Julie Kagawa - Geležies riteris

Здесь есть возможность читать онлайн «Julie Kagawa - Geležies riteris» — ознакомительный отрывок электронной книги совершенно бесплатно, а после прочтения отрывка купить полную версию. В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. ISBN: , Жанр: foreign_contemporary, Зарубежные любовные романы, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Geležies riteris: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Geležies riteris»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Knygų serija „Geležies fėjūnai“. Ketvirta knyga.
Šaltajam fėjūnui princui Ašui meilė – silpnybė, būdinga tik mirtingiesiems ir kvailiams. Jo mylimoji mirė siaubinga mirtimi, o drauge su ja žuvo ir visi švelnesni Žiemos princo jausmai. Bent jau taip manė jis pats.
Tada pasirodė Megana Čeis, pusiau žmogus, pusiau fėjūnė. Ji sugriovė Ašo gynybines sienas ir susaistė amžina priesaika būti jos riteriu. Tačiau kai visos fėjūnų žemės vos nepavergė geležies fėjūnai, Megana paaukojo jųdviejų jausmus, trokšdama išgelbėti jam gyvybę. Dabar Megana – Geležies karalienė, ji valdo karalystę, kurioje nė vienas Žiemos fėjūnas neišgyventų.
Ašas turi įgyti sielą ir mirtingą kūną, tik tada galės tesėti priesaiką, tad leidžiasi į kelionę. Užduotys, kurias jis turi įveikti – neįveikiamos. Pasirodo, kartais negana vien drąsos, reikia šio to daugiau, kad ryžtumeisi pačiai didžiausiai aukai.
Mano vardas, tikrasis mano vardas, yra Ašalainas Darkmiras Talinas. Esu paskutinis likęs gyvas Mebės, Žiemos rūmų karalienės, sūnus. Tačiau jai miręs. Mano nuopuolis, kaip dažniausiai ir būna, susijęs su mergina.

Geležies riteris — читать онлайн ознакомительный отрывок

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Geležies riteris», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Norėčiau tave atkalbėti, – kažkur krūmuose pasigirdo Grimalkino balsas. – Galų gale, čia jos valdos ir ji bus grėsminga priešininkė, jeigu užsispirsi šioje vietoje su ja susigrumti. Kur kas išmintingiau būtų bėgti į pelkės pakraštį. Ten ji paskui mus neseks. Aš ten ir būsiu, jeigu nuspręsite pagaliau ateiti į protą. Nešvaistysiu laiko stebėdamas, kaip kaunatės vien dėl kvailo išdidumo, nes ta kova visai beprasmiška.

– Nagi, Ašai, – paragino Pakas iš lėto traukdamasis. – Su nepaprastai galingomis raganomis galėsime pažaisti kitą kartą. Tas pūkų kamuolys gali pradingti ir aš visai nenoriu klampoti po Niekadaniekada vėl jo ieškodamas.

Dėbtelėjau į Paką, kuris metė į mane arogantišką žvilgsnį ir nuskubėjo paskui katiną. Slėpdamas ginklą puoliau paskui juos ir netrukus Kaulų liūnas jau buvo panašus į susiliejusią smaragdo žalumo samanų ir boluojančių kaulų dėmę tolumoje. Kažkur mums už nugarų pasigirdo gergždžiantis riksmas ir palinkęs pirmyn ėmiau bėgti greičiau, mintyse keikdamas visus Vasaros fėjūnus.

Bėgome kokią valandą ar ilgiau, o gergždimas už mūsų nestiprėjo, tačiau ir nesilpo. Paskui žemė po kojomis ėmė darytis vis tvirtesnė, medžiai – platesni ir aukštesni. Net oras pasikeitė – dingo aitrus balos tvaikas, pakvipo kažkuo salstelėjusiu, nors pramaišiui dar pasiekdavo vos juntamas puvėsių prieskonis.

Viename iš medžių pastebėjau įsitaisiusią pilką nejudančią būtybę ir taip staigiai sustojau, kad Pakas atsitrenkė į mane. Atsisukau nuo smūgio ir nesmarkiai jį pastūmiau.

