęs prie žemės. Atrodė toks pat kaip visada: išstypęs ir nerangus, alkstantis nuotykių, neieškantis žodžio kišenėje. Bet akyse spėjau įžvelgti skausmo šešėlį ir prastai slepiamą pyktį. Staiga pasijutau nejaukiai.

– Labas, princese.

– Sveikas, – sušnibždėjau.

Ašas prisiartino už nugaros, apglėbė per liemenį ir prisitraukė. Juste jutau jo žvilgsnį, nukreiptą į Paką man virš galvos. Šis gestas buvo iškalbingesnis už visus žodžius. „Ji mano. Pasitrauk.“ Tačiau Šaunusis Robinas nepaisydamas Ašo žvelgė tik į mane. Šio žvilgsnio veriama prisiminiau paskutinį mūsų susitikimą, kai priėmiau lemtingą sprendimą, kuris atvedė mus čionai.

– MEGANA ČEIS!

Oberono balsas nuaidėjo lyg rimbo smūgis. Žemę sudrebino perkūnija. Miško karalius prabilo grėsmingai tyliu balsu. Jo akys švytėjo tarsi gintarinės iš lėto krintančio sniego fone.

– Mūsų pasaulio įstatymai nepajudinami, – perspėjo Oberonas. – Žiemos ir Vasaros karalystės turi daug bendro, bet tarpusavio meilei nėra vietos. Jeigu išeisi, dukra, visi takai užsidarys ir tau.

– Megana! – pašaukė Pakas ir žingtelėjęs į priekį pradėjo maldauti: – Nedaryk to. Šįkart negalėsiu sekti paskui tave. Pasilik čia. Su manimi.

– Negaliu, – sušnabždėjau. – Atleisk, Pakai. Aš myliu tave, bet turiu taip pasielgti.

Mačiau, kaip persikreipė jo veidas. Pakas nusisuko. Mane pervėrė kaltė, tačiau turėjau pripažinti, kad pasirinkimas visada buvo aiškus.

– Atleisk, – tyliai paprašiau dar kartą ir žengiau Ašui įkandin po arka, visiems laikams palikdama Niekadaniekada.

ŠIS PRISIMINIMAS NUDEGINO KAIP UGNIS ir aš užsimerkiau, mintyse karštligiškai ieškodama išeities. Visada mylėjau Paką kaip brolį, kaip geriausią draugą. Bet labai sunkiu gyvenimo laikotarpiu, kai buvau sutrikusi, vieniša ir įskaudinta, prisirišimas prie jo pastūmėjo mane kvailai pasielgti. Neturėjau to daryti, juk žinojau apie Pako meilę man. Neapkenčiau savęs, jog tąkart pasinaudojau jo jausmais. O jei galėčiau sugalvoti, kaip viską pakeisti! Tačiau prastai slepiamas skausmas Pako akyse aiškiai sakė, kad jokie žodžiai šiuo atveju nepadės.

Galiausiai man pavyko atgauti kalbos dovaną.

– Ką tu čia veiki? – sušnibždėjau ir staiga pasijutau dėkinga, kad Ašas apkabino mane, taip atskirdamas nuo Pako.

Mano bičiulis patraukė pečiais ir išplėtė akis.

– Nejaugi neaišku? – kiek irzliau nei paprastai atsiliepė jis. – Nuo to laiko, kai judu su ledo berniuku pasirinkote tremtį, aš baiminausi, kad geležies fėjūnai gali ir toliau tavęs ieškoti. Todėl nusprendžiau įsitikinti. Beje, ne veltui. Kas gi tas naujasis jų padermės atstovas, kuriam tu neįtikai? Ar tik ne Gliukas? Pirmasis Machinos karvedys. Na ir moki tu prisišaukti nemalonumų, princese.

– Gana burną aušinti, – pasigirdo Grimalkino balsas.

Katinas išniro iš tamsos, nekantriai plakdamas vėjyje uodega, primenančia šepetį buteliams plauti.