– Oi! – spygtelėjo Pakas ir susvirduliavęs visai neelegantiškai žnektelėjo ant žemės. Kvailai vypsodamas strikinėjau apie jį vis išsisukdamas, kai jis bandė mane parversti.

– Dabar ne laikas žaidimams, – iš savo aukštybių pareiškė Grimalkinas, su panieka žiūrėdamas į mus. – Čia ragana paskui mus neatlėks. Pats metas pailsėti. – Atsukęs mums nugarą jis liuoktelėjo dar aukščiau ir dingo tarp šakų.

Atsisėdęs ant žemės aš išsitraukiau kardą, pasidėjau ant kelių ir atsišliejęs į medžio kamieną atsidusau. Pirmas žingsnis įveiktas. Mes radome Grimalkiną, nors tai pasirodė sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi. Antroji užduotis – surasti tą aiškiaregį, o tada…

Atsidusau. Toliau viskas skendėjo migloje. Visai neaišku, kas bus suradus aiškiaregį. Nežinau, ko prireiks iš manęs, ką turėsiu padaryti, kad tapčiau mirtingas. Gal tai bus skausminga. Gal turėsiu ką nors už tai atiduoti, paaukoti, nors jau nebežinojau, ką dar, be savo gyvybės, galėčiau pasiūlyti.

Prisimerkęs nuvaikiau šias mintis. Tai nesvarbu. Padarysiu viską, ko reikės.

Prisiminimai ėmė plūsti, stengdamiesi prasibrauti pro mano gynybą – ledo sieną, kuria buvau atsitvėręs nuo pasaulio. Kadaise maniau, kad mano šarvai nepramušami, kad niekas manęs negali paveikti… kol pasirodė Megana Čeis ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nieko nepaisanti, ištikima ir apdovanota nepajudinamu užsispyrimu nelyginant granito uola ji prasiveržė pro visas mano pasistatytas barikadas, kuriomis stengiausi laikyti ją toliau nuo savęs, ir tol nepaliko ramybėje, kol buvau priverstas prisipažinti pralaimėjęs. Tai faktas, jo aš negalėjau paneigti.

Aš įsimylėjau. Žmogiškąją būtybę.

Karčiai nusišypsojau tai prisiminęs. Senasis Ašas, išgirdęs tokią prielaidą, būtų paniekinamai nusikvatojęs arba nuritinęs išsišokėliui galvą nuo pečių. Ir anksčiau pažinau meilę, bet ji suteikė man tiek skausmo, kad pasislėpiau už neįveikiamos abejingumo sienos, palikdamas kitapus jos viską ir visus. Suvokimas, jog vis dar galiu jausti, mane sukrėtė, tai buvo netikėta ir kiek baugino, todėl nenoriai su tuo susitaikiau. Praradęs savisaugą būčiau tapęs pažeidžiamas, o Žiemos rūmuose toks neatsargumas – mirtinas. Bet dar svarbiau tai, jog nenorėjau antrą kartą išgyventi tokio skausmo, nenorėjau susilpninti savo gynybos ir rizikuoti širdimi, kuri vėl galėjo būti sudaužyta.

Nujaučiau, jog sėkmė ne mūsų pusėje. Supratau: menka tikimybė, kad Žiemos princas ir puskraujė Vasaros karaliaus duktė kada nors galės būti drauge. Tačiau norėjau pabandyti. Paaukojau dėl to viską, ką turėjau, ir nieko nesigailiu – nesigailėjau nė tada, kai Megana nutraukė mūsų ryšį ir ištrėmė mane iš Geležies karalystės.

Tą dieną tikėjausi numirti. Buvau tam pasiruošęs. Kai išgirdau savo tikrąjį vardą ir įsakymą išeiti, o Meganą palikti vieną pražūčiai Geležies karalystėje, maniau, širdis suduš antrą kartą. Jeigu nebūčiau prisiekęs sugrįžti pas ją, veikiausiai būčiau padaręs ką nors savižudiška, pavyzdžiui, metęs iššūkį Oberonui ir stojęs į mūšį su Vasaros rūmais. Bet pažadėjau, kelio atgal nebuvo. Sulaužęs priesaiką tyliai užsigraužčiau. Net jeigu nebūčiau pasiryžęs rasti būdo išgyventi Geležies karalystėje, neturėjau kito pasirinkimo, tik tęsti, ką pradėjęs.

Aš vėl būsiu su ja arba mirsiu. Kitos išeities nėra.

– Ei, ledo berniuk, ar gerai jautiesi? Vėl atrodai baisiai susimąstęs.

– Jaučiuosi kuo puikiausiai.

– Tu pilnas visokio mėšlo. – Pakas išsidrėbęs ilsėjosi medžio lopšyje, susinėręs rankas už galvos, ore sūpuodamas vieną koją. – Jau gali pralinksmėti. Pagaliau suradome katiną, – už tai turėtume gauti kokį sumautą medalį, net aukso vilnos paieškos nebuvo tokios sunkios, – o tu atrodai taip, lyg iš ryto tavęs lauktų dvikova su Mebe.

– Aš mąstau. Ir tu retkarčiais galėtum susimąstyti.

– Oooi, koks šmaikštuolis. – Pakas prunkštelėjo, išsitraukė iš kišenės obuolį ir suleido į jį dantis. – Kaip sau nori, ledo berniuk. Bet tu tikrai turėtum pamėginti retkarčiais nusišypsoti, antraip tavo veidas toks ir sustings amžiams. Bent jau taip man sakė. – Šypsodamasis jis triauškė obuolį. – Na, tai kieno eilė pirmam eiti sargybą – tavo ar mano?

– Tavo.

– Nejaugi? O aš maniau, kad tavo. Argi ne aš pirmas stovėjau sargyboje Kaulų liūno pakraštyje?

– Tu, – tariau dėbtelėjęs į jį. – Tačiau tavo sargyba nutrūko, kai palikęs stovyklavietę nusekei paskui nimfą, o goblinas mėgino pavogti mano kardą.

– A, taip. – Pakas prunkštelėjo, nors tai visai neatrodė juokinga. Šį kardą man buvo nukaldinę Drakono viršukalnės Ledo valdovai, jam sumeistrauti reikėjo mano kraujo, burtų ir mažos dalelytės mano esybės, todėl, be manęs, niekas neturėjo teisės jo paliesti.

– Galiu pasiteisinti tik tuo, – nežymiai šypsodamasis tarė Pakas, – kad ji taip pat bandė mane apiplėšti. Nebuvau girdėjęs, kad nimfa eitų išvien su goblinu. Jiems smarkiai nepasisekė, kad tu jautriai miegi, ką, ledo berniuk?

Pavarčiau akis nutraukdamas nepaliaujamą jo pliauškimą ir ėmiau snūduriuoti.

AŠ BEVEIK NIEKADA nesapnuoju. Sapnai skirti mirtingiesiems, žmonėms, kurių jausmai tokie stiprūs, kad prasiveržia ir į pasąmonę. Fėjūnai paprastai nesapnuoja; mūsų miego netrikdo mintys apie praeitį ar ateitį – mums neegzistuoja niekas, tik tai, kas vyksta dabar. Žmones gali kankinti kaltė, ilgesys, nerimas arba apgailestavimas, o fėjūnai dažniausiai to nepatiria. Daugeliu atžvilgių mes esame tuštesni už mirtinguosius, neišgyvename gilių jausmų, dėl kurių jie ir yra tokie… žmogiški. Galbūt dėl to žmonės mus taip žavi.

Vienu metu sapnuodavau, tai buvo seniai, tuoj po Arielos mirties – mane užgriūdavo siaubingi, žarnas sukantys košmarai, primindami tą dieną, kai leidau jai mirti, tą dieną, kai nesugebėjau jos išgelbėti. Vis tas pats: mes su Paku ir Ariela vaikomės auksinę lapę, staiga mus apgaubia sutemos, netikėtai pasirodo siaubingas drakonas. Aš žinau, kad jis smogs Arielai. Kaskart bandau pribėgti prie jos anksčiau, nei savo žymę paliks nuodingasis drakono geluonis. Man nepavyksta, Ariela pažvelgia į mane vaiskiai mėlynomis akimis, sušnabžda mano vardą, o tada susmunka mano glėbyje ir aš pašoku iš miego.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Geležies riteris»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Geležies riteris» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Geležies riteris»

Обсуждение, отзывы о книге «Geležies riteris» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x