– Dėl tavo nepavykusio pagrobimo tarp Naujojo Orleano fėjūnų kilo riaušės, mirtingoji, – pareiškė jis, spoksodamas į mane auksinėmis akimis. – Metas nešdintis, kol daugiau ko nors nenutiko. Geležies kariai ateina tavęs, o aš nenusiteikęs rengti dar vienos gelbėjimo operacijos. Atsišnekėsite pas Linansidhę. Dabar judinkitės.

Grimalkinas pasileido kiek įkabindamas, aukštai iškėlęs uodegą, tik kartą atsisuko pažiūrėti į mus skersgatvio gale blykstelėjęs akimis ir pranyko juodoje tamsoje.

Aš išslydau Ašui iš glėbio ir žengiau prie Pako tikėdamasi, jog mudviem pavyks bent žodeliu persimesti. Pasiilgau jo. Juk jis mano geriausias draugas ir aš noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, kad mūsų trijulė vėl mestų iššūkį visam pasauliui. Bet man nespėjus prisiartinti, Pakas atsitraukė, tarsi nepajėgdamas pakelti mano artumo. Trimis dideliais žingsniais įveikė skersgatvį, tada pasisuko į mudu. Ugniniai plaukai sutvisko gatvės žibintų šviesoje.

– Nagi, balandėliai? Einate ar ne? Laukiu nesulaukiu, kada pamatysiu, kaip ištįs Linės veidas judu išvydus. – Jis blykstelėjo akimis, šypsena tapo dar kreivesnė. – Žinote, girdėjau, kad Atstumtųjų karalienė baisiai elgiasi su tais, kurie ją erzina. Tikiuosi, ji nepanaudos tavo gyslų arfos stygoms, prince.

Suprunkštęs Pakas paskersakiavo į mūsų pusę ir nusisukęs pradingo tamsoje, kaip ką tik padarė Grimalkinas.

– Jis manęs neapkenčia, – atsidususi pasiskundžiau.

Ašas krenkštelėjo.

– Ne. Manau, šio ypatingo jausmo nusipelniau tik aš, – linksmai paprieštaravo jis.

Man nieko neatsakius, Ašas mostu paragino eiti ir mudu petys petin nusiskubinome į skersgatvio galą.

– Šaunusis Robinas nejaučia tau neapykantos, – vėl prašneko Ašas neryškioje žibintų šviesoje baugiai šmėžuojant šešėliams. – Jis pyksta. Mano supratimu, labiausiai ant savęs. Tiesą sakant, jis turėjo net šešiolika metų, kad ką nors nuveiktų. Pats kaltas, jog man pavyko jį apšauti.

– Taigi dabar tai jau virto lenktynėmis, ką?

– Galima pavadinti ir taip.

Puoliau link praėjimo, kur pranyko Pakas su Grimalkinu, bet Ašas sugriebė per liemenį ir prisitraukęs viena ranka pradėjo glostyti nugarą, kita veidą.

– Dėl jo aš jau kartą praradau merginą, – tyliai pasakė jis, panardinęs pirštus man į plaukus. Nors balsas buvo ramus, veidą sekundę apniaukė skausmas ir vėl pradingo. – Kitos neatiduosiu.

Kakta beveik liesdamas manąją Ašas įsistebeilijo nuostabiomis sidabrinėmis akimis.

– Kol gyvas, neatiduosiu tavęs niekam. Įskaitant Paką, apsišaukėlį karalių ir kiekvieną, kuris tik sumanys tave atimti, – pažadėjo jis. Lūpų kamputis trūktelėjo stebint mano žūtbūtines pastangas tolygiai kvėpuoti veriamai tiriamo žvilgsnio. – Galbūt turėjau tave įspėti, kad man būdingas šioks toks polinkis į savininkiškumą.

– Nepastebėjau, – sušnibždėjau pasistengusi nutaisyti nerūpestingą ir sarkastišką balsą, bet nelabai pavyko. – Viskas gerai... Aš tavęs irgi neatsisakysiu.